Ekvadoras: nuo šokolado iki bulves primenančių bananų

Nustebino šokolado įvairovė

Rasą labiausia vilioja kalnai, bet nepraleidžia progos leistis ir į pažintines, kultūrines keliones. Paklausta, kodėl metų pabaigai pasirinko Pietų Amerikos šiaurės vakaruose esantį Ekvadorą, pati keliones planuojanti pašnekovė prisipažino, kad paprastai važiuoja ten, kur niekada nebuvo. Į sostinę Kitą ji atskrido gruodžio pradžioje, kai šalis jau buvo bepasinerianti į kalėdinį šurmulį. Regionuose, esančiuose žemyninėje Ekvadoro dalyje, kuriuose Rasa apsilankė, kartais primindavo Šveicariją – gražiai sutvarkyta, švaru, pranoko visus lūkesčius. „Dar įspūdingiau pirmą kartą patyrus, kaip du priešingi metų laikai – vasara ir žiema – susijungia ir vienoje nuotraukoje atsiduria ir palmės, ir šventinė eglutė“, – pirmą įspūdį apie Ekvadorą ir jam priklausančias Galapagų salas, esančias Ramiajame vandenyne prisiminė R. Mališauskienė.

Vaikštinėdama po tipinės kolonijinės architektūros senamiestį, muziejus, bažnytėlės, ji netruko įvertinti ir nuostabaus vietinio šokolado skonį. „Ekvadoro kakavos pupelės yra vienos geriausių pasaulyje, – pasakojo pašnekovė. – Augintojai skundžiasi dėl augalus niokojančios klimato įtakos, puolančių ligų ir senąsias veisles keičia naujomis, atsparesnėmis. Laimei, šokolado kokybė dėl to nė kiek nenukenčia, o produktų įvairovė stulbinama!“

Šalis turtinga kalnais, atogrąžų miškais, todėl gausu įvairių vaisių, kuriuos gamintojai itin išradingai panaudoja šokolado pramonėje. Suprantama, jo kaina gana įspūdinga ir vietos gyventojams per brangus, tačiau prekiautojai siūlo ir paprastesnio, pigesnio.

Kiekviena sala su savu genetiniu kodu

Vienoje vietoje nenustygstanti Rasa ilgai neužsibuvo žemyninėje Ekvadoro dalyje. Dar planuodama kelionę ji pasiryžo aplankyti Galapagų salas, kuriose praleido visą savaitę. Salyną sudaro 16 didesnių ir daug mažų salelių, tačiau žmonių gyvenama tik keturiose: Santa Kruso, Isabelos, Santa Marijos ir San Kristobalio. Įsimintina tai, kad į šį salyną 1709 m. buvo atplukdytas Aleksandras Selkirkas. Kuo jis įdomus? Ogi už ginčą su kapitonu jis buvo paliktas taip pat Ramiajame vandenyje esančioje, bet Čilei priklausančioje Chuano Fernandeso saloje. Po ketverių metų negyvenamoje saloje jis pateko į vieną iš Galapagų salų, o dar vėliau tapo Danielio Defo romano „Robinzonas Kruzas“ prototipu.

Vis tik apie tūkstantį kilometrų nuo žemyno nutolę Galapagai knibždėte knibžda gyvybe. Vėžlių salos – taip jos vadinasi, išvertus iš ispanų kalbos, ir toks pavadinimas joms suteiktas ne atsitiktinai. Skaičiuojama 15 skirtingų šių gyvūnų rūšių, deja, daugeliui gresia išnykti. „Jeigu žmonės nebūtų pradėję saugoti ir atkurti populiacijos, jie jau būtų išnykę, – apie vietinių gyventojų ryžtą taisyti gamtai padarytą žalą pasakojo R. Mališauskienė. – Salos viena nuo kitos nutolusios apie šimtą ir daugiau kilometrų, gana izoliuotos, nes pasiekti galima tik vandeniu, todėl kiekviena jų išsaugojo unikalią augalijos ir gyvūnijos genetiką. Vien pažvelgus į vėžlius, galima pamatyti, koks įvairus čionykštis pasaulis. Jei saloje auga aukštesnė žolė, vėžlių kojos ir kaklai ilgesni, sausringose vietose jų šarvai įgaubti, o derlingose – plokšti.“ Pastangos Galapagų salose atkurti nykstančių vėžlių rūšis yra vienas sėkmingiausių pavyzdžių istorijoje. Per pastaruosius 60 metų į gamta paleista daugiau nei 9 000 nelaisvėje augintų šių gyvūnų, kad būtų padidinta populiacija.

Keliones pamėgusią Rasą itin sužavėjo ir nieko nebijančios iguanos: „Jų nemedžioja, todėl didžiuliai driežai guli ten, kur nori, ir nesitraukia nuo kelio, praeiviams patiems tenka juos apeiti.“ Tarp žmonių, pasak jos, drąsiai sukinėjasi ir pelikanai bei ruoniai.

Salų augmenija, nors mažiau įspūdinga, mažiau ryški nei Karibuose, tokia pat unikali kiekvienoje saloje kaip ir gyvūnijos pasaulis. „Sausasis sezonas trunka tris mėnesius, vėliau pasipila lietus, oras atvėsta, pučia stiprūs vėjai. Augalams neišvengiamai teko itin gerai prisitaikyti prie tokio klimato. Lapai smulkesni ir jų tik tiek, kiek reikia augalui išgyventi. Mažesni ir žiedai. Taupydami drėgmę sausuoju periodu lapai susitraukia. Išmokusi išlikti ne visada palankiomis gamtos sąlygomis, Galapagų augmenija, deja, nėra pasirengusi kovoti su invaziniais augalais“, – apie salyno problemas pasakojo pašnekovė.

Tiek atvykstant į šalį, tiek plaukiojant tarp salų, atidžiai tikrinamas keleivių bagažas, ir turistų, ir vietos gyventojų. Skaičiuojama, kad apie 40 procentų augalų rūšių yra endeminės, aptinkamos tik konkrečioje Ekvadoro saloje. Bet nuo XVIII a. įspūdingu kraštovaizdžiu ir turtingais vandenimis traukusios gamtininkus, keliautojus ir banginių medžiotojus, salos patyrė tikrą atvežtinių augalų ir gyvūnų invaziją. „Svetimi augalai greitai prisitaiko, agresyviai plinta, okupuoja žemės plotus, išstumdami augalus, kurių nei kitose Galapagų vietovėse, nei kitur pasaulyje nėra. Daug žalos augalams ir gyvūnams pridarė atplukdytos ožkos, karvės, taip pat žiurkės. Kai kuriose salose situacija tokia prasta, kad gyventojai jau nuleido rankas ir nebeturi vilties išsaugoti unikalių egzempliorių, – teigia R. Mališauskienė, primindama, kad su šia problema susiduriama ir Lietuvoje. Pareigūnai, pasak jos, tikrina net išvykstančiųjų kuprines, kad nors kiek apsaugų retesnius augalus, gyvūnus, užkirstų kelią pervežimui į jiems nebūdingas vietas.

Regis, ranka pasiekiami ir povandeninio pasaulio gyventojai. „Nereikia nė brangios nardymo įrangos, pakanka nardymo vamzdelio ir kaukės, kad pamatytum povandeninius vėžlius ar rajas. Vanduo skaidrus, o gyvūnijos tiek daug, kad pažvelgęs į vieną pusę, matai tarp koralinių rifų plūduriuojančius jūros arkliukus, į kitą – šmirinėjančius ryklius“, – kerinčiais vaizdais dalijosi pašnekovė.

Bulvių košė iš bananų

Nenuostabu, kad viešėdama salose ji išragavo visą jūros gėrybių virtuvę. Aštuonkojų ir ryklių mėsos patiekalai keliautojai nebuvo naujiena, tačiau skorpionžuvė tapo tikru atradimu: „Restorane galima išsirinkti pageidaujamo dydžio žuvį, ir ją pagamina. Ji skani, bet nėra ypatinga, primena baltąją žuvį. Įspūdį palieka maisto patiekimas: skorpionžuvė tiesiog netelpa lėkštėje ir svyra per kraštus. Be to, dėti į burną žuvies kąsnelį žinant, kad gyva ji buvo nuodinga, vis tik iššūkis.“

Daug įprasčiau buvo gardžiuotis gausiai Ekvadore auginamomis daržovėmis ir vaisiais. Žemyninėje šalies dalyje nusidriekusiuose milžiniškuose laukuose užaugintos daržovės užima didelę pasaulinės rinkos dalį. Nenuostabu, kad ir vietos gyventojai į lėkštę prie mėsos ar žuvies deda daug daržovių ir garnyro iš grūdinių kultūrų: ryžių, kukurūzų, bulvių, briuselinių kopūstų. „Ekvadoro virtuvė lietuvių neturėtų šokiruoti. Čia mėgstamos sriubos, mėsos patiekalai, o prie jos ir žalumynai. Labiau nustebino tai, kad Galapagų salų gyventojai gerokai mažiau valgo daržovių nei žmonės žemyninėje dalyje. Tai vėl gi lėmė salų augmenijos ypatumai ir noras išsaugoti floros unikalumą. Natūraliai čia auga daug vaismedžių, todėl jų derlius pakeičia daržoves, kurios maistui atkeliauja iš žemyno“, – virtuvės skirtumų pastebėjo Rasa.

Savaitę salose viešėjusi pašnekovė prisimena, kad kas rytą ragaudavo vis kitokių tropinių vaisių ir uogų sultis ar tirštus kokteilius. Tarp populiariausių – bananai. „Bananų pasta, bananų milteliai, kepti, virti, marinuoti – visa bananų kultūra! Tereikia mokėti paruošti“, – sako ji. Dėmesio verti žalieji bananai, skoniu labiau primenantys bulves nei mums įprastus bananus. Iš jų gaminama nemažai patiekalų, taip pat trinama košė.

Vienas šių bananų paruošimo būdas įsiminė Rasai. „Perpjauna vaisių pusiau, deda į keptuvę su aliejumi, suspaudžia, pakepa ir patiekia pusryčiams prie kiaušinių. Skanu! – įvertino pašnekovė. – Nieko nuostabaus, kad čia bananai valgomi su viskuo, juk Ekvadoras antras bananų augintojas po Ekvadoro Pietų Amerikoje. Beje, bananų, bulvių ar kukurūzų patiekalų tiek daug, kad prireikėtų kokių dviejų mėnesių jiems išragauti. Kiekviena šeimininkė turi savų receptų.“

Galapagiečių sriuba patiktų ir lietuviams

Nemažesnę nei bananai raciono dalį užima bulvės. Jų sriubą tikriausiai būtų galima vadinti tradiciniu Galapagų patiekalu. Receptas paprastas, bet jo variacijų begalė. Sriuba patiekiama su daugybe garnyrų, kiekvienas gali pagardinti ją taip, kaip nori. Kalendra, sūris, avokadas ir čili padažas yra įprasti priedai, Taigi šios sriubos skonis priklauso nuo pasirinktų prieskonių.

„Sriuba gardinama prieskoniu, vadinamu anato. Jis suteikia subtilaus skonio ir unikalią spalvą. Prieskonis gaunamas iš anchioto medžio sėklų, – pasakojo Rasa. – Jo skonis žemiškas, šiek tiek pipirinis su muskato riešuto saldumu. Anchioto medis auga Pietų Amerikoje, jo sėklos tradiciškai buvo naudojamos kaip dažiklis, taip pat medicinos reikmėms. Anato dar vadinamas „varguolio šafranu“, nes patiekalams suteikia spalvą, panašią į šafrano suteiktą. Jis buvo naudojamas daugelyje ispaniškų patiekalų, patekusių į Naująjį pasaulį, kur šafranas nebuvo lengvai prieinamas. Anato – unikalus prieskonis, bet jeigu jo neturite, geriausias pakaitalas yra 1/4 šaukštelio ciberžolės, 1/2 šaukštelio saldžiosios paprikos ir žiupsnelis muskato riešuto. Toks mišinys gali atstoti arbatinį šaukštelį malto anato ir patiekalui suteiks panašią spalvą kaip anato sėklos, žemišką, pipirinį ir švelniai saldų skonį.“

Kaip ir kitos šalys, Ekvadoras taip pat turi savas alkoholinių gėrimų receptūras, technologijas. Pavyzdžiui, alaus, kurio Galapaguose yra bent kelios rūšys, skonis pašnekovei pasirodė artimas lietuviškam. O štai vyno lauktuvių namo nevežtų, nors paragauti buvo įdomu. Paklausta, ką siūlytų kitiems keliautojams parvežti draugams dovanų, ilgai nesvarstydama atsakė: „Šokolado!“

Iš egzotinės kelionės parsivežtas tradicinės trintų bulvių sriubos receptas Rasai – tai dar vienas suvenyras. Ji mielai juo dalijasi ir su „Rasų“ skaitytojais.

Reikės:

• šaukšto rapsų aliejaus
• svogūno
• česnako skiltelės
• šaukštelio malto anato
• ½ šaukštelio kmynų
• 1 kg miltingų bulvių
• pieno pagal pageidavimą
• šaukštelio druskos
• ¼ šaukštelio maltų juodųjų pipirų

1. Vidutinio dydžio sriubos puode įkaitinkite aliejų. Sudėkite kubeliais supjaustytus svogūnus ir pakepinkite ant vidutinės ugnies, kol suminkštės, 2–3 min.
2. Į svogūnus dėkite susmulkintą česnako skiltelę, suberkite kmynus ir anatą. Troškinkite, kol pajusite kvapą, 1–2 min.
3. Kubeliais supjaustytas bulves sudėkite į puodą ir išmaišykite, kad pasidengtų svogūnų mišiniu. Virkite 3–5 min., dažnai pamaišykite.
4. Įpilkite vandens, kad apsemtų bulves, ir užvirinkite ant stiprios ugnies. Po to sumažinkite ugnį iki vidutinės ir, uždengę puodą, troškinkite 20–30 min., kol bulvės iškeps.
5. Įberkite druskos, pipirų ir sutrinkite mišinį trintuvu.
6. Supilkite pieną, maišykite, kol sriuba taps plona ir bus galima pilti.
7. Pagardinkite sūriu – maišykite, kol jis ištirps.
8. Sriubą patiekite karštą, pabarstykite pjaustytos kalendros, įdėkite kubeliais pjaustyto avokado arba pagardinkite aštriu padažu.

„Rasų“ redaktorė Rūta VAITKEVIČIŪTĖ

Rasos Mališauskienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.