Brikeliais – po Dzūkijos kalveles ir klonius

Pradžia – bažnyčioje

Žirgų mylėtojų žygis prasidėjo gražiu gestu: Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčioje parapijos klebonas Alfredas Nėnius aukojo šv. Mišias už artojus ir visus gyvus ir mirusius Lazdijų krašto žirgininkus. Į dangų kilo ne tik maldos, bet ir Vaidos Naujalienės atliekamos giesmės. Susirinkusius bendrystėn sujungė bendra malda, jaudinantys klebono linkėjimai ir palaiminimas. Juolab kad tądien garbingą 70 metų jubiliejų šventė gerai žinomas Lazdijų krašto artojas, ne kartą „Pirmosios vagos“ šventėje nepralenkiamu buvęs, išmokęs arkliu „dzūkiškų žemukį“ arti ne tik sūnus, bet ir anūką – Antanas Macionis iš Verstaminų.

Po pamaldų žygio dalyviai greit sušoko į 5 brikelius ir pro A. Macionio tėviškę pasuko link Mikniškių. Šio kaimo bendruomenės žmonės jau ir patys gerai neatmena, bet jau gal ketverius ar penkerius metus draugauja su žirgininkais, su jais vis keliauja. Tradiciniu tapo jų žygis aplink Dzūkų jūrą – Dusią. Šiemet žygis vyko šiek tiek ankstėliau ir kitu maršrutu. Mat Antano nepasveikinti tokio garbaus jubiliejaus proga tiesiog negalima, o jei jau susirinko žirgų mylėtojai, tai kaip be gero žygio savo krašto vieškeliais?

Jau iš tolo nuo Mikniškių kaimo bendruomenės namų kalnelio girdėjosi Vito Trampo tampomo akordeono garsai. Brikelių procesiją pasitiko Seimo narys Zenonas Streikus, kuris jubiliatui įteikė ypatingą dovaną – Lietuvos istorinę vėliavą – Vytį. Sveikino šį darbštų žmogų ir Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys Benius Rūtelionis, o Mikniškių kaimo bendruomenės pirmininkė, Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė pasidžiaugė, kad teko pažinti šį nepaprastą žmogų. Lazdijų žirgininkų klubo žirgininkai spaudė ranką savam, žirgininkui „iki kaulų smegenų“, įteikdami itin brangią ir reikalingą dovaną – pakinktus.

Pasivaišinta B. Rūtelionio atsivežta žirnių koše su mėsyte. „Visur visko daro, o žirnių košės ne. Tad šįkart paprašiau, kad privirtų žirnių košės“, – sakė jis.

Pro kaimo kryžius...

O tada tiesiai, kaip sakė kelią rodęs žirgininkas Marijus Bernatonis, kad „gerą kampą atkirstų“ – per nupjautus laukus, per pradalges džiūstančio šieno, pro rugiagėlėmis mėlynuojančius plotus pasileista žirgais kinkytais brikeliais siaurais keliukais, laukais, kalneliais ir kloniais, kuriuos „cik vieciniai“ žino.

Marijus – šio krašto vaikas, iš Šeštokų. „Nesupranta kiti manęs, kad aš už „karietą“ daugiau mokėjau nei jie už savo mašinas. O aš jiems sakau – kam mašinos? Devynias turiu – visos važiuoja. Man jei mašina dvejus metus atlaikė, reiškia, gera buvo“, – aiškino vyriškis. Šįkart Marijus su keleiviais sėdi, ne važnyčioja, šnekučiuojasi.

Prie brikelio „vairo“ – Mantas Sujeta. Jaunas, bet jau pripažintas artojas, ūkininkas, žirgų mylėtojas. Pralėkus pro ne vieną kaimo kryžių, kurie lyg nebylūs kelių ir keliukų sargai, kelionės pabaigoje Mantas paklausė: „Kažin kiek šiandien matėme kryžių? Ko gero, daug.“ Bandome skaičiuoti, atmintyje perbėgti nuvažiuotus kilometrus. Mantas sakė, kad kokius septynis – tai tikrai. Ir visi jie panašūs, o kartu ir skirtingi, vieni kruopščiai žmogaus rankų prižiūrimi, kiti paklypę, bet visi jie – šventi.

... ir bijūnų darželius

Link Kybartų kaimo, į karininko Donato Mazurkevičiaus įkurto muziejaus po atviru dangumi „Jotvingių kiemą“ skuba ir kitas žirgininkas – Alius Markevičius su savo gražuoliu žirgu. Greit lekia žirgas, smagiai su vėjeliu veža savo keleivius.

Skrybėlėtos ponios, įsitaisiusios pas jubiliatą Antaną, skrieja jo žirgais kinkytu brikeliu. Vėjo sūkurys net skrybėles nuo galvų plėšė, nešė tolyn į mėlynuojančius rugiagėlių laukus, bet jokia čia bėda.

„Mes kasmet važiuojame. Jau kokius penkerius metus. Bijau pameluoti. Ir vis su Antanuku. Praeitais metais ir šiemet Antano „karietoje“ sėdime“, – kalbėjo Marijona Trampienė. O priekyje su važnyčiotoju įsitaisęs V. Trampas vis grojo, laukais skambėjo jo daina. Ir visiems linksmiau. Tiesa, jau grįžtant namolio iš žinomo muzikanto estafetę perėmė Atėnė ir Karilė. Mergaitės dainas traukė. Važiuojantieji paskiausia net paklausė, kas ten radiją paleido, o čia mažosios dainininkės taip linksmai sau keliavo.

Vyriausias šio žygio dalyvis, be abejo, jubiliatas A. Macionis, jauniausios – trimetės Martyna ir Kamilė. „Mosiute, kada vaziuosim?“ – savo trimetės kalba sustojus vis klausė močiutės mažoji Martyna.

Džiaugėsi žygiu ne tik dalyvavusieji, širdis spurdėjo ir renginio organizatoriui B. Rūtelioniui, lekiant pro javų laukus, pro Rudaminos piliakalnį, pro kaimo moterėlių darželius, iš tolo traukiančius akį bijūnų debesimis. O svarbiausia, kad šių akimirkų neužmirš ne tik suaugusieji, bet ir mažosios mergytės – trimetė Martyna, saugiai įsitaisiusi močiutei ant kelių, karietoje net saldžiai užmigo. Ir jai nė motais vieškelių dulkės – taip gera keliauti žirgų traukiamuose brikeliuose. Dėl tokių akimirkų – verta gyventi. Žirgininkai, žirgų mylėtojai tai žino: tai gyvenimo prasmė.

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.