Dilema žemdirbiams: gaminti ar prižiūrėti pelkes?

Laikas tikriems pokyčiams

Išsimokslinę ir praktikoje daug šilto bei šalto matę žemdirbiai negali atsistebėti, kad išmokos gali būti skiriamos už tai, jog negamini žemės ūkio produkcijos tuo metu, kai kalbama apie alkstančius milijonus Žemės gyventojų ir neprievalgį. Tokią praktiką imta taikyti, kai ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) „sužaliavo“. Agrarininkai tvirtina, kad jie tvarumo keliu eina ir be jokios „iš viršaus“ nuleidžiamos politikos, o žaliąją kryptį reguliuojančias priemones dažnai vadina tiesiog žaliomis – stokojančiomis brandaus ir patyrusio pagrindimo.

Netrukus bus dėliojami naujo finansinio laikotarpio, kuriame žymiai mažinama parama žemės ūkiui, rėmai. Tad priemonės turės būti itin apgalvotos ir labai tikslingos. Metas galvoti, kam Lietuvos žemės ūkyje bus skiriami prioritetai ir ką galima būtų padaryti dabar, kad turėtume mažiau problemų ir geresnį startą kitam periodui.

Neseniai Seimo Kaimo reikalų komitete (KRK) buvo diskutuota apie tai, kad aplinkybės spauste spaudžia europinę paramą orientuoti į žemės ūkio produkcijos gamybą ir nešvaistyti jos betikslėms žaliosioms priemonėms. Dėl to sutarė ir žemdirbių atstovai, ir politikai. „Gyvenimas dabar toks, kad reikia keistis, ir tai daryti labai skubiai. Tačiau sena vaga varoma buvusi politika, pavyzdžiui, rengiamas gamtos atkūrimo planas, liudija, kad biurokratijai vis dar sudėtinga priimti faktą, jog technologijų pažanga ir yra tas tikrasis žalumas, – įsitikinęs Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas Pranauskas. – Neturėtume tęsti trumparegiškos ir žemės ūkiui nedraugiškos politikos – būtina pagaliau atsijoti pelus nuo grūdų. Žemės ūkyje reikalavimai didėja, kaštai auga, o finansavimas mažėja.“

Šiemet grūdininkai dėlioja įvairias išgyvenimo strategijas, o kai kurie skaičiuoja, kad prižiūrėti šlapynes gali būti naudingiau, nei auginti maistinius kviečius. „Už šlapynių priežiūrą galima gauti apie 300 Eur/ha, už daugiamečių pievų vienkartinį nušienavimą – panašią sumą. Kaip jos atsiranda? Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (SP) ekspertų paskaičiuotos ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) specialistų palaimintos vidutinės augalininkystės (grūdų ir ankštinių kultūrų) ūkio pajamos – 936 Eur/ha – yra panašios į pajamas, naudojamas kompensacinės išmokos už ekstensyvų šlapynių tvarkymą apskaičiavimui, t. y. 909 Eur/ha. Nežinau, kaip įsibridus į balą galima buvo gauti tokias pajamas? Ką reiškia tokie skaičiavimai? Esmė paprasta, kadangi išmokomis už pievų ar šlapynių priežiūrą kompensuojamos negautos (t. y. buvusios iki ekoschemos taikymo) pajamos, „ant popieriaus“ užfiksavus didžiules negautas pajamas, kuriant šias ekoschemas, už šlapynes ir atsirado tokios kosminės išmokos“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino LŽŪBA prezidentas.

Atsakomybė ir kompetencija

E. Pranausko požiūriu, viena pagrindinių krypčių, kurios privalome laikytis, yra tikslingas lėšų skyrimas tik žemės ūkiui. Anot jo, pirmas žingsnis, kurį reikia žengti dabar, yra „sofos“ ūkininkų suvaldymas ir kaimo plėtros pinigus taškančių pseudopriemonių uždarymas. „Reikia išmokti tai pagrįstai įrodyti Briuseliui, kuriame, kaip jaučiu, dreba žaliojo kurso pamatai, tačiau jie dar laikosi, nes, spėju, finansavimo šaltiniai tebetrykšta. Ar kam nors teko matyti ES Audito Rūmų paskelbtą informaciją apie 7,4 mlrd. Eur, skirtų nevyriausybinėms organizacijoms finansuoti, tyrimą, kurio sąraše, kaip savo pranešime pademonstravo šių rūmų auditorė Laima Andrikienė, Lietuva yra pirmajame šešetuke?“ – priminė „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Kitas dalykas, kuris dabar gana reikšmingai smukdo žemės ūkį ir čiulpia pinigus, yra įvairūs reikalavimai ir įpareigojimai. Juos reikia sumažinti ir supaprastinti, nes jų įgyvendinimas kainuoja nepigiai. „Štai vokiečių 2017 m. tyrimo duomenimis, perskaičiavus reikalavimų kaštus, vidutiniam Vokietijos ūkiui papildomas reglamentavimas ir ES standartai (įskaitant maisto saugumo) kainavo apie 367 Eur/ha, stambiems ūkiams šie kaštai beveik analogiški – per 356 Eur/ha. Nesunku nuspėti, kad dabar šie kaštai gali būti dar didesni. Taigi tokia našta yra per didelė, kad būtų ignoruojama, laikoma nereikšminga ar įkalkuliuojama į produkcijos kainą“, – konstatavo LŽŪBA prezidentas.

Tegu finansuoja iš kitur

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininko Gedo Špakausko nuomone, iš principo kito laikotarpio paramą projektuoti reikėtų taip, kad gamybai skirti pinigai nebūtų naudojami kitoms reikmėms. Jei numatomos aplinkosauginės priemonės ar negamybinės veiklos, joms finansuoti turėtų būti ieškoma kitų fondų, kad šios lėšos nebūtų atimamos iš žemės ūkio gamybos.

„Reikėtų saugoti pagrindines žemės ūkio lėšas, nes dažniausiai negamybines veiklas ir investicijas vykdo net ne ūkininkai, o aplinkosaugininkai ar kitos organizacijos. Prieš pačias negamybines veiklas nieko prieš neturime, tačiau joms turėtų būti skiriami atskiri pinigai ir nesikišama į žemės ūkio veiklą. Pavyzdžiui, negadinama melioracijos sistema, nekreivinami melioracijos grioviai. Aišku, tam tikrose teritorijose, kur gamyba mažesnė, ten galima vykdyti įvairius projektus. Problema ir susipriešinimas atsiranda tada, kai pradedama lįsti į ūkininko kiemą, laukus, ir toms veikloms paimamos lėšos iš gamybos“, – ŪP akcentavo LŪS vicepirmininkas.

Solidi suma už buveines

Klausimas – gaminti ar negaminti – tikrai aktualus, nes ir negaminant galima gauti solidžią paramą. Aišku, reikia šeimininkauti tinkamoje vietoje, pavyzdžiui, ten, kur gyvena ir gieda brangiausias Lietuvos paukštelis – meldinė nendrinukė, arba ten, kur yra šlapynių. Viešai prieinamais Žemės ūkio ministerijos informacinės sistemos (ŽŪMIS) duomenimis, vienas paramos gavėjas 2023 m. gavo 85 tūkst. Eur už meldinių nendrinukių buveinių išsaugojimą ir daugiau nei 45 tūkst. Eur paramos lėšų už ekstensyvų šlapynių tvarkymą.

ŪP ne kartą rašė apie SP priemonę „Negamybinės investicijos, susijusios su biologinės įvairovės, buveinių, kraštovaizdžių atkūrimu ir išsaugojimu“, kuriai agrarininkai išsakė nemažai kritikos. Ji skirta atkurti ir saugoti rūšių buveines – meldinių nendrinukių, balinių vėžlių, kraujalakinių melsvių, niūriaspalvių auksavabalių, karbonatinių smėlynų pievų ir kt. Numatyta parama – 3 124 Eur/ha. O pareiškėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių valda ar jos dalis patenka į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos nustatytų Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir saugomų rūšių buveinių plotų sluoksnį. Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, pagal šią priemonę iš viso buvo gauta 11 paraiškų, tačiau 4 projektai atmesti. Paramai gauti patvirtinti 7 projektai, iš jų 4 jau įgyvendinti. Taigi šios investicijos skirtos labai siauram paramos gavėjų ratui.

Anot G. Špakausko, ūkininkai, kurie užsiima tikra gamyba, neturi kompetencijų ar noro gilintis į tokias specifines negamybines veiklas, investicijas ir ieškoti joms paramos. „Manau, tokių dalykų žemės ūkyje turėtų būti kuo mažiau. Negamybinės veiklos galėtų būti nebent tokios, kurios susijusios su gamyba, pavyzdžiui, medingų augalų juostos ar daugiamečių žolių auginimas. Tai mums artima. Tačiau kai pradedame kalbėti apie specifinį pelkių ar durpžemių atkūrimą, kur reikia specialių žinių, – tai greičiausiai skiriama ne ūkininkams. Mums tinka tokios priemonės, kurias galime atlikti su savo technika, ir tai, kas yra arti žemės ūkio“, – aiškino ŪP   pašnekovas.

Lietuvos pirmūnai

LŪS Mažeikių skyriaus pirmininkas Eligijus Pocevičius tvirtino, kad negamybinės veiklos ūkininkams neretai neša nuostolius, nes jų priežiūra kartais kainuoja daugiau, nei už tai skiriamos išmokos. „Įgyvendinau investicijų į žemės ūkio valdas projektą ir turėjau dalį savo dirbamų laukų palikti kaip negamybinius plotus. Turiu nederlingos žemės, tai ją užsėjau žolėmis, bet už tai skiriamos išmokos padengė tik žemės nuomą“, – aiškino ūkininkas.

G. Špakauskas atkreipė dėmesį, kad kai ūkininkai laikosi griežtų aplinkosauginių reikalavimų, jie netenka dalies pajamų. „O kai iš mūsų dar papildomai lėšų atima negamybinės veiklos, nukenčiame dvigubai – atliekame gamtai naudingą darbą, bet iš to nieko negauname. Čia turėtų būti išlaikytas balansas. Reikėtų projektuoti taip, kad mūsų gamybinės galimybės kuo mažiau nukentėtų, o už negautas pajamas būtų visiškai atlyginta“, – samprotavo LŪS vicepirmininkas.

E. Pocevičiaus požiūriu, nereikėtų manyti, kad visi reikalavimai, kurie kraunami ant žemdirbių pečių, yra nuleisti iš Briuselio. „Mūsų šalies politikai neretai nori būti pirmūnai ir vėliavnešiai – kažkas tik pagalvoja, o mūsiškiai jau įgyvendina. Tokiu atveju reikėtų įvertinti ir galimybes, rizikas bei grėsmes, su kuriomis susidurs tas prievoles įgyvendinantys ūkiai. Bet niekas to nepasveria“, – apgailestavo ŪP pašnekovas.

Kas diriguos?

Kuriant SP buvo jaučiama stipri aplinkosauginių organizacijų įtaka. Baltijos aplinkos forumas, bene labiausiai žinomas dėl meldinės nendrinukės saugojimo projektų, skelbė, kad aktyviai dalyvavo kuriant ekoschemas, kurių Lietuvoje yra bene daugiausia tarp ES valstybių narių, ir teikiant pasiūlymus SP. Šioje aplinkosaugos organizacijoje dirbo ir vienu iš jos dalininkų buvo ir buvęs aplinkos ir žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas. 2021 m. jis ir tuometis aplinkos ministras Simonas Gentvilas pasirašė geros valios memorandumą dėl bendradarbiavimo agrarinės aplinkosaugos ir klimato srityje. Tad 2023–2027 m. SP buvo rengiamas šio bendradarbiavimo dvasia.

G. Špakausko nuomone, dabar reikšmingai keisti SP jau nėra prasmės, ir tam nereikėtų eikvoti energijos. Jėgas dabar reikia kaupti ateinančio finansinio periodo planavimui ir architektūrai. „Strateginį planą rašysime patys, Lietuva, todėl labai svarbu, kokius prioritetus turėsime ir kokie žmonės tai formuos. Jei jie bus labiau linkę palaikyti aplinkosaugines organizacijas, tai mes, kaip ūkininkai ir socialiniai partneriai, privalome dalyvauti diskusijose ir neužleisti savo pozicijų. Vyksta konkurencija dėl pinigų, savotiškas virvės tempimas, bet negalima pamiršti, kad mes gaminame maistą“, – įsitikinęs vienos pagrindinių žemdirbių organizacijų atstovas.

Jis atkreipė dėmesį, kad aplinkosauginėms organizacijoms kur kas lengviau patraukti visuomenės dėmesį ir parodyti, jog gamtosauga neva yra svarbiau už maistą. „Kai maisto yra gausybė, žmonėms atrodo, kad tai yra lyg duotybė, jo tiesiog visada gali nusipirkti. Reikia keisti šį požiūrį, ir mes, ūkininkai, turime tai daryti“, – pripažino G. Špakauskas.

LŪS Mažeikių skyriaus pirmininkas antrino, kad patys ūkininkai turėtų būti aktyvūs, ir kartu pripažino, jog šiuo atžvilgiu konkuruoti su aplinkosauginėmis organizacijomis nėra lengva, nes žemdirbiai yra užsiėmę savo tiesiogine veikla.

Žalingos subsidijos

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. gegužės 15 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.