Erdvioje Gustonių sodyboje namų šilumą patiria ir globojami vaikai

– Svajojau, norėjau antros mergaitės, tačiau gimdyti jau nesiryžau, – šypsosi Viktorija, kurios namuose dar žydi 45-ojo gimtadienio gėlės.

Ji prisiminė, kaip 2019 metais Joniškėlio gimnazijoje į tėvų susirinkimą atvažiavo energingos Pasvalio globos centro darbuotojos ir gražiai pašnekėjo. Viktorija susidomėjo galimybe globoti vaikus, pasitarė su vyru, kuris buvo išvykęs į reisą, ir savo vaikais, kurie dar gyveno namuose.

– Sakau, laikinai galima pabandyti, bet čia sunkus darbas ir didžiulė atsakomybė, – Sigitas Obakevičius išsitaria, kodėl vis trūksta norinčiųjų globoti vaikus.

Viktorija baigė specializuotus globėjų, rūpintojų ir įtėvių mokymus ir tapo pirmiausia budinčia globėja.

– Pagal susitarimą aš visą laiką pasiruošusi laikinai priimti vaikus nuo gimimo iki septynerių metų. Vyresnių nedrįsau, nes ir mūsų vaikai dar buvo paaugliai, – Viktorija pripažįsta, jog tenka apgalvoti, kokia gali būti šeimos ir globojamų vaikų bendrystė.

Beje, per karantiną Obakevičiai įsirengė antrą namo aukštą, kad kiekvienas turėtų savo erdvę.

Sigitas pastebi, jog didelėse kaimo sodybose gal ir paprasčiau, lengviau vaikus auginti ir globoti, čia tiesiog daugiau veiklos.

Apie septyniasdešimties arų Obakevičių sodyba – prie Mūšos upės. Taigi galima ir pažvejoti. Aptvare – gausybė paukščių: vištų, kalakutų, ančių…

– Ko dar turim? Papūgų, šunų, kačių, avių, anksčiau buvo ir triušių, – atskleidžia šakninis gustonietis Sigitas, o Viktorija – nuo Švobiškio.

Seniau Obakevičiai ir ūkininkavo:

– Mūsų ūkis buvo smulkus. Nuomojomės iki dešimties hektarų žemės, laikėm karvių, kiaulių, arklį…

Šių svetingų namų durys visada buvo atviros vaikams. Viktorija juos pavaišina, pakalbina. Su vyru šypsodamiesi prisiminė, kaip atbėgęs berniukas vietoj tinginio paprašė melagio pyrago…

Be to, ypač kaime, kas nematęs išgeriančių tėvų ir neprižiūrėtų vaikų.

– Viktorija savo globojamus vaikus apkabina ir iš karto tarsi apgaubia motiniška šiluma, – susižavėjimo šia globėja neslepia Pasvalio globos centro koordinatorė Rita Vasiliūnienė, vedanti ir specialius mokymus bei konsultacijas. – Tačiau nuolat primename ir skatiname, kad globojant vaikus reikia nepamiršti apkabinti ir savo atžalų, išsaugoti šeimos bendrystę.

– Pasikalbam su sūnumi Mantu, – sako Viktorija. – Kiti mūsų vaikai jau ne namuose.

– Už globojamą vaiką dar didesnė atsakomybė, – Sigitas pastebi, jog, paėmus svetimą vaiką, yra kitaip. – Gerai, kad daug padeda Globos centro darbuotojos.

Viktorijos šeimoje įvairiu laiku laikinai buvo apgyvendinti penki berniukai, kai kurie ir ne vieną kartą.

– Bet nėra mergaitės, vien berniukai, – šypteli Viktorija, neturėjusi sesės, o pusseserėms pavydėjusi, kad jos šeimoje kelios.

Vis dėlto globotinis Vitoldas liko Viktorijos šeimoje:

– Ketverių metukų berniukas pirmą sykį pas mus pabuvo penkias dienas. Šventėm Vitoldo gimtadienį, laikė suspaudęs žvakutę, kol ištirpo.

Dar pusmetį berniukas gyveno pas savo močiutę, o po metų, 2021-ųjų rudenį, beveik penkiametis jis grįžo į Gustonius. Globos centro darbuotoja atskleidė, kaip laimingas Vitoldas prisiminė: „Valio! Važiuojam pas tetą Viktoriją?!“

Labai aktyvus berniukas patiko ir Sigitui:

– Pabandykim globoti, pažiūrėkim.

Pradžioje globėjus Vitoldas vadino teta Viktorija ir dėde Sigitu, vėliau pamažu pratinosi šaukti mama ir tėčiu.

Beje, ir su biologine motina negalima nutraukti ryšio, kelis kartus per metus vaikas su ja susitinka. Dar penkiametis prisipažino: „Mamą susitikti noriu, bet gyventi pas globėją man patinka.“

Dabar šešiametis Vitoldas lanko darželį ir savo mintyse nebepaleidžia globėjų. Prieš šventę darželyje jaudinosi, laukė, kad tik ateitų. O Mamyčių dieną Viktorijos prašė pasipuošti suknele, kuri suktųsi, ir lūpas pasidažyti…

Apskritai vaikai iš namų ateina su savo įpročiais. Net ir valgymo.

– Prašo burokėlių, kopūstų, lašinių, nori gerti raugtų agurkų skysčio. Kerta kaip koks ūkininkas, – palygina Sigitas.

Globoti vaikų žmonės kartais nedrįsta imtis ir dėl gana keisto visuomenės požiūrio. Net įstaigose tvarkant įvairius reikalus, dokumentus, rūpinantis globotinių sveikata, Obakevičiams tenka išgirsti nusistebėjimų, kodėl jie ryžosi globoti svetimus vaikus…

Specialistai pastebi, kad vaiko prigimtinė teisė yra augti šeimoje ir tai labiausiai atitinka jo interesus bei jausmus.

Kai vaikas negali gyventi tėvų šeimoje, pirmiausia globėjo ieškoma tarp giminaičių ir emociniais ryšiais susijusių draugų, kaimynų, krikštatėvių, tik po to – globėjų šeimos ar budinčių globotojų. Galiausiai vaikas gali būti įkurdinamas šeimynoje.

Ruošiantis tapti globėju, specialistai pataria apmąstyti, ar siekia padėti užaugti žmogui, ar nesitiki greitų pokyčių ir dėkingumo, ar pakanka vietos savo namuose ir kasdieniame gyvenime.

Be to, tenka pasvarstyti, ar galės mylėti ir rūpintis vaiku, kuris galbūt turės sunkumų. Pastebėta, kad globėjai šeimoje neretai priversti spręsti specifines problemas, kuomet vaikas, likęs be tėvų globos, išgyvena stiprias emocijas, pyktį, nerimą dėl ateities.

Tokiais atvejais labai svarbu neužsisklęsti, mokytis, tartis, kreiptis pagalbos į Globos centro ir kitus specialistus. Tačiau globėjai, užauginę savo vaikus, ir intuityviai jaučia, kaip bendrauti su globotiniu.

Autorius Asta BITINAITĖ

Darbs.lt