Davidas Schultzas: D.Trumpas grąžina JAV į izoliacionizmą ir Jaltos stiliaus įtakos sferų politiką

Vis dėlto pirmąjį Donaldo Trumpo antrojo prezidentavimo mėnesį jis pažeidžia šią taisyklę. Jo ligšioliniai veiksmai rodo reikšmingą lūžį JAV užsienio politikoje apskritai, bet ypač Europoje. Kai kuriais atvejais lūžis yra nukreiptas atgal, grąžinant JAV į vietą, buvusią iki 1991 metų arba net prieš 1945-uosius.

Iki Antrojo pasaulinio karo JAV buvo izoliacinė šalis, iš esmės atsiribojusi nuo Europos. JAV, atskirtos vandenynų ir tūkstančių kilometrų, didžiąją savo istorijos dalį vystėsi trokšdamos išsilaisvinti ir atsiriboti nuo likusio pasaulio. Izoliacionizmas tapo Amerikos kultūros dalimi. Ji nematė savo saugumo interesų Europoje. Antrasis pasaulinis karas tai pakeitė.

Po 1945 m. JAV užsienio politika pasikeitė. Ji tapo internacionalistinė. Ji įkūrė Jungtines Tautas ir kitas tarptautines organizacijas, siekdama pertvarkyti pasaulį pagal savo įsivaizdavimą, ir sukurti vadinamąją taisyklėmis grindžiamą tarptautinės teisės tvarką, kuri turėjo pakeisti karą diplomatija ir taikiai spręsti ginčus. Be to, remdamos demokratines vertybes, priešindamosi komunizmui ir sulaikydamos Sovietų Sąjungą, JAV sudarė aljansus, pavyzdžiui, NATO, kad užtikrintų Europos saugumą.

Tačiau šios saugumo garantijos buvo teikiamos su išlyga, kuri atsirado po 1946 m. Jaltos derybų su Josifu Stalinu. JAV kartu su Anglija ir SSRS susitarė dėl santykinių įtakos sferų. Tai padalijo Europą išilgai vadinamosios „geležinės uždangos“, pagal kurią Rytų ir Vidurio Europa buvo paskelbta sovietų įtakos sferos dalimi. Tai apėmė Lietuvą, Baltijos šalis ir Ukrainą, kurios tuo metu priklausė SSRS.

Nuo 1945 m. iki dabar JAV buvo Europos saugumo garantas, nes NATO buvo pagrindinė JAV užsienio politikos dalis. Valdant JAV prezidentui Richardui Nixonui, jo valstybės sekretorius Henry Kissingeris patobulino šią pasaulėžiūrą ir įsitraukė į glaudesnius santykius su Kinija, siekiant apriboti Rusijos įtaką. Berlyno sienos griuvimas 1989 m. ir SSRS subyrėjimas 1991 m. iš dalies pakeitė šią strategiją. Vis dėlto JAV ir toliau buvo įsipareigojusios užtikrinti Europos saugumą, plečiant NATO.

Nors iš pradžių posovietinę Rusiją JAV priėmė kaip galimą draugę, tai greitai išsisklaidė, nes V. Putinas tapo agresyvesnis ir sustiprėjo jo galia. Tačiau net 2014 m. Rusijos invazija į Ukrainą visiškai neįtikino JAV, kad Rusija kelia grėsmę saugumui, ir galbūt tik po 2022 m. karinių veiksmų pradėta tai suvokti. Tačiau net ir tada Prezidento Joe Bideno neryžtinga parama Ukrainai ir staigus pasitraukimas iš Afganistano kėlė abejonių dėl JAV tarptautinių įsipareigojimų.

Atėjo Donaldas Trumpas. Jo pirmoji kadencija kvestionavo JAV užsienio politikos tarptautiškumą ir kalbėjo apie izoliacionizmą. Jis menkino tokius aljansus kaip NATO ir atrodė nekreipiantis dėmesio į Rusijos keliamą grėsmę JAV ar JAV saugumo interesams. Jo naujoji prezidentavimo kadencija tęsia darbą ten, kur baigėsi pirmoji kadencija.

Jis kovoja su Danija dėl Grenlandijos. Pradėjo prekybos karą su Kanada. Jis vėl kvestionuoja NATO ir, atrodo, laiko juos priešais, o ne sąjungininkais. Jo administracija iš esmės suskaldė Europos aljansą, ir kyla realus klausimas, ar JAV dar ilgai užtikrins Europos saugumą. Be to, D. Trumpo pozicija dėl Ukrainos, jo spaudimas jai kapituliuoti prieš V. Putino reikalavimus ir kalbos apie verslo santykius su Rusija – visa tai reiškia ne tik atsitraukimą nuo kai kurių JAV užsienio politikos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų dalių, bet ir grįžimą tiek prie iki Antrojo pasaulinio karo buvusio izoliacionizmo, tiek prie Jaltos stiliaus įtakos sferų politikos.

Kol kas antroji D. Trumpo, kaip prezidento, kadencija – tai lūžis, kvestionuojantis pastarojo meto JAV užsienio politiką. Tačiau pažvelgus giliau, galima pastebėti, kad jos šaknys turi ilgą istoriją.

---

Davidas Schultzas, JAV Hamline universiteto politikos mokslų profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.

MRU informacija