Eleborai žydėjo visą žiemą

Netikėta pradžia

Didelio ūkio vadovė, buhalterės ir ekonomistės išsilavinimą turinti moteris praėjusiais metais padarė inventorizaciją ir tiksliai suskaičiavo auginamus eleborus. Mūsuose populiarėjančių gėlių buvo 250, įskaitant ir visai mažus jų „vaikiukus“. Kiek turi pastaruoju metu moteris tiksliai pasakyti negali, nes kolekcija nuolat pildoma, be to, kai kurie augalai neišlenda po žiemos, dar kiti iškeliauja puošti kitų gėlynų. Gausią ir įspūdingą kolekciją patyrusi gėlininkė, braškių augintoja bei gyduolė sukaupė per gana trumpą laiką – nepilnus trejus metus. Greitai suktis vertė didžiulis susidomėjimas, azartas ir noras savo valdose matyti kuo didesnę žiedų įvairovę.

O pradžių pradžią davė atsitiktinumas, lydimas lemtingų aplinkybių. Pernai, kovo vidury, sode pamačiusi tris seniai įsigytų ir turėtų paprastų ir gana eilinių eleborų žiedelius, juos nufotografavo ir pasidžiaugė socialiniame tinkle. Nuotrauka neliko nepastebėta, priešingai, sulaukė daugiau nei 500 patiktukų. Prieš tai įkeltos asmeninės, auginamų kardelių nuotraukos kitų akių ir dėmesio neatkreipdavo. Tuomet ir pasidarė įdomu, smalsu pasidairyti kitokių eleborų.

„Pradėjusi ieškoti, nuolat kursavau į turgus, pas žmones. Dėl dviejų trijų daigelių net nebuvo sunku nukakti į kitą Lietuvos galą ir jau pavasarį turėjau kone tris dešimtis kerų“, – pasakojo Vilija Rastauskienė. Dar po kelių mėnesių kolekciją papildė eleborai, įsigyti iš juos auginančių gėlininkų. Rudenį, prasidėjus tikrajam jų sodinimo metui, pasidomėta, ką siūlo Lenkijos gėlių augintojai. Pasiūla buvo milžiniška, tad labai greitai dukrą išsiuntė į kaimyninę šalį įsigytų daigelių parvežti – grįžo pilna bagažine.

Detalizuodama, iš kokių šalių parkeliavo kolekciniai eleborai, juokavo: su jais turi kalbėti suvalkietiškai, dzūkiškai, žemaitiškai, o galiausiai – lenkiškai, belgiškai, vokiškai, olandiškai. Užsienio selekcininkų eleborai ne iš pigiųjų, bet kai labai nori,  kaina tampa nebesvarbi.

Tikri chameleonai

Vilijos žodžiais, daugiausia pirkti hibridiniai augalai, nežinia kaip užauginti, todėl kurį laiką negalėjo numatyti, kaip jie atrodys ir kokius žiedelius parodys. Eleborams, kaip ir medėjantiems bijūnams, būdinga savybė, kad jie neatsigimsta nei į „tėtį“, nei į „mamą“. Jie tikri chameleonai – susikryžminę, tampa panašūs tik patys į save, labai individualūs. Ir tai yra labai įdomu.

Taigi, jei šie augalai auginami vienas šalia kito ir dauginami sėklomis, gėlininką gali nustebinti nepaprastai įvairūs ir nuostabūs hibridai. Mat pasėjus sėklas, surinktas, pavyzdžiui, iš tamsiai raudono ar balto eleboro, augaliukai bus labai įvairiaspalviai ir galbūt tik vienas kitas paveldės veislei būdingus požymius.

Gausios kolekcijos savininkę nustebino dar viena augalų savybė – jos valdose jie žydėjo visą žiemą. Vienas eleboras žiedus pradėjo skleisti lapkritį ir dabar, balandį, savo pasirodymą jau baigia.

Kone kasdien eidavusi pasigrožėti augintinių žiedais, moteris negali atsidžiaugti jų įvairove – nuo baltų iki juodų, taškuotų, šlakuotų, rainų. Kiekvieno augalo žiedas yra vis kitoks ir labai skirtingas. Formos ir dydžiai taip pat varijuoja – yra tuščiavidurių, pilnavidurių, garbanotų, su viduryje pūpsančiu tarsi balerinos sijonuku. Netgi sėklas nokinantys eleborų žiedai nepraranda grožio: jų žiedlapiai ne nukrinta, o pakeičia spalvą, ir žydėjimas baigiasi tik tada, kai sėklos išbyra.

Beje, ir nuskinti eleborai elgiasi taip pat – pamerkti  nebarsto žiedlapių, galima grožėtis iki soties. Gražūs yra ne tik šių gėlių žiedai, bet ir lapai. Jie gali būti žali, margi (raštuoti) ir net geltoni. Jie ne tik nuodingi, bet turi ir gydomųjų savybių.

Tik po žiemos jie atrodo labai neišvaizdžiai, tačiau pernykščių, nurudavusių lapų labai anksti pavasari nereiktų skubėti karpyti. Kuomet naktimis pašąla, seni lapai prilaiko šilumą ir apsaugo augalą. Ypač jie pasitarnauja šalia pridygusiems „vaikiukams“ – juos uždengia ir sušildo.  

Po žiemos – tarsi pasakoje

Pasakodama apie neprilygstamus augalus, kuriais susižavėjimas ne slopsta, o tik didėja, V. Rastauskienė prisiminė ką tik bendravusi su tokia pat eleborų mylėtoja. Ji atskleidė, kad prieš žiemą savo augintines pridengia ir ankstų pavasarį išvysta žiedais apsipylusius ir labai vešlius krūmelius. Net ir lapai po priedanga nenuruduoja, išlieka žali ir gražūs.

Iš tiesų, eleborų, jei jie pripratę prie aplinkos, nebūtina dengti. Tai gali būti tik rekomendacija. Vilija saviškius globojo tik pernai, nes kai kuriuos labai vėlai, spalio viduryje, o kitus net lapkrityje, pasodino. Kadangi kerai buvo su pumpurėliais ir net žiedeliais, gaila buvo juos palikti neuždengtus. Žiemai praėjus, vasario pabaigoje–kovo pradžioje atidengus, moteris, jos pačios žodžiais tariant, išvydo pasaką. Visos gėlės nepaprastai gražiai ir įspūdingai žydėjo, o šeimininkei atrodė, tarsi viešėtų svečioje šalyje.

Visgi, nusprendus per žiemą dengti, nereikia persistengti. Priedanga turi būti lengva. Geriausia apkaišyti tujų šakomis, galima įrengti mini šiltnamius –  sulenkti metro ilgio lankus ir juos apgaubti dviguba agroplėvele.

Įprastai mūsuose eleborai sužysta labai anksti pavasarį, vasarį–kovą. Nors iš pažiūros jų žiedai atrodo gležni, šalčio ir sniego visai nebijo. Naktį spustelėjus šaltukui ar netikėtai pasnigus, vienos ankstyviausių ir ištvermingiausių gėlių, rodos, susigūžia, nuleidžia ir nusvarina žiedelius. Atsitiesia, vos tik pašviečia saulė. Žydi tikrai ne vieną mėnesį. Praėjusiais metais net iki birželio. Žinoma, daug kas priklauso nuo orų. Esant šaltam ir ilgam pavasariui, žydėjimas užtrunka. Ir atvirkščiai, anksti ir greitai sušilus, eleborų žiedais tenka grožėtis nepalyginamai trumpiau.

Priežiūros ypatumai

Kalėdų, gavėnios rožėmis vadinami eleborai, daugelio mėgstami dėl jų gyvybingumo bei atsparumo, puikiai augs tik tinkamai jais pasirūpinus. Vilija Rastauskienė atkreipė dėmesį: netoli Vilkaviškio, kur ji gyvena, žemė gera ir derlinga, tik kiek sunkoka. O pirkdama šiuos augalus pastebėjo, kad jie auginti lengvame substrate. Tad prieš sodindama, žemę pagerino juodžemiu, įmaišė mėšlo. Gavosi toks tarpinis variantas – žemė nei per sunki, nei per lengva.

Pavasarį, kai tik sušilo oras, aplink kerelius, idant netrūktų maisto medžiagų ir noriai augtų, pabarstė lenkiškų gėlių trąšų. Šiemet vasarą planuoja palaistyti paraugintu paukščių mėšlu. Tokį patarimą davusi moteris, iš kurios nusipirko labai gražius ir vešlius daigelius. Tręšti reikėtų tik iki rugsėjo. Ilgiau tręšiant, prasidės vegetacija ir šalnos gali pražudyti nespėjusius subręsti ir sutvirtėti jaunus ūgliukus.   

Vandenį eleborai mėgsta, tik ne per daug – žemė negali būti užmirkusi. Ypač svarbu drėgme pasirūpinti, kol jie prigis. Nepamiršti derėtų ir karštą vasarą, laikas nuo laiko augalus būtina palaistyti, tik, žinoma, ne per pietus, o ryte.

Gausią kolekciją sukaupusiai gėlininkei ne kartą teko girdėti, kad vienas pagrindinių eleborų „pageidavimų“ –  augti pavėsyje ir saulės gauti tik retsykiais. Josios valdose augantiems nepretenzingiems augalams teko visiškai priešingos sąlygos. Auga pietinėje pusėje, tad saulės gauna į valias, tačiau ja  nesiskundžia. „Matyt, augalas turi prisitaikyti. O pripratęs auga ir kitomis, nei rekomenduoja, aplinkybėmis“, – apie augalų poreikius pasakojo gėlininkė ir pateikė dar vieną pavyzdį.

Dažnai sakoma, kad eleborai nemėgsta ir yra gana jautrūs persodinimui. Dalyti krūmelius patariama po 5 metų, kai jie pakankamai sutvirtėja ir užauga gana dideli. Saviškius kartą kero dalimis skirstė vos tik nusipirkusi – ir visi prigijo. Vilija Rastauskienė atviravo: retai pasitaiko, kad žemėje jie neįsitvirtintų ir neprigytų. Dažniausiai visi prigyja ir šokteli augti. Nepasisekė, tik nusipirkus šaldytų daigų. Kadangi jų pirko kelis šimtus, teko patirti didžiulį nuostolį. Nesėkmė rankų nenusvarino ir meilės šiems augalams nesumažino.

„Rasų“ korespondentė Jurga SAJENKIENĖ

Vilijos Rastauskienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.