Dažai iš žolelių: natūrali spalva ir jokios alergijos

Geriausiai dažosi vilna ir šilkas

Jolanta pasakoja, kad pavarčiusi knygas ir užrašus, suprato, jog daugybė augalų gali audiniams suteikti gražios spalvos. Kas ir kaip dažo daug informacijos ji atrado Z. Gudžinsko, J. Balvočiūtės knygoje „Lietuvos vaistiniai augalai“, lietuvių kalba išleistoje B. Little knygoje „Stebuklingosios žolelės” ir, žinoma, interneto platybėse. O jei dar keliomis kalbomis skaitai – tai atsiveria platybių platybės.

„Dar įkvėpė ir straipsnis apie alergijas ir jų priežastis. Neigiamą organizmo reakciją gali sukelti įvairios cheminiu pagrindu pagamintos priemonės, įskaitant dažus. Ypač tais atvejais, kai dažyti audeklai liečia kūną. Tikriausiai patys sveikiausi apatiniai drabužėliai yra iš natūralios medžiagos, nuskalbti, nedažyti arba balti. O jei norisi spalvų, galima paeksperimentuoti, pabandyti patiems dažyti audinius“, – siūlo J. Wittib.

Ji rekomenduoja pirmiausia pamėginti dažyti, pavyzdžiui, nuskalbtus marškinėlius arba nedažytos medvilnės dovanų maišelius. Galima įgūdžius tobulinti dažant ir kojinėms skirtą vilną. O kai žinių ir įgūdžių atsiras daugiau, verta išbandyti „paspalvinti“ ir originalią šilkinę palaidinę ar šalikėlį.

Verta prisiminti, kad geriausiai dažosi vilna ir šilkas. Sunkiau spalvą perima medvilnė, linas.

„Manau, yra būdų nudažyti tobulai – na, be visokių atspalvių niuansų. Bet gal dažymas namuose kaip tik tuo ir skiriasi nuo mašininio, kaip dažymas augalais nuo cheminiais dažais, – pastebi pašnekovė. – Brandžiame amžiuje supratau, kad rankų darbas – tai kūryba, nors netobula, bet originali. O tą „taip, kaip turi būti” galime palikti mašinoms ir dirbtiniam intelektui. Mes – žmonės – esame tokie, kokie esame. Netobuli, bet kūrybiški.“

Kokie augalai dažo?

Žolininkė Jolanta sako, kad dažomąja savybe pasižymi beveik visi augalai – tik kai kurie suteikia kitokią spalvą nei patys atrodo! Vieni dažomųjų medžiagų turi žieduose, kiti – lapuose, šaknyse, vaisiuose ar sėklose.

Žievė yra nuostabi gamtinė medžiaga, jei norime ką nors pamarginti. Paranki tuo, kad joje yra daug taninų ir pati užfiksuoja spalvą. Ąžuolo žievė nudažo rudai, rusvai, geltonai, juodalksnio suteikia rusvai raudoną spalvą, šeivamedžio ir šermukšnio – juodą.

Yra ir gražią spalvą audiniams suteikiančių augalų šaknų: ciberžolės šaknys dažo ryškiai geltonai, dilgėlių – geltonai, pienių – rausvai ruda spalva, tikrųjų lipikų šaknys – raudonai, takažolių – mėlynai, pelkinės vingiorykštės – juodai, miškinių sidabražolių – raudonai, o panaudojus dažų fiksatorių – juodai arba geltonai.

Daug pagiriamųjų žodžių galima pasakyti avokado žievei ir kauliukui. Jų šiais laikais galima rasti kone kiekvienuose namuose. O dažo labai įvairiai: rusva, rožine, kone raudona spalva.

Norint dažus gaminti iš lapų, Jolanta rekomenduoja rinktis žaliai dažančius beržo, dilgėlių, mėlynių ar šeivamedžio lapus, meškauogių lapai audiniui suteiks pilkšvai rudos spalvos.

Dažyti tinka ir žiedai. Pavyzdžiui, jonažolės audinį nuspalvins gelsvai, geltonai, rudai, o įpylus rūgšties, – raudonai. Ramunėlių žiedai suteiks geltonos, gelsvos spalvos, raudonėlio žiedynai – raudonos, rykštenių – rudai žalios, oranžinės, rudos.

Dažymo savybių turi ir apynių spurgai. Juos galima rinktis, jei reikia išgauti žalią, rudą ar raudoną spalvą.

Žinoma, negalima pamiršti ir uogų. Iš aviečių pagamintiems dažams būdinga melsva ar purpurine spalva, bruknės nudažo raudonai, gervuogės – melsvai, mėlynės – tamsiai mėlynai arba juodai, šeivamedžių uogos – mėlynai arba violetine spalva.

Sukatžolių žolė suteikia tamsiai žalio ar rusvai žalio atspalvio, ugniažolė, pelkinė vingiorykštė ir viržiai – geltonos spalvos.

Ir tai toli gražu ne baigtinis natūralių gamtinių dažų sąrašas.

Į pagalbą – kandikai

Žolininkė pataria gamtiniais dažais išgautą spalvą fiksuoti, kad nenusiskalbtų. Labiausiai ji domisi natūraliais fiksatoriais. Pavyzdžiui, žievėje yra tiek taninų, kad spalvos nė nereikia specialiai fiksuoti. Kitais atvejais galima eksperimentuoti su natūraliais fiksatoriais: sojos pienu arba rabarbarų lapais.

„Literatūroje esu skaičiusi apie kelių rūšių kandikus (fiksatorius): organinius su taninais – tai ąžuolo, alksnio, juodalksnio žievė, ir natūralias rūgštis – tai rabarbarų, rūgštynių, obuolių actas“, – žiniomis dalijasi pašnekovė, pati dažniausiai naudojanti namuose pasigamintą obuolių actą.

Jolantos eksperimentai

Žolių savybėmis daug metų besidominti pašnekovė vieną kitą receptą yra sėkmingai išbandžiusi dažydama servetėles.

Supjausčiusi ciberžolės šaknį, užpylė ją verdančiu vandeniu, pavirė 1 val. ant silpnos ugnies. Servetėles pamirkė obuolių acte, po to sumerkė į nukoštą ciberžolės skystį ir paliko per naktį. Ryte išskalavo, o kai servetėlės išdžiūvo, matėsi ryški geltona spalva.

Kitokia spalva servetėlės nusidažė avokado žievės ir kauliuko nuovire. Jį paruošė taip pat, kaip ir ciberžolės. Supjaustė avokado žievelę ir kauliuką, užpylė verdančiu vandeniu ir pavirė valandą. Tolesnė darbo eiga tokia pati, kaip ir pirmu atveju, bet servetėlių spalva gavosi rusvai rožinė.

„Skaičiau apie dar įdomesnį būdą. Šviežius augalus reikia prispausti prie audinio, uždengti plėvele, užspausti kuo sunkiu (pavyzdžiui, keliomis sunkiomis knygomis) ir savaitei kitai palikti, kad į audinį įsigertų augalinis dažas. Nuėmus augalus, spalvos užtvirtinamos lygintuvu, – pasakoja J. Wittib. – Beje, ant natūraliai dažyto audinio užlašinus šarmo arba rūgšties, spalva keičiasi. Tik to pati nespėjau išbandyti. Kol dar vasara, kol aplinkui daugybė spalvingų gėlių – pats metas imtis eksperimentų.“

Jolantos WITTIB nuotr.