Erkės puola mus. O kas puola erkes?

Akivaizdu, kad po praėjusios šiltos žiemos erkių yra daugiau nei bet kada. Dėl to kaip niekada didelis pavojus užsikrėsti jų pernešamomis ligomis. Turime būti atsargūs. Svarbu žinoti ir tai, kad įveikti erkes galime pasitelkę į pagalbą ne tik naminius paukščius.

Andrejus GAIDAMAVIČIUS

Gelbsti kaimynų vištos

Jeigu kieme gyvena vištos, jums labai pasisekė. O erkėms ne. Po sniegu šie voragyviai būtų saugesni, bet dabar jiems pasislėpti nuo smalsių ir landžių paukščių ‒ jokių galimybių. Geresnės erkių medžiotojos yra smulkių veislių vištos. Taip pat ypač veiksmingai šį darbą atlieka patarškos (jos, beje, ir kolorado vabalus lesa). Net kalakutai yra tikras erkių siaubas. Apskaičiuota, kad vienas kalakutas per dieną sulesa iki 200 iksodinių erkių. Kai perskaičiau šitą informaciją, nusprendžiau nebevaikyti kaimyno kalakutų iš savo kiemo. Velniai nematė tų kelių iškapstytų tulpių. Menka čia žala, palyginti su Laimo liga, erkiniu encefalitu, babezioze, anaplazmoze, erlichioze, tuliaremija ar Povasano virusu. Vis stebėjausi, kodėl jau kelerius metus savo kieme nepasigaunu jokios erkės, nors beveik nešienauju žolės, išskyrus takus. Dabar žinau, kad už tai turiu būti dėkingas kaimyno vištoms. Jos ir šią žiemą kiekvieną mielą dieną pas mane ateidavo atlikti erkių „dezinfekciją“.

Gausus gelbėtojų būrys

Erkės ir be vištų turi begalę priešų, kurie kontroliuoja jų skaičių gamtoje. Tai kirstukai, varlės, rupūžės, driežai, ant žemės besimaitinantys įvairių rūšių paukščiai, plėšrūs vabalai, skruzdėlės, vorai. Taip pat erkėms ramybės neduoda jų pačių parazitai ‒ grybeliai, nematodai, parazitinės vapsvos. Kuo daugiau erkių, tuo labiau daugėja ir jų priešų. Mūsų užduotis ‒ padaryti taip, kad erkių valgytojų būtų kuo daugiau. Varlėms ir rupūžėms, kurios pastaraisiais metais visoje Lietuvoje nyksta, tikrai galime padėti. Dėl sausų vasarų beveik visos balos išdžiūsta ir varliagyviai nebeturi kur neršti. Lietuvos gamtos fondas Dzūkijoje jau daugybę metų vykdo projektą, kurio metu kasamos kūdros baliniams vėžliams ir varliagyviams. Kūdra turi būti laukinė, apaugusi maurais ir prižėlusi vandens augalų, ant kurių varlėms ir rupūžėms būtų patogu prikabinti savo ikrelius. Išpuoselėti sodybų tvenkinukai, kuriuose nėra jokios augalijos, varliagyviams, žinoma, netinka. Jei norite, kad kieme būtų mažiau erkių, turėtumėte būti pakantesni ir skruzdėlėms. Ypač toms, kurios skaudžiausiai kanda ‒ ugninėms. Jos negailestingos ne tik žmonėms, bet ir erkėms. Akivaizdu, į pagalbą galime pasitelkti labai daug gyvenančiųjų čia pat, greta mūsų.

Erkių seklių judėjimas

Prisiekę erkių medžiotojai yra tinklų nerezgantys plėšriavoriai. Lietuvoje jų gyvena apie 50 rūšių. Viena rūšis ‒ pilkasis pasalūnas ‒ įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Erkės ir vorai yra voragyviai, t. y. jie yra giminaičiai. Bet vorams tai nė motais. Jie pripratę būti kanibalais. Tikrai nesunku pastebėti, kad šią šiltą žiemą nesnaudė ne tik erkės, bet ir vorai.

Todėl ne šiltėjančių žiemų turėtume baimintis, o daugiau nerimauti dėl biologinės įvairovės nykimo. Joks žolės skutimas neišgelbės nuo erkių, jei gamtoje nebus ekologinės pusiausvyros, kai kiekviena, kad ir mažiausia gyvybė, atlieka gamtos jai skirtą vaidmenį.

Erkių pernešamos ligos yra ne tik Lietuvos rykštė. JAV žaibiškai plinta Laimo liga ir tai yra požymis, kad serga pati gamta. Amerikiečiai, susirūpinę savo ir savo augintinių saugumu, vienijasi, tampa erkių sekliais: programėlėje „TickTracker“ registruoja erkių plitimą, aktyviai domisi jų gyvenimu, ekologija, dalinasi mokslo naujienomis, drauge ieško būdų, kaip pačiai gamtai padėti susidoroti su erkių plitimu ir kaip padėti tiems žmonėms, kuriems liga visam laikui pakeitė gyvenimą. Tokių kvailų pasiūlymų, kokių kartais pasitaiko pas mus, tarkim, nupurkšti viską pesticidais, ten nėra.