Darbštūs žemaičiai po išbandymų nepasidavė

Vištos ūkyje auginamos laisvai, vasarą išleidžiamos į lauką, lesinamos pačių ūkininkų užaugintais grūdais. Pirkėjai, pasak „Ūkininko patarėjo“ pašnekovų, mielai perka tokių vištų kiaušinius.

Savarankiško ūkininkavimo pradžia ūkininkai Šacauskai įvardija Nepriklausomybės pradžią, tuoj po kolūkių griuvimo. Darbų nebebuvo, o gyventi, pasak ūkininkų, vis tiek kažkaip reikėjo. Išvažiuoti iš savo krašto jauni žmonės nenorėjo, nes jau buvo įsikūrę Vytauto senelių sodyboje Burkėnų k., Šilalės r., todėl ėmė ūkininkauti. Iš pradžių laikė galvijus, kiaules. Vėliau, 2002–2003 m., sumanė nelabai derlingose žemėse įveisti uogynus.

Pushektarį žemės pasiruošė ir paskyrė aviečių daigams, išsyk pasodino net 5 ha aviečių. Pirmojo aviečių derliaus ūkininkai sulaukė praėjus trejiems metams nuo pasodinimo. Nenusivylė. Turtų nesusikrovė, tačiau išgyventi iš užaugintų uogų galėjo. Tiesa, iš pradžių pirkėjų nebuvo taip gausu, kaip vėlesniais metais. Avietes ūkininkai augino dešimtmetį. Būtų auginę ir ilgiau, bet pradėjo labai smarkiai kristi šviežių uogų supirkimo kainos. Šaldyti uogas ūkininkai veždavo net į Kauną, Alytų.

Atsisakyti avietynų paskatino ir dar viena labai paprasta priežastis. „Pavargome nuo aviečių, nebenorėjome auginti. Bet nuo uogų niekur nepabėgome – sugalvojome įsiveisti juodųjų serbentų. Nusipirkome uogų skynimo kombainą, kad nereikėtų žmonių samdyti. Serbentynas užėmė dar didesnį negu avietės plotą – apie 12 ha“, – pasakojo L. Šacauskienė.

Augindami serbentus, ūkininkai sulaukė ir gerų, ir visai prastų metų. Pasitaikė, kad pavasarinės šalnos nušaldė beveik visą serbentyną. Bet būta ir tinkamų serbentams orų, ir nemenko derliaus.

„Tačiau, užarę paskutiniuosius 2 ha serbentyno, nutarėme daugiau su uogomis neprasidėti. Taip prieš maždaug 8 m. ūkyje atsirado dedeklių vištų būrys. Manau, kad su vištomis kada nors ūkininkauti ir baigsime, jei kuris iš mūsų trijų vaikų ūkio neperims. Kol kas sekasi tikrai gerai, abu su vyru be pagalbos iš šalies susitvarkome su 600 dedeklių. Rekonstravome senus pastatus, vištos auginamos laisvai, vasarą ir į lauką išleidžiame, lesiname pačių užaugintais grūdais. Kiaušiniais du kartus per savaitę prekiaujame Klaipėdos ūkininkų turgelyje. Taip išeina, kad viską pasidarome patys“, – apibendrino ŪP pašnekovė.

Išbandę įvairias ūkininkavimo sritis, ūkininkai sakė, jog laikyti vištas, esą, lengviau negu galvijus ar uogynus. Mažiau reikia technikos, darbo jėgos. Tačiau bet kuo vištų lesinti nevalia, žiemą reikia laikyti šiltose patalpose, o vasarą aptvarus aptverti ne tik iš visų pusių, bet ir jų viršų pridengti, kad vištos nuo laukinių paukščių būtų apsaugotos. Rudenį Šacauskai yra numatę rekonstruoti paukščių tvartą, įdiegti darbą palengvinančios įrangos.

„Kiek žinome, visoje Tauragės apskrityje be mūsų yra dar vienas registruotas vištų ūkis. Konkurencijos čia nejaučiame“, – atviravo ūkininkai L. ir V. Šacauskai.

Loretos ir Vytauto ŠACAUSKŲ nuotraukos

Viršelyje: Pasak Loretos Šacauskienės, pirkėjai labai pageidauja kaimiškų vištų kiaušinių.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.