Du įdomūs vikšrai, kuriuos galima sutikti rudenį

Pievinio sfinkso vikšras – su „akimis“

Pievinio sfinkso vikšras išsiskiria ant kūno esančiomis akių formos dėmelėmis. Sutrikdytas vikšras išsitempia ir stengiasi jas kuo geriau parodyti. Nors atrodo kaip tikros akys, tai tik apsauginis raštas, galintis atbaidyti arba suklaidinti vikšrą puolantį paukštį.

Šie vikšrai aptinkami liepos–rugsėjo mėnesiais. Jie minta įvairiais augalais, tarp jų – ožkarožėmis, gauromečiu, lipikais. Didesni vikšrai maitinasi ir dieną.

Pievinio sfinkso buveinės – paupių pievos, paežerių želdynai, pamiškės, sodai ir kitos vietos, kur auga jo vikšrams tinkami augalai. Suaugęs drugys yra naktinis, stambus ir pasižymi rausvais sparnais.

Užaugęs vikšras lėliukę formuoja dirvoje. Joje jis ir žiemoja, o vėliau išsirita suaugęs drugys.

Medgręžio vikšras – medienoje praleidžia kelerius metus

Visai kitokį gyvenimo būdą pasirinkęs gluosninio arba kvapiojo medgręžio vikšras. Jis gyvena ne augalo paviršiuje, o medienos viduje. Vikšro vystymasis trunka net 2–3 metus. Tuo metu jis išgraužia plačias landas medienoje ir minta augalo audiniais.

Šie vikšrai gali užaugti iki 10 cm ilgio. Jie pliki, tik su pavieniais šereliais, turi 16 kojų. Medgręžio vikšrai aptinkami įvairiuose lapuočiuose, taip pat vaismedžiuose, kuriems jų veikla gali padaryti žalos.

Rudenį kartais galima pamatyti šiuos didelius vikšrus ropojančius ant žemės. Tai ne atsitiktinis jų pasirodymas – atėjo laikas palikti medieną ir pasiruošti kitam vystymosi etapui. Lėliukė būna ilga, cilindriška, su spygliuotu pilveliu.

Verta pastebėti

Jeigu vasaros pabaigoje ar rudenį gamtoje aptinkate didelį vikšrą, verta jį tiesiog stebėti. Jo išvaizda ir elgesys gali daug papasakoti apie vabzdžių gyvenimo ciklą ir jų prisitaikymą prie aplinkos.

Vienas vikšras savo išlikimą grindžia akių imitacija, kitas – kelerius metus slapstosi medienos viduje. Abu primena, kad vabzdžių pasaulyje įdomių dalykų galima rasti net ir visai šalia mūsų.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija