Daugėdų kaimo metų darbštuolė – Elena

Mokyklą iškeitė į darbą kolūkyje

E. Gaudėšienė gimė ir savo gražiausias vaikystės bei jaunystės dienas praleido Daugėdų kaime. Šeimoje augo visas pulkelis vaikų: dar du broliai ir dvi seserys, tad liūdėti tikrai nebuvo kada. Mergaitė spėjo pabaigti tik keturias pradines klases, o apie tolimesnius mokslus reikėjo pamiršti. Keturiolikos metų mergaičiukė buvo priversta nerūpestingą vaikystę iškeisti į sunkų ir varginantį darbą kolūkyje.

Sulaukusią 19-os Eleną jos mama supiršo su aštuonetą metų vyresniu jaunikiu iš Milašaičių kaimo. Nieko nelaukus tuoj pat buvo atšoktos kuklios tuoktuvės, o po jų jaunavedžiai persikraustė gyventi į Milašaičius pas vyro tėvus.

„Nuo to momento viskas apsivertė aukštyn kojom. Tokio vedybinio gyvenimo, kokį teko man nugyventi, nelinkėčiau nė vienam. Nebemačiau nė vienos šviesios dienos, tik girtaujantį ir kumščius į darbą paleidžiantį vyrą“, – atviravo moteris.

Neilgtrukus E. Gaudėšienei ir jos vyrui Pranui gimė pirmas vaikas, po to antras, trečias... Šeima iš viso užaugino jų net šešis: keturias dukras ir du sūnus.

Nepaisant gausios šeimynos ir įvairių kasdienių rūpesčių, valgio gaminimo, daržų sodinimo ar kitų darbų, moteris privalėjo kasdien eiti dirbti į gyvulių fermas.

„Gyventi tai reikėjo kažkaip. Bėgau, lėkiau ir dirbau kasdien nuo aušros iki sutemos, netausojau nei savęs, nei savo sveikatos. Vasaros metu būdavo sunkiausia, žiūrėk, ir rugiapjūtė jau ant nosies, o mano vyro nėra. Būdavo, išeina kokią karvę parduoti ir savaitėmis negrįžta namo, tekdavo vienai suktis“, – pasakojo moteris.

Bet ne tik sunkūs darbai alino. E. Gaudėšienė iki šiol prisimena per naktis nė bluosto nesudėdavusi, vis bijodavusi, kad net miegančią vyras gali apkulti, o jeigu ir prisnūsdavo, tuoj pat po akimirkos pašokdavo su išgąsčiu.

Gyvenimą pakeitę pokyčiai

Kiek paauginusi savo atžalas, sulaukusi, kol šios taps savarankiškesnės, po septyniolikos metų santuokos ir kančių E. Gaudėšienė pasiryžo daugiau nebekentėti ir pabėgti kuo toliau nuo agresyvaus vyro. Su vaikais patraukė ne kur kitur, o atgal į gimtuosius Daugėdus. Nuoširdus ir rūpestingas kolūkio pirmininkas vargais negalais surado moteriai su vaikais kuklų vieną kambariuką su nediduke virtuve.

Įdomu buvo sužinoti, kas iki to laiko stabdė ir sulaikė nuo šio sprendimo, vertė šitiek metų kentėti vyro terorą? E. Gaudėšienė sakė visada širdyje buvusi naivuolė. Tikėjo, kad kažkada ateis diena, kuomet jos vyras pasikeis, nustos išgėrinėti, įgaus proto ir viskas susitvarkys savaime. Bet, deja, tokia viltinga ir džiugi diena niekada neišaušo.

„Be to, ir neturėjau kur dėtis. Gal būčiau pabėgusi anksčiau, bet niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Pas mamą negalėjau prisiglausti, nebuvo vietos, nes ji pati dar augino mano mažesnius brolius ir seseris. Bet su laiku atėjo nušvitimas ir pati sau pasakiau, kad geriau išeisiu ubagais, bet tokio gyvenimo daugiau nebegyvensiu. Žinot, ko labiausiai man buvo gaila? Ogi prabėgusių gražiausių jaunystės metų“, – kalbėjo daugėdiškė.

Po skyrybų likusi viena moteris neprarado optimizmo ir drąsiai kabinosi į gyvenimą – sunkiai dirbo dėl savo vaikų, rūpinosi jais bei kaupė santaupas, kad galėtų kuo greičiau įsigyti nuosavus namus ir bent kiek lengviau atsikvėpti.

Daugėdiškė kitos šeimos taip ir nebesukūrė, sakė po patirtų tragiškų išgyvenimų bijojusi net į vyrų pusę pažiūrėti.

Po darbų – į kapines

Bėgo metai, vaikai užaugo, sukūrė šeimas ir pakėlė sparnus į skirtingas puses. Sulaukusi penkiasdešimto gimtadienio E. Gaudėšienė išėjo į ankstyvąją pensiją, bet dar net šešerius metus sunkiai dirbo gyvulių fermoje.

Atradusi laisvą momentą, vis ateidavo į netoliese jos namų esantį miškelį apleistų nuo maro kritusių aukų kapų sutvarkyti. Retkarčiais paprašydavo dukros, kad ši ją nuvežtų ir į Stalgėnuose esančias kapinaites, kur amžinojo poilsio yra atgulę giminaičiai bei kiti artimieji.

„Iš vaikystės iki šio likę slogių prisiminimų, kuomet mūsų kaime siautėjo miškiniai. Ateidavo vidury nakties, apiplėšdavo ir išnešdavo viską, kas tik buvo įmanoma. Kartą net tėvus buvo stipriai sumušę, reikalavo indų, stalo įrankių, paskutinių maisto kąsnių, paklodžių, nes reikėjo jiems naują bunkerį įsiruošti. Kartą suskaičiavau, kad vien iš mūsų artimų ir pažįstamų rato net aštuoniolika žmonių sušaudė“, – prisiminimais dalinosi E. Gaudėšienė.

Daugėdiškė sakė labai gailėjusi tų vargšų nekaltų žmonių, todėl išreikšdama jiems pagarbą uoliai triūsė kapinaitėse.

Kasdien su malda ir Dievu

Šiandien E. Gaudėšienė, sulaukusi 86-erių, gyvena ramiai ir mėgaujasi kiekviena nauja diena. Didžiausias gyvenime darbas padarytas – užauginti vaikai, o šie padovanojo net septyniolika anūkų ir penkis proanūkius.

Rytais sočiai pavalgiusi ir išgėrusi puodelį kavos, moteris skuba prie vazonėliais apstatytų palangių, kur saulės spinduliuose maudosi besikalantys gėlių daigeliai.

„Kiekvieną pavasarį laukiu, kada iš po žiemos patalo pabus gamta ir ims skleistis viena už kitą gražesnės pavasarinės gėlės, o jų mano sodyboje tikrai netrūksta. Mėgstu puošti visą kiemą, kad ne tik akims būtų gražu pažiūrėti, bet ir širdį džiugintų. O kur dar mano pačios prižiūrimas ir išpuoselėtas daržas, pilnas morkų, svogūnų, česnakų, braškių ir kitų gėrybių. Priauginu tiek daug, kad paskui nebėra kur dėti, tad tenka konservuoti, virti uogienes ir ruoštis žiemai“, – džiugiai pasakojo moteris.

Jos triūsas neliko nepastebėtas. Praėjusį gruodį, Adventinio vakaro metu, Daugėdų seniūnė A. Globienė E. Gaudėšienei įteikė padėką už jos rūpestį ir neišsenkančią energiją prižiūrint kapinaites ir puoselėjant savo pačios sodybą. Pati daugėdiškė sakė nesureikšminusi šio apdovanojimo, nes, visų pirma, tai daranti dėl savęs, o jeigu dar ir kiti įvertina, tai tiesiog smagu.

Paklausta, ar neliūdna vienai, moteris pasakojo neturinti kada liūdėti. Jai kompaniją palaiko drauge gyvenantis sūnus ir baltapūkis prie krosnies besišildantis katinas Gliūcinas. Apmaudu tik, kad neseniai amžinojo poilsio teko išlydėti gerą draugę, su kuria bendraudavo ir viena pas kitą į svečius eidavo.

Dabar didžiąją laiko dalį daugėdiškė sako skirianti maldai ir atgailai. Kas vakarą, eidama miegoti, padėkoja už viską ir atsisveikina su Dievu, paprašiusi tik vieno – kad dar sulauktų naujo, šviesaus ryto.

Lina RUIBIENĖ / ŽEMAITIS