Europarlamentaras Bronis Ropė: „Net popiežius ragina išsaugoti Europos Sąjungą“

Šiemet kovo 25-ąją Europos Sąjungos šalys iškilmingai minėjo 60-ąsias Romos sutarties, įkūrusios ES pirmtakę Europos Ekonominę Bendriją, metines. ES Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeras ta proga paskelbė vadinamąją Europos ateities Baltąją knygą, išvardijo penkis galimus optimistinius ES raidos scenarijus. Europarlamentaras Bronis Ropė sveikina Lietuvos visuomenę šiandien minimos Europos dienos proga ir ragina lietuvius gausiai įsitraukti į prasidėjusią diskusiją, kokių jie norėtų ateities bendrųjų Europos namų. Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Bronis ROPĖ atsako į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, koks ES vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje, kodėl Briuselį kvaila lyginti su Kremliumi ir ko mūsų politikai nepadarė, kad ES agrarinė politika būtų palankesnė Lietuvos kaimui.

– Kokią būsimąją ES įsivaizduojate Jūs? Ar iš Bendrijos pasitraukus vienai svarbiausių jos narių, Jungtinei Karalystei, ES nepateks į nykstančių kolektyvinių valstybinių darinių Raudonąją knygą? – Manau, kad ne. Į Europos Sąjungą valstybės stojo savanoriškai. Niekas varu nevarė. Visi ES reikalai sprendžiami bendrai sutarus, konsensuso principu, ginčijantis, diskutuojant, įrodinėjant. Todėl nereikia (ir neteisinga) ES lyginti su iširusia Sovietų Sąjunga. ES – ne vien 28-ios (po dvejų metų ar vėliau – 27-ios) šalys. Europos Sąjunga bendradarbiauja su visais žemynais, yra didžiausia pasaulio ekonominė donorė, labiausiai remia skurdžias valstybes, neturtingas visuomenes, pirmoji atsiliepia į skaudžiausias pasaulio nelaimes, katastrofas, ligų epidemijas, siūlo, suteikia prieglobstį pabėgėliams iš bado ir karų apimtų teritorijų. Aišku, ES regionai labai įvairūs: skandinavai skiriasi nuo Pietų europiečių, Baltijos šalys kitokios negu Vakarų Europa. Tačiau prisiminkime seną lietuvišką išmintį: tik kartu galima nuveikti didelius darbus. Tokia savitarpio pagalba Lietuvos kaime vadinama talka. Tik dvi trys didžiosios, labai turtingos ES valstybės (Vokietija, Prancūzija, galbūt Olandija) galėtų išsiversti be ES. Visos kitos dabartinės ES narės (ypač mažosios, menkiau išsivysčiusios valstybės – Balkanų, Rytų Europos šalys) vienos negalėtų išspręsti svarbiausių savo problemų. Jeigu nebūtų ES bendrosios žemės ūkio politikos, mūsų žemdirbiai seniausiai būtų bankrutavę. Tik gaudami nuolatinę ES paramą (papildomą – krizių atvejais) Lietuvos ūkininkai gali ramiau jaustis, išlikti. Trylika Europos Sąjungoje praleistų metų sustiprino mūsų ūkius, išgrynino jų struktūrą. Apie neigiamas atsiskyrimo nuo ES pasekmes Jungtinės Karalystės (JK) ekonomikai daug kalbėta. Tik noriu priminti, kad Londonas yra ES finansų centras. Jeigu JK nepriklausys Europos Sąjungai, daugelis bankų, draudimo bendrovių, investicinių fondų, tūkstančiai finansų specialistų tikriausiai persikraustys į kitą vietą, iš Londono į naują ES pinigų sostinę „išplauks“ trilijonai eurų. Britų pasitraukimas būtų skaudus dalykas Bendrijai, bet neužmirškime, kad yra daug šalių, kurios labai nori įstoti į ES. Turkija sunerimo, kai ES užsiminė, kad įšaldys narystės derybas su Ankara, nes Turkijos valdžia pasuko nedemokratišku keliu. Prieš dvejus su puse metų, 2014 m. lapkričio 25 d., Romos popiežius Pranciškus apsilankė pas mus Strasbūre per Europarlamento plenarinį posėdį ir pasakė, kad Europos Sąjunga yra stebuklas, nes tai tikra lygių valstybių bendrija, gerbianti žmonių teises, ginanti savo gyventojus, suteikianti jiems socialines garantijas. Šventasis Tėvas ragino išsaugoti ES ir nė negalvoti, kad po vieną galima gyventi geriau. – Vasario 2 d. Europos Komisija paskelbė viešąsias diskusijas dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) po 2020 m. Gegužės 2 d. jos baigtos. Paaiškėjo, kad ir vėl daugiausia (beveik pusę) pasiūlymų Briuseliui atsiuntė vokiečių ūkininkai, o Lietuvos žemdirbiai ir mūsų ūkininkų organizacijos apie BŽŪP reformą pasisakė labai kukliai – gerokai atsiliko net nuo Latvijos, šiek tiek nuo Estijos ir pralenkė tik Maltą, kuri beveik neturi žemės ūkio. Gal Lietuvos žemdirbiams reikėtų mažiau skųstis, kad ES žemės ūkio politika mums nepalanki, bet uoliau ją tobulinti? – Atrodo, mūsų ūkininkai labiau nepatenkinti Lietuvos valdininkais, kurie, prisidengdami kai kuriomis ES rekomendacijomis, direktyvomis, reglamentais, persistengia, kad įtiktų Briuseliui. ES neverčia žemdirbių už europinę paramą įsigyti būtinai tik naują žemės ūkio techniką. Kiekviena ES narė gali leisti savo ūkininkams pagal kaimo plėtros programą pirkti ir naudotus traktorius, kombainus, padargus. O Lietuvoje – kitaip. Lietuva jau prieš dvejus metus nusprendė, kad iš ekologinių ūkių reikia išvalyti bet kokias intensyvaus ūkininkavimo „priemaišas“, nors daugelyje ES šalių ekologinė žemdirbystė sklandžiai suderinama su chemizuotu, tausojančiu aplinką žemės ūkiu. Pabandykite 200–300 ha arba 100–200 galvijų ūkį iš karto padaryti ekologišką! Tai praktiškai neįmanoma. Reikėtų tiek daug pinigų, kad neužtektų lėšų net pradėti. Lietuvos politikai, gąsdindami visuomenę ES Teisingumo Teismu, skaudžiomis baudomis, užsimojo panaikinti dirbamos žemės pardavimo saugiklius. Kai pradėjome aiškintis – nieko panašaus! Tiesiog ES Komisijai geruoju niekaip nesisekė įkalbėti mūsų valdininkų aptarti saugiklių klausimą, nors būtų užtekę paaiškinti Komisijos pareigūnams, kad Lietuvos dirbama žemė kainuoja dešimt kartų pigiau negu Vakarų Europoje, leidus ja prekiauti kaip butais ar kitu nekilnojamuoju turtu žemė greitai taptų pasipelnymo šaltiniu užuot tarnavusi maisto produktams gaminti. Man teko tuos argumentus išdėstyti Europos Komisijai, nors tai turėjo būti mūsų Žemės ūkio ministerijos pareiga. Bendrijos šalys įvairiais būdais stengiasi apsisaugoti nuo spekuliacinių žemės sandorių. Lietuvai irgi niekas nedraudžia to daryti. Atvežiau į Vilnių Europos Komisijos pareigūnus, kad jie paaiškintų mūsų Seimo nariams, ūkininkams apie žemės rinkos saugiklius įvairiose ES šalyse. Aišku, norėjosi, kad mūsų ūkininkai labiau domėtųsi BŽŪP ateitimi. Bet gal į tas 120 pastabų, kurias Lietuvos agroverslas nusiuntė Briuseliui, sudėti esminiai dalykai? Neabejoju, kad mūsų žemdirbiai tikrai priminė nevienodas tiesiogines išmokas, blogesnes pokomunistinių šalių ūkininkų konkurencines galimybes. Mums, europarlamentarams, ES Komisijos pirmininkas J. C. Junckeras pažadėjo, kad per penkerius metus Bendrijos žemės ūkis ekonominiu požiūriu taps daugmaž vienalytis. Ir už pinigų sumas, kurias gaus ūkininkai, svarbiau, kad ta parama suteiktų ūkiams gyvybingumo. – 2014–2019 metų kadencijos Europarlamentas jau įpusėjo savo veiklą, sausio mėnesį sukako 2,5 metų nuo jo darbo pradžios. Per tą laiką sukaupėte nemažai europinės politinės veiklos patirties, bendravote su daugeliu ES pareigūnų. Ar teisūs Vakarų, Vidurio Europos šalių euroskeptikai, į juos besilygiuojantys negausūs Lietuvos europesimistai, kad ES struktūrose nieko negalima nuveikti savo šalims, nes esą „brangiai kainuojanti, neefektyvi, stabdanti ekonomikos plėtrą Briuselio biurokratija“ visada nuspręs taip, kaip jai reikia, o ne kaip ES narės pageidauja? – Europos Sąjungos struktūra yra visiškai kitokia negu buvo Sovietų Sąjungos santvarka. Į Kremlių reikėjo vežti išsipūtusius lagaminus su kyšiais, norint gauti kokius nors leidimus, limitus. O Briuselis laukia idėjų kaip Jono Biliūno pasakos veikėjai laimės žiburio. 35 tūkst. ES struktūrų tarnautojų puikiai supranta: sąstingis sunaikins ES, o tada ir jie nebus reikalingi. Bet reikia įrodyti, kad idėjos naudingos ir perspektyvios. Ir nesvarbu, kas siūlo – didelės ar mažos valstybės. Kalbėkimės, bendraukime su ES pareigūnais, užuot pravardžiavę juos „užsirakinusiais, neprieinamais biurokratais“. Ne kartą mūsų ūkininkus esu palydėjęs pas tuos vadinamuosius „Briuselio klerkus“ – ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarą Philą Hoganą, už sveikatą ir maisto saugą atsakingą Europos Komisijos narį Vytenį Andriukaitį. Nuoširdūs, atviri pokalbiai išsklaidė kai kuriuos Lietuvoje sklandančius gandus. Pavyzdžiui, dėl pesticidų. ES leidžia Lietuvai protingai panaudoti 12 mlrd. eurų, septyneriems metams (nuo 2014-ųjų) mūsų šaliai skirtų iš Bendrijos biudžeto. Briuselis neliepia mums statyti stadionų, arenų, o paskui apgailestauti dėl vėjais paleistų pinigų. Nekaltinkime Europos Sąjungos dėl nepadarytų savo namų darbų. Europos Sąjungos problemos – ne Briuselio sugalvotos. Tai visų Bendrijos šalių, regionų, miestų, kaimų, savivaldybių rūpesčiai. Ir Lietuvos reikalai įrašyti į ES darbotvarkę.