ES auditoriai atkreipia dėmesį į žaliąją dilemą

Mėlynąja energija siekiama svariai prisidėti įgyvendinant ES žaliuosius tikslus. 2020 m. Europos Komisija patvirtino strategiją, kuria siekiama remti tvarią jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos (JAE) plėtrą ir visapusiškai išnaudoti jos potencialą. Nuo 2007 m. JAE technologijoms iš ES biudžeto skirta 2,3 milijardo eurų. Be to, Europos investicijų bankas suteikė 14,4 milijardo eurų paskolų ir investicijų į nuosavą kapitalą.

Per pastaruosius 15 metų mėlynosios energijos sektorius gavo beveik 17 milijardų eurų ES paramos, skirtos paskatinti technologijų kūrimui ir diegimui.

Vis dėlto intensyvinant JAE kyla vadinamoji žalioji dilema: JAE yra labai svarbi ES siekiant žaliosios pertvarkos, tačiau jos plėtra gali pakenkti jūrų aplinkai. Nors ES strategijoje bandoma skatinti JAE plėtrą drauge išsaugant biologinę įvairovę, Europos Komisija neįvertino jos galimo poveikio aplinkai, įskaitant, be kita ko, rūšių priverstinį perkėlimą ir populiacijos struktūros pokyčius, maisto prieinamumą ar migracijos modelius. Apskritai auditoriai baiminasi, kad JAE plėtra Europoje gali smarkiai pakenkti jūrų aplinkai tiek jūroje, tiek virš jūros lygio.

„Dėl Rusijos invazijos į Ukrainą išryškėjo ES energetinės nepriklausomybės svarba, o mūsų jūros gali būti sprendimo dalis, – sakė auditui vadovavęs Audito Rūmų narys Nikolaos Milionis. – Tačiau ES mėlynoji revoliucija neturėtų būti vykdoma bet kokia kaina: jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energija turėtų būti plėtojama nedarant didelės socialinės žalos ar žalos aplinkai.“

Veikla jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos srityje retai suderinama su kitomis veiklos sritimis. Visų pirma, iš esmės vis dar neišspręsti konfliktai su žuvininkyste, o vertinant atskirus projektus dažnai vėl imama priešintis JAE. Be to, tuos pačius vandenis turinčios ES šalys retai planuoja bendrus projektus. Dėl to prarandamos galimybės efektyviau išnaudoti nedidelę jūrų erdvę. Jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros socialinis ir ekonominis poveikis taip pat nėra pakankamai išsamiai ištirtas.

Suplanuotos greitos jūroje esančių įrenginių plėtros poveikis aplinkai, taip pat socialinis bei ekonominis poveikis nebuvo tinkamai įvertintas.

Auditoriai taip pat pažymi, kad dėl rizikos, susijusios su svarbiausiųjų žaliavų tiekimu, jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos diegimas Europoje gali sulėtėti. Šiuo metu beveik visas šias žaliavas tiekia tik Kinija, kuri taip pat yra pagrindinė nuolatinių magnetų vėjo jėgainių generatoriams gamintoja. Dėl ES priklausomybės gali atsirasti kliūčių, ir auditoriai išreiškia susirūpinimą dėl tiekimo saugumo esant dabartinei geopolitinei įtampai. Dar viena kliūtis – ilgos nacionalinės leidimų išdavimo procedūros. Pavyzdžiui, Prancūzijoje nustatytas vienas iš ilgiausių laikotarpių jūros vėjo elektrinių įrenginiams patvirtinti, kuris gali trukti iki 11 metų.

Nepaisant to, ES nustatė plataus užmojo tikslus: iki 2030 m. įrengtoji galia turi būti 61 GW, o iki 2050 m. – 340 GW, palyginti su dabartine vos 16 GW galia. Todėl ES šalys turės sparčiai ir dideliu mastu diegti JAE įrenginius, o tam reikės didelės jūrų erdvės ir apie 800 milijardų eurų investicijų, daugiausia iš privačiojo sektoriaus. Auditorių teigimu, šiuos tikslus gali būti sunku pasiekti.

Pagrindinė informacija

Jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energija gali būti gaminama iš vėjo (naudojant prie dugno pritvirtinamas ir plūduriuojančias jėgaines), vandenynų (potvynio ir bangų) ir naudojant plūdriąsias saulės energijos technologijas. Šiuo metu beveik visa ES jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energija gaminama naudojant vėjo technologijas. Iš visų ES šalių Vokietija turi didžiausius jūros jėgainių pajėgumus (2022 m. pabaigoje – 8,1 GW, daugiausia Šiaurės jūroje), po jos eina Nyderlandai (3,2 GW), Danija ir Belgija (abiejose šalyse – apie 2,3 GW).

Europos Audito Rūmų informacija

Asociatyvi 123rf nuotr.