Dvylika įkvepiančių 2015-ųjų potėpių

Geroji žinia: net trys iš keturių mūsų valstybės piliečių patenkinti savo gyvenimu, bent jau taip jie tikino „Eurobarometro“ apklausose. Dar neseniai sociologai, psichologai, filosofai, psichiatrai tyrinėjo, kodėl esame nelaimingiausia ir pesimistiškiausia tauta visame žemyne. Ir staiga lietuviai ėmė girti savo gyvenimą, nors kažkokio žaibiško dvasinės ir materialiosios gerovės šuolio lyg ir nefiksuota. Didelė tikimybė, kad realybė privertė pasilyginti su tuo, kas vyksta pasaulyje, ir susivokti, kad gyvename labai neblogai. Taigi atsigręžkime į praėjusius metus: dvylika laimingos Lietuvos mėnesių – „Šeimininkės“ žvilgsniu.

Sausis: dar europietiškesni Didžiojoje lietuvių svajonėje būti ne tik laisvais, bet ir Europos „standarto“ piliečiais šie metai įtapė dar vieną potėpį – eurą. Nostalgiškai gaila, kad iš nepriklausomos tarpukario Lietuvos į vėl nepriklausomybę atgavusią mūsų valstybę grįžęs litas liko istorija, ko gero, šįsyk visiems laikams, juolab kad kiekvienąkart išsitraukus piniginę atrodo, kad vos įvedus eurą viskas, net kalėdinė eglutė, pabrango. Tiesa, oficialioji statistika jokių drastiškų pokyčių nerodo: kažkas pabrango (ir kodėl atrodo, kad būtent tai, ką perki dažniausiai), kažkas atpigo, o pabrango, kaip ir atpigo, nebūtinai dėl euro. Bet tikrai dėl jo įvedimo verslas ir valstybė išlošė dešimtis milijonų eurų, nes pigiau skolintis, nekainuoja valiutos keitimas. Taip, gal tai pajuto ne kiekvienas. Tik euras niekuo dėtas, jei verslas iš jo išloštais pinigais nepasidalijo su savo darbuotojais padidindamas algas ar su visais mumis sumažindamas produkcijos kainas. Euras – dar vienas pripažinimo ženklas, kad atitinkame senųjų europiečių standartus, galų gale, kad mumis galima pasitikėti, nes mus priėmė į europinės valiutos bendruomenę. Dar du septynmyliai Lietuvos žingsniai į Europą – elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, ir dar vienas – pagaliau iki Kauno atriedėjęs traukinys europine „Rail Baltica“ vėže. Šiemet kaip niekad daug ženklų, kad mūsų buvimas Europos Sąjungoje – ne simbolinis, ir kad pagaliau atsikratome viena po kitos bambagyslių su ta sąjunga, kuriai anksčiau priverstinai priklausėme. Pagaliau, kad ir kiek skųstumėmės, pagal gerovės rodiklį – BVP vienam gyventojui pasiekėme tris ketvirtadalius vidutinio standartinio europiečio gerovės lygio, nors prieš dešimtmetį tesiekėme vos kiek daugiau nei pusę. O 2015 metais vidutinio statistinio lietuvio alga dar pakilo 6,2 proc. Jei turtėdami neužmiršime, kad turtingiausias yra tas, kuris moka dalytis, netrukus tapsime tikrais vakarietiško standarto europiečiais.

Vasaris: mes patriotai Šiemet sudžiūvo taip ir nepanaudotos dilgėlės, skirtos saviplakai, kad neva patriotizmu nė iš tolo negalime prilygti ankstesnėms kartoms. Kol politikai ir šiaip prieš viską piestu stojantys bendrapiliečiai pliekėsi dėl vasarį įsisiūbavusių siūlymų sugrąžinti šauktinių kariuomenę, pirmųjų beveik 3 tūkstančių šaukti nė nereikėjo – atsirado per 2 tūkst. savanorių išmokti ginti Tėvynę. Kol vieni išsigandę kareiviškų batų pasipustė padus ir išlėkė į anglijas ar norvegijas (bent jau yra tokia versija, kodėl mažėjęs emigracijos srautas paskelbus apie šauktinių kariuomenės grąžinimą staiga vėl ėmė augti), kiti iš ten grįžo tarnauti Tėvynei. Tarp savanorių – ir Ernestas Vilimas iš Viekšnių, netoli Mažeikių esančio nedidelio miestelio, pirmasis pasisiūlęs į šauktinius savanorius, ir ambasadoriaus sūnus, ir televizijos žvaigždė. Lietuvoje gyventi ne tik saugiau, bet ir išdidžiau.

Kovas: tauta protingesnė, nei mano politikai Ir visai nesame menkos žuvelės, užkimbančios ant populistų kabliuko. Keliolika metų politikai kovojo prieš tiesioginius merų rinkimus neva dėl pačių rinkėjų gerovės, mat ims mus ir papirks savanaudžiai milijonieriai ar sugundys temokantieji užsilipę ant statinės garsiai šaukti. Tarp 60 pirmąkart tiesiogiai išrinktų merų buvo ir tokių. Bet daug kur žmonės išrinko vilties teikiančius vedlius. Pavyzdžiui, alytiškiai, neapsikentę lig tol miestą valdžiusių partijų savanaudiškumo, visą valdžią į rankas atidavė visuomeniniams komitetams ir nepartiniam merui, autoritetingajam buvusiam policijos generaliniam komisarui Vytautui Grigaravičiui. Pokyčių ženklas – ne tik daugiau viešumo, mažiau biurokratizmo, pigiau perkamų viešųjų paslaugų miestiečiams. Svarbiausia – daugiau žmoniškumo. Viena pirmųjų naujos valdžios iniciatyvų „Alytus – viena šeima“: daugiavaikėms šeimoms skirtas nuolaidų korteles apsipirkti, praleisti laisvalaikį remia patys alytiškiai, jų įmonės ir organizacijos. Sėkmės formulė: vietos bendruomenė ar tautiečiai – kaip šeima, o savo miestas ar valstybė – kaip namai.

Balandis: už gyvybę Šis mėnuo buvo eilinis juodojoje statistikoje: savo valia anapilin išėjo du iš šalies žiūrint sėkmės lydimi žmonės – buvęs Seimo narys, garsus žurnalistas Virginijus Martišauskas ir advokatas Arūnas Paukštė. Lapkritį Lietuvą sukrėtė būsimo aktoriaus savižudybė. Pagal savižudybes Lietuva net pasaulyje prie pirmaujančiųjų. „Pirmūnai“ ir pagal raminamųjų vartojimo kiekius, kuriais kompensuojame dėmesio net patiems artimiausiems stoką. Rugsėjį aktorius Arūnas Sakalauskas, palydėjęs amžinojo poilsio ne vieną nusižudžiusį savo bičiulį, pakvietė ateiti ir atsigulti ant grindinio Vilniaus Katedros aikštėje, kad taip dar kartą susimąstytume, kiek kasmet prarandame savo šeimynykščių, draugų, kaimynų, ir ne dėl ligos, nelaimės ar senatvės. Nors į Katedros aikštę susirinko kiek mažiau nei tūkstantis – maždaug tiek kasmet Lietuvoje nusižudo žmonių – netekčių masto iliustracija buvo pritrenkianti. Ne tik apverkti išėjusiuosius, bet ir sulaikyti prieš save keliamą ranką, ne pasiūlyti raminamųjų tabletę, o padėti drauge išgyventi sunkumus – tą bandė savo akcija paraginti aktorius. Tikėkimės, jam pavyko.

Gegužė: lietuviško filmo šlovė Nauja: lietuviškam kino filmui – tarptautinis pripažinimas. Prancūzijoje gyvenančios Alantos Kavaitės filmas „Sangailės vasara“ JAV „Sundance“ kino festivalyje pelnė geriausio užsienio šalių vaidybinio filmo režisieriaus kategorijos apdovanojimą. Tai pirmas kartas, kai lietuviškas filmas sulaukė tokios tarptautinės šlovės. Filmas pateko į geriausių Europos filmų penkiasdešimtuką, jauna aktorė Aistė Diržiūtė pakviesta į Berlyno kino festivalio naujų talentų programą, galų gale gegužę filmo kūrėjams atskrido net trys lietuviškos „Sidabrinės gervės“. Ir tai filmas apie netradicinę katalikiškame krašte meilę. Gal tampame tolerantiškesni kitokiems nei dauguma? Gal imame geriau skirti, kur grūdai, kur pelai? Štai įvairiausiuose šou tarp pigių blizgučių ir dirbtinai eskaluojamų skandalų apie nulaužtus dirbtinius nagus vis dažniau savo balsu stebina Gražvydas Sidiniauskas. Vaikinas mato vos kiek daugiau nei dešimtadalį to, ką mato gerai regintis žmogus. Anksčiau televizininkai iš jo negalios bandė padaryti šou, bet vaikiną tai žeidžia. Dabar scenose vis dažniau pasirodantis dainininkas pristatomas tiesiog – Gražvydas, nebesistengiant sukelti užuojautos. Panašu, imame dažniau pripažinti faktus, net jei jie nedera su gražiu įsivaizduojamu tikrovės paveiksliuku. Šiemet knygynus pasiekė Aldonos Ruseckaitės romanas „Žemaitės paslaptis“. Žemaitės, chrestomatinės rašytojos, mokykliniuose vadovėliuose ryšinčios nuobodžia skarele, būta iš tiesų pašėlusios. Bet gal išdrįs mokytojai pasakoti apie klasikus kaip apie gyvus žmones, kurie šalia talento turėjo ir ydų? Gal mieliau vaikai ims į rankas knygas žinodami, kad jų autoriai – ne kažkokios schemos?

Birželis: neugdykime jaunimo vidutiniokais Šiemet mokyklas baigė 27 tūkst. abiturientų, pernai 30,5 tūkst., 2013 m. – per 31 tūkst., 2012 m. – per 33 tūkst., 2011 m. – 36,7 tūkst., 2010 m. – 40,5 tūkst., 2008 m. – 41,4 tūkst. O ir tie baigusieji – į užsienius. Iki šių metų mažėjusi emigracija vėl šovė į viršų. Lietuvos visuomenė sensta sparčiausiai Europoje. Kai tendencijos tokios, gelbėti gali tik efektyvi švietimo sistema. Deja, mokytojų daug, tuščių mokyklų taip pat. O tarptautiniai tyrimai rodo, kad ypač gerais gebėjimais pasižyminčių lietuviukų skaičiumi visose mokslo srityse gerokai atsiliekame nuo daugelio pirmaujančių šalių, taip pat ir kaimynų estų. Auginame vidutiniokų kartą. Kai kurioms aukštosioms mokykloms irgi užtenka vidutiniokų – kad tik šiaip taip persiristų per jų slenkstį ir mokėtų už mokslą. Bet atsakomybę už kokybę jaučiantys universitetai privalomą kartelę įvedė, kai kurie minimalų balą taiko jau kelerius metus. Mūsų viltis – ne vidutiniokų karta.

Liepa: Lietuvoje baigėsi sovietmetis Vilniuje 26-aisiais Nepriklausomybės metais pagaliau ant Žaliojo tilto neliko sovietinių simbolių, vadintų tiesiog sovietiniais balvonais. Nors oficialūs paminklosaugos vadai nutarė, kad tai – saugotina vertybė, vietoje kolūkiečių ar okupacinės kariuomenės kareivių ant tilto pražydo gėlės. Ar dar daug Lietuvoje tokių, kuriems sovietų kareivis mieliau už gėles? Bet sovietmečio rudimentų dar likę. Ir jų su kranu nenukelsi. Dar brukame kyšius gydytojams, policininkams ar savivaldybių institucijų tarnautojams, o šie ima ar, dar blogiau, prievartauja juos duoti. Į bet kurią šiltesnę vietą dar stumiame, jei tik galime, savus. Blogiausia – dar vis labai daug kas mano: taip radome, taip ir paliksime, nes jei netepsi – nevažiuosi. Bet matyti ir lūžis: cigarečių kontrabanda smarkiai sumažėjo. Kol kas, beveik garantija, ne dėl susivokimo, kad vengdami mokesčių apvagiame patys save, o dėl sąžiningesnių muitininkų. Bet gal taip atpratins iš savęs vogti.

Rugpjūtis: grožis iš paukščio skrydžio Tiek gražios Lietuvos iš paukščio skrydžio dar nebuvome matę. Trijų šimtų metrų ilgio Anykščių šilelio lajų taku 21 m aukštyje, atrodo, ne eini, o vingiuoji virš medžių viršūnių lyg sklendžiantis paukštis. Kitas, 32 m bokštas atveria kvapą gniaužiantį vaizdą – Kirkilų karstinius ežeriukus ties Biržais, 30 vandens pilnų smegduobių. O aukščiausias tarp leidžiančių paukščiu pasijusti 2015 metais pastatytų apžvalgos bokštų – Labanore, kur net iš 36 m aukščio žvelgi į Siesarties ežerą. O kur dar Druskininkų gondolos ir dvejos įkurtuvės pajūryje – po rekonstrukcijų atgimusių Klaipėdos dramos teatro ir Palangos koncertų salės. Pesimistas pastebėtų: gondolos buvo užstrigusios vos paleistos, Anykščiuose nesugebėta įrengti pakankamai automobilių stovėjimo aikštelių, kavinukių ir WC, o Klaipėdos teatrui negi reikia aštuonerių metų remontui, tegu ir kapitaliniam. Bet būkime optimistai: tiek kultūros ir turizmo objektų, o ne prekybos centrų įkurtuvių – neeilinis atvejis Lietuvoje. Be abejo, prekybos centrų įkurtuvės taip pat reikalingos ir džiugina, tik jos kur kas dažnesnės. Žinoma, didžiuotis nesutvarkyta buitiškąja gražių turizmo objektų puse nedera. Tačiau tai mažesnė blogybė nei tai, kad nebūtų likę kas miniomis trauktų grožėtis tėvyne ar nebeturėtume noro tai daryti.

Rugsėjis: beveik nenugalimi Galima pasakyti – ir vėl. Bet kai pagalvoji, kad nė 2,8 mln. gyventojų nebeturinti valstybė – antra viso žemyno krepšinio čempionate, galime pasijusti kaip milžinai. Ne tik todėl, kad dvylika vyrų su neprilygstamu treneriu Jonu Kazlausku nusipelnė Europos sidabro medalių. Tokios pergalės suteikia ne tik trumpalaikę džiaugsmo laviną, bet ir tikėjimą, kad kai atsidavę bendram tikslui žaidžiame komandoje su toliaregiu lyderiu, esame beveik nenugalimi. O, kad šį principą perkeltume ir į kitas gyvenimo sritis...

Spalis: proto mada Vėl lietuviams neskirta Nobelio premija. Nors negalima sakyti, kad nesame jos gavę: įskaitant svetur gyvenančius tautiečius, jų turime kelias, o jei kaip kitos tautos mokėtume savais laikyti ne tik etninius lietuvius – tarp litvakų ir jų palikuonių Nobelio premijos laureatų yra arti dešimties. Tačiau lietuviai mokslininkai taip pat bendradarbiauja atliekant Europos branduolinių tyrimų centro tyrimus, kuriais bandoma atsakyti į fundamentaliausius ir sudėtingiausius fizikos klausimus. Lietuvių indėlio yra Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo projekte, o būtent jis padėjo atrasti Higso bozoną – pirminę visatos dalelę. Beje, jos tyrėjai pelnė Nobelio premiją. Lietuva tikrai nėra mokslo provincija. Štai 2015-ieji ir prasidėjo, ir baigėsi neeilinėmis įkurtuvėmis – Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centro lazerių komplekso „Naglis“, kuriame kuriami galingi lazeriai, ir JAV bendrovės „Thermo Fisher Scientific“ Vilniuje atidarytos medicinos preparatų, skirtų kovai su vėžiu, gamybos laboratorijos. Neturime daug nei gamtinių, nei žmogiškųjų išteklių. Galime prilygti kitiems tik protais. Nors pagal tiek valstybės, tiek ir privataus verslo investicijas į mokslą dar esame atsilikėliai, praregėjimo ženklų atsiranda vis daugiau. Beje, tikrai tolima paralelė, bet daug pasakanti: visą Lietuvą stačiai užplūdo protų mūšių ar auksinių protų mada. Komandas buria bendradarbiai, kaimynai, net kaliniai. Kai protas tampa mada – viltingas ženklas. Jei keičiasi požiūris, keisis ir šios srities politika.

Lapkritis: moterys prie vairo Saudo Arabijoje – istorinė permaina: moterys pirmąkart kandidatavo rinkimuose. Ne tik kandidatavo – gruodį jos pirmą kartą balsavo. Sakysite, kas čia bendra tarp Saudo Arabijos ir Lietuvos. Bet tai padeda suvokti, kaip toli pažengusios moterų ir apskritai žmogaus teisės Lietuvoje. Lietuvą valdo moteris prezidentė, moteris – Seimo pirmininkė, dar ne skandinaviškas, bet tikrai demokratiškas moterų procentas parlamente, yra moterų ministrių, merių, didžiulių įmonių vadovių. Saudo Arabijoje moterys dar vis negali vairuoti. Lietuvoje moterys gali vairuoti ne tik savo, bet ir visos valstybės gyvenimą.

Gruodis: ko moko Kauno eglutė Vilniaus žaliaskarė – „The Guardian“ nuomone, pasaulio gražiausiųjų dešimtuke. Nenustojo kalėdine eglute stebinti ir Kaunas: šiemet ji išmani, prijungta prie interneto. Septintus metus menininkė Jolanta Šmidtienė kuria ne tik Kauno Kalėdų stebuklą – kuria stebuklą išsiskirti ir mokėti švęsti šventes. Ir moko to visą Lietuvą. Dabar jau kiekviename mieste ir miestelyje didžiosioms metų šventėms žaliaskarės puošiamos vis išradingiau, ir jau tikrai yra iš ko rinkti ne tik gražiausią, bet ir jaukiausią eglę. Pasitikėjimo savimi ir vieni kitais stygius, pesimizmas vis dar būdingas nemažai daliai lietuvių, visuomenės tyrėjų nuomone, tai rimtas mūsų pažangos stabdis. Tad geriausias naujametis palinkėjimas Lietuvai ir kiekvienam jos žmogui – tikėjimo ir pastangų būti laimingiems, nenugalimiems, patriotiškiems, išmaniems, tolerantiškiems. Tai stebuklas, kurį galime sukurti patys.

Asta Žalimaitė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.