Disidentės vienuolės Editos Reginos Teresiutės „šunybės“

Biografija su humoro doze

Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos namų salė, kurioje sausio 16-osios vakarą, po šv. Mišių, vyko knygos „Laimė yra mylėti“ pristatymas, susirinko pilnutėlė.

Šalia savęs E. R. Teresiutė pakvietė atsisėsti bičiulius: Šiaulių vyskupą emeritą Eugenijų Bartulį, disidentą Albertą Špoką, knygų serijos „Pergalės ženklas“ leidėją Tomą Reventą.

„Viršininke, ar jau galime pradėti?“ – į vietoje nenustygstančią vienuolę kreipėsi jos ilgametė draugė, aktorė Nomeda Bėčiūtė, susitikimo vedėja.

N. Bėčiūtė perskaitė keletą ištraukų iš E. R. Teresiutės knygos: nuo pirmųjų prisiminimų apie bažnyčią iki pažinties su kalėjimo kamera. Į viską vienuolė sugebėjo pažvelgti su humoru.

Aktorės paprašyta kažką pridurti, vienuolė dengėsi veidą delnais ir juokėsi: „Ką čia bepridursi, dabar truputį gėda, čia prieš visus skaito ir raudonuoji, bet taip buvo. Arba tai buvo labai seniai ir netiesa!“

„Ta knyga – vienos šunybės!“ – šypsodamasi patikino autorė.

Būsimoji vienuolė gimė 1958 metais Labūnų kaime, Kelmės rajone, katalikiškoje šeimoje. Augo kartu su jaunesniu broliu Adolfu Teresiumi, dabar – žinomu skulptoriumi.

Pirmąsias tikėjimo ir žmogiškumo patirtis gavo iš mamos. „Vaikeliai, būkit geri“, – prisiminė kartotus mamos žodžius, tebelydinčius iki šiol.

Pirmieji vaikystės prisiminimai, išlikę E. R. Teresiutės atmintyje: abiejų vaikų ir mamos kelionės į Kelmės bažnyčią. Mergaitė nuo mažens žavėjosi vargonų muzika – vėliau vargonavo ne vienoje bažnyčioje.

1967 metais šeima persikėlė į Kelmę. Regina nebuvo nei spaliukė, nei pionierė, nei komjaunuolė, aktyviai lankė bažnyčią, pasižymėjo antisovietine veikla. Kelmėje susipažino su Mečislovu Jurevičiumi, vienuolėmis Genute Bružaite, Gema Stanelyte ir kitais atvykdavusiais Eucharistijos bičiuliais.

Dar mokykloje sulaukė KGB dėmesio – kalbėtis su nepažįstamuoju teko mokyklos direktoriaus kabinete. Abiturientė nepasidavė įkalbinėjimams bendradarbiauti ir užsitikrinti studijas. Rezultatas – moksleivės atestatas buvo sulaikytas iki rudens. Visgi mokyklos direktorius Zigmas Petrauskas atestatą slapta atidavė anksčiau.

Bendri prisiminimai

Prisiminimais apie Kelmės laikotarpį pasidalijo ir vyskupas emeritas E. Bartulis – 1979 metais Kelmės bažnyčia jam buvo pirmoji darbo vieta, vikaru tarnavo septynis mėnesius.

E. Bartulis sakė, jog „E. R. Teresiutės gyvenimas mums visiems yra pavyzdys, kaip turime drąsiai, tvirtai stovėti po Kristaus meilės vėliava ir nešti savo gyvenimo kryžių su meile, su džiaugsmu, su tvirtu tikėjimu“.

„Ekscelencija atsistojo, pavyzdį parodė, negaliu aš sėdėti, paskui manys, kad labai sena, akla, šluba, kurčia ir pasiutusi. Tas pasiutimas savo daro, dar nepaimtų niekas taip greit“, – tęsdama vakarą, šmaikštavo E. R. Teresiutė.

Metai Kelmėje glaudžiai susiję su kunigu Albinu Budrikiu – jis ne tik pastebėjo mergaitės muzikinius gabumus, bet ir padovanojo seną natų sąsiuvinį, išleistą dar J. Naujalio, prašydamas išsaugoti.

Taip vienuolė sakė supratusi pagarbos ir išsaugojimo svarbą – pradėjo rinkti, kolekcionuoti kryžius, rūpintojėlius – juos galima pamatyti Šiluvoje.

Dienoraščių vienuolė niekada nemėgo rašyti, o rekolekcijų nekonspektavo nuo tada, kai užrašus pirmą kartą paėmė saugumiečiai. Bet visuomet, sugrįžusi iš saugumo, pasižymėdavo, ką klausė, ką atsakė.

Vienuolei pavyko surinko nemažai tų laikų nuotraukų – jos publikuojamos knygoje.

Knygos pristatymo vakare pasisakė ir kiti laikmečio liudininkai.

„Mes jį vadindavome visą laiką paukšteliu“, – taip A. Špoką, bendražygį disidentą, pristatė E. R. Teresiutė.

A. Špokas su E. R. Teresiute susipažino per Joną ir Jadvygą Petkevičius. Šiaulietis išvardijo anapilin išėjusius bendraminčius – daug kentėjusius, bet nugyvenusius prasmingą gyvenimą.

Regina, prisiminė šiaulietis, visą laiką turėjo laiko ir jėgų statyti kryžius, tvarkyti Panų, Kryžių kalnus.

Pykšt Pokšt ir kiti nutikimai

Amžinuosius įžadus Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijoje E. R. Teresiutė davė 1983 metais. Sovietmečiu pogrindyje baigė teologijos studijas. Rūpinosi sielovada, dalyvaudavo eisenose į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją.

Dirbo Šlavantuose pas kunigą Juozą Zdebskį, Viduklėje – pas kunigą Alfonsą Svarinską, Žarėnų–Latvelių ir Šakynos parapijose – pas kunigą Algirdą Pakamanį, vargonavo Žalpiuose pas kunigą Juozapą Razmantą.

Platino literatūrą, rinko medžiagą „LKB kronikai“ – važinėjo pas kunigus A. Svarinską, S. Tamkevičių, į Šeduvą – pas kanauninką B. Antanaitį, keliai vedė ir į Dzūkiją.

Disidentę ne kartą nuo saugumo persekiojimo gelbėjo puikūs vairavimo įgūdžiai – pavykdavo pasprukti. „Ralistė“, – vienuolės įgūdžius įvertino E. Bartulis.

„Kuo mažiau kalbėsi, tuo daugiau laimėsi“, „Kuo mažiau žinosi, tuo mažiau išduosi“, – iki šiol E. R. Teresiutė puikiai mena kunigo J. Zdebskio pamokymus, kaip laikytis tardymo metu. Tebeskamba ir kiti kunigo žodžiai: „Vaikeliai, laimi tie, kurie moka nusižeminti, kurie nenori pasirodyti drąsesni.“

Rūpinantis Kronikos reikalais, E. R. Teresiutei dažnai tekdavo keisti išvaizdą. Džiaugėsi tuomet turėjusi retą dalyką – dvipusę striukę.

„Užsivelku tą striukelę, užsidedu savo beretėlę, turėjau tokią megztą, ir pirmyn. Vienuolyno vyresniosios Julijos Kuodytės paprašydavau saują kapeikų. Per dieną kokias 10–15 mašinų praleidi, vieną sustabdai, pavažiuoji, įšoki į kitą mašiną. Kur nors tualete ar kur už kampo persivelku striukelę šviesiąja puse, savo beretytę į žemę“, – vaizdžiai pasakojo vienuolė, staiga nuo galvos nusismaukusi veliumą ir užsitraukusi išsaugotą peruką.

Neįtikėtinas pasikeitimas salėje sukėlė ovacijas, o vienuolė tęsė pasirodymą – akis paslėpė po akiniais nuo saulės: „Startinį savo pistoletą į kišenę ir – pirmyn!“

Kardinaliai išvaizdą pakeitusios disidentės sovietmečiu nebeatpažindavo net saviškiai.

„Kai man dirbant Viduklėje buvo areštuotas kunigas A. Svarinskas, išvažiavau į Žalpius. Klebonas turėjo karvutę – saugumas prispaudė: jeigu manęs neatleis, karvei neduos šieno. Ką darysi, nejaugi aukosiu klebono karvę dėl savo darbovietės. Amžinos atminties Mečislovas sako, važiuojam pas kunigą A. Pakamanį į Žarėnus–Latvelius. Nuvažiavome, klebonas sako, tikriausiai mane persekios, tampys už tai, kad tave priėmiau (tikrai vargšui nemažai kliuvo už tai), bet važiuok ir dirbk. Grįžtu kartą iš kažkurios kelionės Kronikai medžiagą surinkusi, užsidedu savo peruką, įeinu, sakau: „Garbė Jėzui Kristui!“ Klebonas pažiūri, sako: „Prašome čia užeiti, ką jūs, ponia, norėsit?“

Netverdama juoku, E. R. Teresiutė prisipažino klebonui, kad šita ponia – tai ji.

Sovietmečiu E. R. Teresiutė tarp bendraminčių buvo labiau žinoma kaip Pykšt Pokšt – pravardę gavo iššovusi iš signalinio pistoleto, nors tą vakarą išties į duris beldė jos bičiulės.

Ne visos istorijos baigdavosi laimingai – disidentei ne kartą teko pakliūti į kalėjimo kamerą.

„Sveiki, mano naujieji nameliai“, – taip 1983 metais kamerą pasveikino disidentė.

Dabar, lankydama mokyklas, apie areštus pasakoja šmaikštaudama: „Kunigas A. Svarinskas atsėdėjo 22 metus, S. Tamkevičius – 10, buvo daugiau ir mažiau, turime veteraną Balį Gajauską, kuris praleido lageryje 40 metų. Bet vis vien aš daugiau – aš virš 70! (Mokiniai žiūri į mane, sako, tai kiek jums metų? Neatrodo...) Nesvarbu, kad parų, bet skaičius vis vien didesnis!“

E. R. Teresiutė aktyviai dalyvaudavo bendraminčių teismuose, rinko parašus dėl jų išlaisvinimo, siuntė laiškus, siuntinius politiniams kaliniams – Nijolei Sadūnaitei, Povilui Pečeliūnui, Genutei Navickaitei, Baliui Gajauskui, Juliui Sasnauskui, Vytautui Vaičiūnui ir kitiems – knygoje publikuojami padėkos laiškai. Ne kartą vyko į tolimas keliones aplankyti nuteistųjų. Keliavo ir pas sovietų armijoje tarnavusius lietuvius.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, E. R. Teresiutė dėstė tikybą įvairiose mokyklose. Nuo 2005 metų gyvena Šiluvoje, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijoje.

2013 metais apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 2021 metais – Raseinių rajono savivaldybės garbės ženklu.

Knygos „Laimė yra mylėti“ leidėjas, krikščioniškosios pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ įkūrėjas ir vadovas T. Reventas pabrėžė, kaip svarbu užrašyti disidentų prisiminimus – dauguma jų dabar jau itin garbaus amžiaus, E. R. Teresiutė – išimtis.

E. R. Teresiutės biografija – ketvirtoji serijos „Pergalės ženklas“, skirtos 1940–1990 metų Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, knyga. Anksčiau išleistos knygos liudija Felicijos Nijolės Sadūnaitės, Petro Plumpos, Gerardos Elenos Šuliauskaitės gyvenimus.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Gintarės Daknytės nuotr.