Erkių ir jų platinamų ligų prevencija ir profilaktika

Po žiemos išbadėjusios

Dažniausiai ligų sukėlėjus žmonėms platina miškinė (šuninė) erkė (Ixodes ricinus), rečiau – pievinė (Dermacentor reticulatus) ar rudoji šuninė erkės (Rhipicephalus sanguineus). Erkės aktyviai tyko potencialaus šeimininko ant augalijos ir jų gausa aplinkoje priklauso nuo įvairių veiksnių. Tipinės I. ricinus erkių buveinės yra santykinai drėgnos vietos – nešienaujamos pievos, viržynai, pamiškės, uogavietės ir miško pakraščiai, kur mažesnis medžių tankumas ir plačialapiai miškai su tankiu pomiškiu. Erkės nėra labai judrios. Esant palankioms sąlygoms, dauguma jų nepajuda iš vietos net keletą dienų, o vidutiniškai nukeliauja vos 2–5 m per keletą savaičių. I. ricinus erkės daugiau keliauja horizontaliai – ropoja į viršų ant augalų ar grįžta arčiau dirvožemio, kur drėgniau. Nustatyta, kad dauguma Ixodes šeimos erkių reaguoja į jų potencialių šeimininkų išskiriamas medžiagas, vadinamas kairomonais. Tokios medžiagos, kaip lakūs didžiojo prieskrandžio metabolitai, išskiriami atrajotojų jiems atsirūgstant, bei šunų odos skleidžiamas kvapas, esant aukštam santykiniam oro drėgniui, pasižymi Ixodes erkes pritraukiančiomis savybėmis.

Lietuvoje erkės aktyviausios nuo kovo iki lapkričio mėnesio, kai oro temperatūra yra didesnė nei 5–6 ℃. Tačiau suaugusios erkės gali būti aktyvios net ir aplinkos temperatūrai esant netoli 0 ℃, jei tik pakanka drėgmės. Erkių aktyvumas skiriasi priklausomai nuo sezono. Tyrimais nustatyta, kad pavasarį aktyvios visų vystymosi stadijų erkės, nes jos būna išbadėjusios po žiemos. Vasarą erkių aktyvumas gali sumažėti, ypač esant aukštesnei oro temperatūrai bei trūkstant drėgmės. Tuomet erkės palankesnių oro sąlygų laukia pasislėpusios drėgnesnėse vietose arčiau dirvožemio ir potencialių šeimininkų neieško. Žemiausia santykinė oro drėgmė, kurioje erkės dar trumpais periodais aktyviai ieško šeimininko, yra apie 24 proc. Po lietaus erkės būna aktyviausios ir šeimininko tyko ropodamos aukščiau. Pakankama drėgmė leidžia ir jaunoms erkėms – lervoms ir nimfoms – aktyviau ieškoti šeimininko, kadangi jos jautresnės drėgmės trūkumui nei suaugusios erkės. Ankstyvą rudenį, kai drėgmės vėl pakanka, pastebimas antrasis erkių aktyvumo pikas, kuris, deja, sutampa su aktyvia žmonių veikla gamtoje – grybavimu, uogavimu. Kad iš kiaušinėlio išsiritusi lerva galėtų pasiekti nimfos, o vėliau ir suaugusios erkės stadiją, erkė turi pasimaitinti krauju. Laukdama potencialaus šeimininko, erkė eikvoja energijos atsargas, kurioms pasibaigus ir nepavykus pasimaitinti, žūsta.

Asmeninės apsaugos priemonės

Nuo erkinio encefalito žmones efektyviai apsaugo vakcina, o nuo kitų erkių platinamų ligų šiuo metu registruotų vakcinų nėra. Asmeninė apsauga nuo erkių yra vienas specifiškiausių ir efektyviausių būdų apsisaugoti nuo erkių platinamų infekcinių ligų. Kūną kuo labiau dengiantys šviesūs rūbai, leidžiantys lengviau pastebėti ropojančias erkes, ilgos rankovės, į kojines sukištos kelnės padeda mechaniškai apsisaugoti nuo erkių. Atbaidančių repelentų naudojimas ant rūbų arba odos (priklausomai nuo naudojamo repelento sudėties) taip pat gali drastiškai sumažinti ant kūno užropojusių erkių kiekį, tik labai svarbu repelentą naudoti pagal gamintojo instrukcijas. Itin svarbu po apsilankymo potencialiose erkių buvimo vietose atidžiai apžiūrėti visą kūną ir laiku pašalinti įsisiurbusią erkę. Nustatyta, kad dauguma erkių platinamų ligų sukėlėjų perduodami šeimininkui ne iš karto, o erkei pasimaitinus bent 24 val. Dėl to labai svarbu kuo greičiau pašalinti įsisiurbusią erkę. Ją reikia suimti pincetu (jei jo nėra – pirštais) kuo arčiau odos ir staigiu judesiu traukti erkę tiesiai, kol ji atsiskirs. Mitas, kad erkę reikia traukti sukant prieš ar pagal laikrodžio rodyklę, nes traukiant erkę tokiu būdu, yra didelė rizika, kad nepavyks jos visos pašalinti ir liks prisitvirtinusi jos galva, ypač jei erkė įsisiurbusi prieš kurį laiką ir jau tvirtai įsikabinusi. Taip pat svarbu apžiūrėti šunų kailį po pasivaikščiojimo potencialiose erkių buvimo vietose, kadangi šunys turi 50–100 kartų didesnę riziką susidurti su erkėmis nei žmogus ir gali į namus parnešti ant kailio ropojančių erkių. Žmonėms, taip pat ir gyvūnams erkės labiau linkusios įsisiurbti ten, kur oda minkštesnė – tarpupirščiuose, pakinkliuose, kirkšnyse, pažastyse, juosmens, pilvo ir sprando srityse bei aplink ausis.

Erkes atbaidantys permetrinu impregnuoti rūbai efektyviai atbaido erkes (efektyvumas – 85 proc.). JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad kasdienis tokių rūbų dėvėjimas darbo miške metu yra saugus, nors po trijų mėnesių darbuotojų organizme buvo aptikta permetrino likučių, kurių kiekis neviršijo leistinų normų (JAV). Komerciškai prieinami natūralūs repelentai su aktyviomis medžiagomis, išgautomis iš citrininės korimbijos (Corymbia citriodara), taip pat efektyviai atbaido erkes. Laboratorijos sąlygomis 30 proc. koncentracijos tikrosios levandos (Lavandula angustifolia) ir maloniosios pelargonijos (Pelargonium graveolens) eteriniai aliejai efektyviai atbaido erkių nimfas, tačiau tokios koncentracijos tirpalai neturėtų būti naudojami ant žmonių ar gyvūnų odos, nes galimos odos reakcijos ir nudegimai. Daugumos eterinių aliejų pagrindu pagamintų priemonių (saugios koncentracijos) efektyvumas neįrodytas moksliniais tyrimais, dėl to turėtų būti naudojamas tik kaip papildoma priemonė, siekiant apsisaugoti nuo erkių. Ultragarsą skleidžiantys nešiojami prietaisai, skirti atbaidyti erkes, tyrimuose nebuvo efektyvūs.

Aplinkos apsaugos priemonės

Retrospektyvi epidemiologinė studija Lietuvoje (2005–2014 m.) atskleidė, kad net 42 proc. susirgusiųjų erkiniu encefalitu, kaip įtariama, užsikrėtė namų aplinkoje. Kadangi I. ricinus erkių paplitimą riboja jau minėti aplinkos faktoriai, erkių gausumą aplinkoje galima sumažinti pasitelkus priemones, kuriomis siekiama nesudaryti erkėms palankių sąlygų namų aplinkoje ar žmonių susibūrimo vietose gamtoje (parkuose, stovyklavietėse ir pan.). Trumpai nupjauta žolė ir pašalinti nukritę lapai aplink takus, kuriais vaikšto žmonės, yra paprastos, bet veiksmingos priemonės. Būnant gamtoje, patariama vengti tankiai augalija apaugusių, šešėlyje esančių vietų. Vaikščiojimas laukinių gyvūnų migracijos takais taip pat padidina riziką susidurti su erkėmis. Tokiais atvejais patariama eiti tako viduriu ir vengti liesti žoles ar krūmus. Manoma, kad miškų fragmentacija dėl kirtimų bei žmonių kėlimasis gyventi į miškingas vietoves taip pat didina erkių, užsikrėtusių įvairiais ligų sukėlėjais, proporciją. Erkių migracija gali būti mažinama pasitelkiant mechaninius barjerus tarp miškingos / erkėmis užkrėstos teritorijos ir žmonių susibūrimo vietų ar namų teritorijos. Tokių barjerų, užpildytų medžio drožlėmis, mulčiu, smėliu ar žvyru plotis turėtų siekti bent 1 m. Minėti barjerai populiarūs JAV, kur Laimo liga dažniausiai užsikrečia miškingose vietovėse esančiuose priemiesčiuose gyvenantys pasiturintys žmonės.

Kitas labai svarbus faktorius, lemiantis erkių paplitimą, yra potencialių šeimininkų gausa. I. ricinus erkės gali maitintis įvairių gyvūnų krauju – žinduolių, paukščių ir reptilijų. Tyrimais nustatyta, kad aktyviai šeimininko ieškančių erkių daugiau būna tose vietose, kur dažnai lankosi jų šeimininkai. Erkėms, ypač jaunoms, ypač svarbūs laukiniai graužikai. Jie taip pat yra daugelio infekcinių ligų sukėlėjų nešiotojai. Deratizacija ir aplinkos tvarkos, nepalankios graužikams, palaikymas, yra svarbios apsaugos nuo erkių priemonės. Kai kuriose Laimo ligos endeminėse vietovėse JAV laukiniai graužikai yra viliojami masalu su akaricidais, taip siekiant sumažinti jų užsikrėtimą erkėmis, kartu ir stabdyti Laimo ligos sukėlėjo plitimą. Ežiai, stirnos, elniai ir kiti laukiniai gyvūnai taip pat yra svarbūs erkių šeimininkai. Dėl to reikėtų stengtis nepritraukti laukinių gyvūnų arti gyvenamųjų zonų. Paukščiai gali sėkmingai pernešti erkes, dėl to šiltuoju metų laiku patariama nelesinti paukščių arba lesyklas įrengti toliau nuo namų. Prancūzijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad daugiau erkių randama šalia vaismedžių, palyginti su kitomis sodo vietomis, galimai dėl to, kad erkių šeimininkai dažniau linkę prie jų lankytis. Laukinių gyvūnų, tokių kaip elniai, gausa siejama su didesniu erkių skaičiumi tose vietose, kur šie gyvūnai linkę ganytis ar gulėti. Tyrimai su naminiais besiganančiais gyvūnais dviprasmiški, mat didelė potencialių šeimininkų gausa reliatyviai sumažina riziką užsikrėsti žmonėms. Akaricidų naudojimas besiganantiems gyvūnams yra viena efektyviausių kovos priemonių su erkėmis aplinkoje, kadangi erkės, pasimaitinusios tokiu krauju, žūsta. Repelentai taip pat efektyvūs, kadangi sumažina krauju pasimaitinusių erkių kiekį, o tai labai svarbu tolesniam erkių vystymuisi ir kiaušinėlių produkcijai. Renkantis tiek asmeninės apsaugos, tiek aplinkos tvarkymo prevencijos priemones svarbu įvertinti potencialią riziką ir naudojamų priemonių galimą efektyvumą.

Autorės viršelio nuotraukoje Ixodes ricinus erkė (patelė)

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.