Dalia Šimokaitienė: „Savo prigimtimi esu dvarininkė“

Persikrausčiusi į naujus namus kėdainietė Dalia Šimokaitienė neskuba jų apstatyti, kruopščiai viską renkasi – baldai, daiktai, detalės turi derėti. Be to, ir namai neįprasti – juose sklando Viktorijos laikų dvasia. „Mane traukia viskas, kas dvelkia senove“, – sako D. Šimokaitienė. Ir savo kurtas lėles ji puošia senovinių prancūziškų audinių apdarais. Viena mylimiausių – lėlė Aristokratė.

Lėlės tarsi gyvos „Nieko negaliu padaryti. Mane žavi laiko palytėti daiktai. Savo prigimtimi esu dvarininkė. Tokioje erdvėje jaučiuosi puikiai, savimi“, – atvirauja D. Šimokaitienė. Drauge su dukromis Dalia aplankė visus Lietuvos gyvenamus dvarus, iššniukštinėjo didesnius apleistus ir negyvenamus. „Patys ilgai puoselėjome svajonę gyventi dvare, laimė, ji neišsipildė: neįsivaizduoju, kaip sektųsi jį prižiūrėti“, – prisipažįsta Dalia. Senoviškos kėdės, padūmavę veidrodžiai masyviais aukso rėmais, krištolo sietynų girliandos, sunkaus audinio užuolaidų draperijos – idealus fonas nepaprastiems D. Šimokaitienės kūriniams: tiek lėlės, tiek lėlių namai įkvėpti Viktorijos epochos stiliaus ir čia – kaip buvę. Į pageltusius nėrinius įsisupusi sudriskusiu vualiu papuošta sena ponia iškalbingu raukšlėtu veidu, krinoline paskendusi rūmų dama, ant kurios krūtinės tviska prabangus deimantų vėrinys, į ankštą korsetą įsispraudusi gundanti kurtizanė raudonomis it uoga lūpomis... Kiekviena lėlė – savito charakterio ir įvaizdžio, besigrožinčių žmonių mintis supina į skirtingus siužetus ir vizijas. „Anksčiau puoselėjau sumanymą savo kūriniais puošti namus, bet apsigalvojau – lėles čia sudėliojau tik jūsų laukdama. Nejaukiai jaučiuosi nuolat jas matydama – tarsi jos mane paslapčia stebėtų. Turbūt lėlininkai teisūs sakydami, kad lėlėse apsigyvena kažkas mistiško. Lėlės pasiglemžia dalį žmogaus sielos, tampa gyvos. Neaprengtą lėlę visada pridengiu – lyg gulėtų nuogas žmogus“, – dalijasi potyriais Dalia. Namuose ji turi vos kelias iš savo lėlių – kitos keliauja po įvairias parodas. Kūrinių moteris iš pradžių neketino parduoti – bus palikimas dukroms, be to, parduoti draudė ir pačios mergaitės. Šiandien, kai Rusnei jau trylika, o Andrai – dvidešimt ketveri, nuostata pasikeitė, mama pasidavė vis dažniau sulaukdama atkaklių prašymų parduoti darbus, ypač iš užsieniečių lėlių kolekcininkų.

Praverčia kirpėjos įgūdžiai „Nuskambės nekukliai, bet esu iš tų žmonių, kurie viską gali pasidaryti patys, – šypsosi D. Šimokaitienė. – Išmanau vyriškus darbus, moku vinį įkalti, man smagu darbuotis kieme, puošti aplinką, kurti namų interjerą, rankdarbius. Į galvą šovęs sumanymas neduoda ramybės, nekantrauju išvysti rezultatą. Man svarbu viską padaryti pačiai – tai pagrindinė mano charakterio savybė.“ Kai maždaug prieš dešimt metų apsiverkusi mažoji Rusnė parodė sudužusį vintažinės porcelianinės lėlės veidą, mama nulipdė jį iš modelino. Darbas įtraukė – Dalia pati sukūrė asmeninę lėlių gaminimo techniką. Iš pradžių ji nupiešia eskizą, pagal jį iškerpa lėlės kūno detales iš drobės, susiuvusi jas standžiai prikemša kamšalo iš antklodžių, tada visas sujungia. Veidą nulipdo iš modelino, kruopščiai suformuoja kiekvieną įdubimą, raukšlelę, o paskui aptraukia ta pačia drobe – tai bene pats sunkiausias, itin daug profesionalumo reikalaujantis darbas. Galiausiai lėlės kūną nudažo aliejiniais dažais – jiems išdžiūvus drobė sukietėja, tampa panaši į kaulinį porcelianą. Įmantrios garbanų šukuosenos – tik iš natūralių plaukų perukų, šinjonų, įvairių sruogelių. Čia atsiskleidžia neeiliniai ilgą laiką kirpėja dirbusios autorės gebėjimai ir išradingumas, šukuosenoms sutvirtinti vietoje įprasto plaukų lako ji naudoja specialų, skirtą aliejinei tapybai. „Turiu savo braižą: kuriu ne kaimo „babytes“, o išskirtinių charakterių vintažinio stiliaus lėles, todėl stengiuosi, kad viskas būtų autentiška, – aiškina Dalia. – Ir drabužius siuvu iš istorinių audinių, nėrinių, puošybos detalių – Paryžiuje yra toks sendaikčių turgus, kuriame galima rasti šimto metų ir net senesnių daiktų. Už aptriušusią audinio skiautelę kartais tenka mokėti trisdešimt eurų, bet labai dažnai ji ir tampa vizijos pagrindu.“ Pasak originalių lėlių autorės, šis pomėgis ne tik brangus, bet ir reikalauja daug laiko – prie vienos lėlės galima sugaišti ir mėnesį. Dirbdamas kruopščiai, nepaskubėsi, lėlę reikia ištobulinti iki smulkmenų: nuo plaukų garbanėlės iki karoliukais siuvinėtų kurpaičių ar gėlių puokštės.

Užbū rė mažoji architektūra Pastaruoju metu D. Šimokaitienė pasidavė mažosios architektūros aistrai. Ją įžiebė jaunėlės dukros Rusnės prašymas padėti atlikti mokyklinę užduotį – padaryti namelį. Suklijavo jį iš saldainių, išėjo nuostabus. Pagauta įkvėpimo Dalia kone tą pačią dieną nulėkė į parduotuvę: nusipirko storo kartono, kamštinės dangos, modelino, dažų, jos fantaziją kurstė kelionėse regėti išskirtinio grožio senoviniai statiniai. Rankos subadytos, supjaustytos ir kruvinos, bet namai – dviaukščiai, triaukščiai, su čerpiniais stogais ir balkonais, varstomomis durimis ir langais, kaip ir dera senoviniam stiliui, gipso lipdiniais puoštomis kambarių sienomis, krištoliniais sietynais – spustelėjus mygtuką įsiplieskia šviesa. Namai ne tušti – juose gyvena mažos lėlytės. „Esu Dvynys: tinginė, aktyvi ir nerimstanti tol, kol mane tai domina, įtraukia, – nuoširdžiai prisipažįsta pašnekovė. – Jei ką darau pirmą kartą, pavyzdžiui, lėlės veidą – viskas gerai, bet kai reikia padaryti antrą koją ar ranką arba pataisyti iš parodos grįžusį apgadintą darbą, jau nebeįdomu. Todėl vis bandau pergudrauti save – ieškau ko nors, kas uždegtų. Padariau namą, ir kas toliau? Tada sumaniau jį dekoruoti gipso lipdiniais – gaminau paveikslų rėmų atspaudus, pagal juos iš modelino sukūriau ornamentus ir priklijavau karštaissiais klijais. Pakabinau šviestuvą. Bet jis juk gali veikti!“

Paveldima kūrybos gyslelė Įkvėpimą kursto ne tik dėžė su iš Paryžiaus parsigabentais audiniais, bet ir perskaitytos knygos, ypač klasikinė literatūra. Dalia – tikra knygų graužikė. Be kūrybos jau negalėtų gyventi, bet iš ko būtent paveldėjo šį poreikį, pasakyti sunku – profesionalių menininkų giminėje nėra, o kūrybos gyslelę turi ir Dalios mama, ir jos broliai, ir sesuo Virginija. Ir dukroms ji nesvetima. Rusnė įsitraukė į namelių kūrybą – stato juos su baldais, interjero daiktais. Andra domisi profesionalia fotografija, tapo, VDU studijuoja menotyrą ir meno istoriją, pastaruoju metu pagal mainų studijų programą mokosi Pietų Korėjoje. „Esu vakarinis paukštis, mėgstu kurti vienumoje – taip galiu susikaupti. Turiu savo darbo kampelį bibliotekoje, bet amžinai ko nors pasigendu – dukros nesiklaususios vis ką nors pasiskolina ir nepadeda į vietą. Kyla aršių konfliktų, – juokiasi Dalia. – Mes menininkės, tik mūsų tėtis iš kitos planetos – bokso treneris.“ D. Šimokaitienė džiaugiasi, kad jų trijulė – darnus kūrybiškas kolektyvas: prasimano įvairių dalykų, prieš šventes drauge daro dekoracijas ir puošia namus. Dukrų ir jų draugių prikalbinta Dalia pradėjo lankyti neformalaus meninio vaikų ugdymo kursus – ketina rengti kūrybines dirbtuvėles vaikams. „Labai myliu vaikus: kantrybės jiems man niekada netrūksta, moku susitarti, randu bendrą kalbą net ir su užsispyrusiais paaugliais“, – sako kūrybinga moteris. Originalių lėlių kūrėjai didžiausia vertybė – šeima, namai jai – užuovėja, tvirtovė, į kurią visada gera sugrįžti. Neatsitiktinai Dalia namus kuria lėtai ir atsakingai. „Iki kaulų smegenų esu estetė. Beskonybė mane ardo iš vidaus. Man sunku bendrauti su skonio stokojančiais žmonėmis, būti neskoningoje aplinkoje. Deja, tobulas skonio pajautimas duotas ne visiems, sakyčiau, netgi retam žmogui. Jį reikia lavinti nuo pat mažų dienų, – įsitikinusi D. Šimokaitienė, pavyzdžiu jai visada buvo mama. – Savo manieromis, laikysena, apdarais, kuriuos ji sau ir mudviem su sese siuvo, mezgė, sovietmečiu mama atrodė it aristokratė. Galbūt iš jos aš ir perėmiau skonio, stiliaus, saiko pojūtį, kurį dabar bandau perteikti savo dukroms.“

Eglė Leonovienė

Laimučio Brundzos nuotraukos