COP16: kas bendro tarp Kolumbijos džiunglių ir Lietuvos miškų?

Kodėl kitame Žemės pusrutulyje vykstanti konferencija turėtų rūpėti mums Lietuvoje? Pasirodo, šis renginys gali turėti įtakos net mūsų miškams ir pievoms. Biologinė įvairovė nepaiso sienų – ji vis greitėjančiu tempu nyksta visuose žemynuose, ir tai reikalauja tarptautinės atsakomybės. COP16 vyksta daugybė diskusijų apie tai, kaip finansuoti biologinės įvairovės išsaugojimą ir kaip padėti bendruomenėms prisitaikyti prie šiltėjančio klimato ir besikeičiančių gamtinių sąlygų.

Genetiniai ištekliai – paslėptas gamtos lobis

Vienas iš svarbiausių klausimų šioje konferencijoje yra genetiniai ištekliai. Skamba sudėtingai, bet iš tikrųjų kalbama apie augalų, gyvūnų ir net mikroorganizmų genetinę seką (DNR) ir kitas savybes, kurios gali būti naudingos žmonijai. Pavyzdžiui, kažkur Kolumbijos džiunglėse gali augti augalas, kuris padėtų išgydyti sunkią ligą arba sušvelninti jos pasekmes. O gal kur nors Lietuvos miškuose dygsta grybas, kuris galėtų padėti sukurti naują, ekologišką plastiką. Štai apie tokius dalykus ir kalbama COP16.

Kolumbija – ideali vieta konferencijai apie biologinę įvairovę, mat ji dažniausiai įvardijama kaip antra pagal dydį biologinės įvairovės šalis pasaulyje, po Brazilijos. Nors Lietuva nėra tokia didelė kaip Kolumbija, mes taip pat turime unikalių augalų ir gyvūnų. Mūsų miškai, pievos ir pelkės yra pilni įdomių rūšių, turinčių savo genofondą, galintį sudominti pasaulio mokslininkus ar farmacininkus. Kaip tuomet užtikrinti, kad moksliniai tyrimai būtų atliekami sąžiningai, o naudą galėtų gauti ir Lietuva?

Žaidimo taisyklės aiškios

Elgseną su genetinių išteklių teikiama nauda apibrėžia taip vadinamas Nagojos protokolas, kuris buvo priimtas 2010 metais Japonijoje, Nagojos mieste. Tai yra tarptautinis susitarimas – taisyklių rinkinys, kaip dalintis „gamtos lobiais“ tarp šalių. Šis protokolas yra ypač svarbus biotechnologijų, farmacijos, kosmetikos ir kitoms pramonės šakoms, kurios naudoja genetinius išteklius savo produktų kūrimui.

Tarkime, jei mokslininkai iš vienos šalies nori tirti (pvz., vaistų kūrimui) retus augalus, randamus kitoje šalyje, jie turi gauti leidimą ir dalintis bet kokia nauda, kuri gali kilti iš šių tyrimų. O jei įmonė nori naudoti tradicines žinias apie augalų gydomąsias savybes iš tam tikros bendruomenės, ji turi gauti sutikimą ir dalintis pelnu.

Lietuva ratifikavo Nagojos protokolą 2013 m. Tai reiškia, kad Lietuva oficialiai įsipareigojo laikytis protokolo nuostatų ir jas įgyvendinti. Esame Europos Sąjungos nariai, todėl privalome laikytis ES reglamento Nr. 511/2014, kuris nustato Nagojos protokolo įgyvendinimo taisykles ES lygmeniu. Tai padeda Lietuvai saugoti savo biologinę įvairovę ir užtikrinti teisingą naudos pasidalijimą, jei Lietuvos genetiniai ištekliai būtų naudojami kitose šalyse.

Kritika dėl neveiksnumo

Tačiau COP16 „vidinė virtuvė“ parodo, kad net ir tokioje konferencijoje, kuri, atrodytų, rūpinasi gyvybės pasaulyje išsaugojimu, ne viskas yra gražu. Daug nevyriausybinio sektoriaus atstovų teigia, kad pasaulio šalių įsipareigojimai išsaugoti biologinę įvairovę dažnai nėra pakankami. Nėra ambicijų, reikalingų atremti dabartines grėsmes. Kritikuojama, kad kai kurios valstybės nesugeba pateikti aiškių konkrečių veiksmų planų ar grafiko, kada ir kaip bus pasiekti tikslai.

Nevyriausybinės organizacijos (NVO) taip pat atkreipia dėmesį, kad esamas finansavimas dažnai yra nepakankamas arba netinkamai paskirstytas. Jos ragina šalis didinti investicijas į tvarų vystymąsi ir aplinkosaugos projektus, ypač valstybėse, kurios yra labiausiai paveiktos klimato kitimo bei biologinės įvairovės nykimo.

„Slidūs“ korporacijų žaidimai

Štai Prancūzijos gamtos apsaugos asociacijų federacijos „France Nature Environnement“ viceprezidento, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nario Arnaud Schwartz (Arno Švarc) teigimu, konferencijoje svarstomi du keliai, kaip Pietų šalių „aplinkos lobiais“ besinaudojančios įmonės galėtų prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo.

„Vienas – mokėti tam tikrą nustatytą mokestį į specialų fondą, iš kurio būtų finansuojami vietos bendruomenių projektai, padedantys išsaugoti rūšis. Kitas būdas, kurį mėgsta verslas – savanoriškas prisidėjimas“, — žiniomis iš COP16 konferencijos dalijasi jis.

Tačiau tokiu atveju, pasak NVO atstovo, greičiausiai nebūtų surinkta rūšių nykimui stabdyti reikalinga suma. Be to, Jungtinės Amerikos Valstijos netgi nėra prisijungusios prie Nagojos protokolo, todėl jų įmonėms joks „prievartinis“ reikalavimas negaliotų; nors, žinoma, savanoriškai jos galėtų prisidėti. Tačiau „globaliųjų Pietų“ bendruomenės pažadais nebetiki.

Tad ne veltui nuogąstaujama, jog šių metų COP16 diskusijose gali dominuoti komerciniai interesai, o ne tikrasis biologinės įvairovės išsaugojimas. Raginama atidžiai stebėti didžiųjų korporacijų dalyvavimą ir jų samdytų lobistų pasisakymus, kad būtų išvengta žaliojo smegenų plovimo atvejų, kai organizacijos tvirtina norinčios prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo, tačiau realūs veiksmai liudija priešingai.

Parengė Rūta Trainytė / „Klimato reporteriai“