Ekologinio ūkininkavimo skatinimas – tik žodžiai

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) parengė Žemės ūkio, maisto, kaimo plėtros ir žuvininkystės plėtros programos projektą. Tai 10 metų trukmės planavimo dokumentas, apimantis minėtus sektorius. ŽŪM teigia siekianti išsiaiškinti problemas bei jas sukeliančias priežastis. Naująja programa numatyta didinti šiuose sektoriuose sukuriamą pridėtinę vertę ir konkurencingumą bei vietos maisto produktų pasiūlą, plėtoti veiksmingą jų trumpųjų tiekimo grandinių sistemą, tvarų ir bioekonomikos principais paremtą ūkininkavimą visose žemės ūkio šakose.

Vieną iš programos skyrių, kuriame teigiama, kad susiformavusi praktika neskatina ekologiškos produkcijos gamybos, komentuoja Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius DANIULIS:

„Kas yra ekologija? Tai darnus ūkininkavimo būdas kartu su gamta. Ūkininkaudami ekologiškai pirmiausia saugome gamtą – dirvožemį, orą ir vandenį. Tai yra kuo didesnės vertės ekologiškų produktų pagaminimas su kuo mažesnėmis sąnaudomis aplinkai, neužteršiant gamtos, vandens ir oro. Chemizuotiems ūkiams mokamos išmokos už žalinimą ir jie negamina ekologiškų produktų. Tą patį galima pasakyti ir apie ekologiją – mokama už plotą. Tai dalyvaujantiesiems žalinimo programoje normalu, o ekologiškai ūkininkaujantiesiems – jau ne.

Valdininkai paklysta savo mintyse ir kai ko nemato. Visiška nesąmonė yra jų teiginys, jog daugiausia užauginame ekologiškų kviečių, avižų, varpinių mišinių. Mes užauginame ir žirnių, ir pupų, ir sojų – visokių produktų. Neseniai vyko konferencija apie sveikus produktus. Konstatuota, jog dabar ekologiškų produktų gamybą ir paklausą riboja jų pardavimas. Kai ekologiškų produktų perdirbimas yra atskirtas nuo pačios žaliavos gamybos, visur – tiek parduotuvės, tiek perdirbėjai – ekologiškiems produktams „užmeta“ maržą.

Jeigu mėsinius galvijus superka už simbolinę kainą, o kilogramas mėsos parduotuvėje kainuoja dvigubai brangiau, jeigu už pieną moka keletą centų daugiau, nei yra jo savikaina, tai čia yra niša, kurioje netinkamai nustatomos kainos. Neturime tokių logistikos centrų, kurie atskirai dėliotų ekologiškus produktus, – galėtų išvežioti tiek į viešojo maitinimo įstaigas, tiek ir į parduotuves. Galima sakyti, kad šis sektorius yra miręs.

Šios programos projekte teigiama, kad ne visiems vartotojams, siekiantiems maitintis sveikatai palankiais ir kokybiškais maisto produktais, patogu važiuoti į specializuotas prekyvietes. Net prekybos centruose esančiose ekologiškų produktų lentynose nėra viso asortimento.

Bet kas iš tikrųjų yra ekologiški produktai? Tai tokie, kurie kontroliuojami iki pat pardavimo. Prekyvietėse nėra savikontrolės, sertifikatų, pardavėjai pasako tik žodžiais: „Mano kaimiškas, mano ekologiškas.“ Vartotojams trūksta išaiškinimo, kas iš tikrųjų yra ekologiškas produktas.

Programos projekte rašoma, jog dalis ekologiškai ūkininkaujančiųjų renkasi ekstensyvų ūkininkavimo būdą ir visiškai neišnaudoja inovatyvių technologinių galimybių pagaminti kuo daugiau ekologiškos produkcijos iš hektaro. Aš sakau, kad ekologija neskatina pagaminti kuo daugiau produktų iš hektaro, čia tik „chemikai“ nori išspausti. Ekologijoje turi būti darna: kiek dirvožemis duoda, tiek duoda.

Ministerija teigia, kad ekologiniams ūkiams keliamas reikalavimas užtikrinti, kad gamybos procese nebūtų naudojamos cheminės medžiagos, o gaminiuose nebūtų pesticidų ir herbicidų likučių. Bet ūkininkus demotyvuoja tai, kad dėl nepakankamai efektyviai veikiančios ekologiškų maisto produktų perdirbimo ir tiekimo rinkai grandinės dalis ekologiškai užaugintos žaliavos yra perdirbama kartu su neekologiška ir tiekiama rinkai kaip tradicinė produkcija. Galiu teigti, kad Lietuvoje beveik visa perdirbamoji pramonė yra atskirta nuo žaliavos – tiek chemizuotos, tiek ekologiškos – gamybos. Kada perdirbėjai gaus didesnį pelną? Jiems geriau pagaminti mažiau ir labai brangiai parduoti, kad liktų didelė marža, o ne vargti gaminant daug su maža marža. Pagaminame daug mėsos, pieno ir tik mažą dalį jų parduodame kaip ekologiškus produktus. Ūkininkai patys nevaldo pramonės, jie užaugina žaliavą, kurios niekas neperka kaip ekologiškos: perdirbėjai perka pigiai kaip paprastą žaliavą.

Tai ir yra problema, kad mes užauginame daug žaliavos: grūdininkai ją išveža į užsienį, nes jau turi savo kelių, pienas iškeliauja į Lenkiją, grupė „AUGA“ irgi veža į Lenkiją, ten perdirba ir parsiveža atgal. Mat mūsų šalies perdirbėjai nusistatę per daug dideles perdirbimo kainas. Nežiūrėta valstybiškai, kaip yra visoje Europoje, kad visą grandį nuo žaliavos gamybos iki jos perdirbimo turėtų ūkininkai. Dabar pramonininkai bei verslininkai žiūri, kur žaliavos nupirkti pigiau, mažiau sumokėti.

Turėtų būti bendra erdvė – žaliavos turėtojas turėtų valdyti žaliavos perdirbimą, su prekybininku sutarti, už kokią kainą jis parduos. Šiandien Lietuvoje yra taip: jeigu ūkininkui yra blogai, jis eina ištiesta ranka. Kai ūkininkui gerai, tada perdirbėjas verkia – jam reikia subsidijų, dotacijų, kad neuždustų...

Prisiminkime, kad seniau ekologiškiems produktams taikytas nulinis pridėtinės vertės mokestis (PVM). Dabar jis taip pat galėtų būti taikomas viešajam maitinimui ir valstybei tai nieko nekainuotų. Juk vaikų darželiai pagal ŽŪM programą perka ekologiškus produktus ir jais maitina vaikus. Šie visi produktai yra lietuviški. Saulius Skvernelis ir prieš jį buvę premjerai laikėsi nuostatos, kad, sumažinus PVM maisto produktams, maistas neatpigs, o dar didesnį pelną turės prekybininkai. Jeigu darželiuose nebus PVM, 21 proc. atiteks jauniems tėvams – jiems atpigs vaikų maitinimas ir visas mokestis už darželį. Galų gale 21 proc. PVM, penktadalis vaikų maitinimo kainos, liks savivaldybės biudžete, jį tiesiogiai gaus jaunos šeimos, parama bus joms, o ne prekybininkams. Taip valstybė paremtų savo jaunąją kartą.“

Komentarą parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

Redakcijos nuotrauka

2020-10-29