Gabalėliai Lietuvos: apie lietuvišką paveldą užsienyje

„Renkame tik informaciją apie lietuvišką paveldą užsienyje ir turime aiškius kriterijus. Aprašome Amerikos lietuvių bažnyčias, kapines, žymių lietuvių kapus, paminklus lietuviams, lietuviškai pavadintas vietas, lietuviškas detales, istoriją. Viską viešiname, kad ir kiti keliaudami galėtų aplankyti. Jau pastebime, kad tokios kelionės vis labiau populiarėja, vis daugiau žmonių domisi lietuviškomis vietomis užsienyje, keliauja, savo mokslinį žvilgsnį atkreipia ir tam tikros institucijos“, – džiaugėsi Augustinas.

Žemaičiai jau yra ištyrinėję, pažymėję, aprašę apie 180 su Lietuva susijusių paminklų, 160 lietuvių bažnyčių, 70 lietuvių kapinių, apie 40 su Lietuva ar lietuviais susijusių vietovardžių ir kitų objektų. „Pagal valstijas lietuviškų objektų gausa labiausiai išsiskiria angliakasių kraštas, kur pirmiausiai kėlėsi lietuviai dar XIX a. pabaigoje – Pensilvanija (apie 160 lietuviškų objektų), iš miestų pirmauja Čikaga – 120 vietų“, – teigė Augustinas. Iš viso Žemaičiai jau turi sukaupę apie 100 tūkstančių nuotraukų. 2022 metais pradėjo filmuoti iš drono. Tai leidžia apžiūrėti aukštų pastatų dekorą, kur galima išvysti daug lietuviškų detalių.

Praėjusios vasaros ekspediciją, kai Žemaičiai pirmą kartą lankė labiausiai nutolusius Kanados regionus, kuriuose yra lietuviško paveldo – Naująją Škotiją, Manitobą, šiaurinį Ontarijų, Kvebeko kalnus, taip pat šiaurinį Mičiganą ir šiaurinį Meiną, dalinai finansavo KPD. Praėjusią vasarą jie taip pat grįžo į daugelį tų JAV valstijų, kuriose gavo informacijos apie papildomas, anksčiau nelankytas lietuviško paveldo vietas arba galimybę gauti papildomos informacijos iš vietos lietuvių, archyvų.

Ekspedicijų rezultatai – keliose interneto svetainėse

Savo tyrimų, ekspedicijų rezultatus Žemaičiai pateikia skirtingose svetainėse, kadangi skaitytojai skirtingi, skirtingi jų poreikiai. Nuo 2012 m. kuriama www.gabaleliailietuvos.lt yra internetinė lietuviško paveldo užsienyje enciklopedija. Čia galima rasti po straipsnį su nuotraukomis apie kiekvieną objektą pagal šalis, valstijas, pagal miestus. Taip pat skaitytojai gali rašyti komentarus, papildyti savo turima informacija.

Nuo 2017 m. pradėtas pildyti lietuviškų vietų Amerikoje žemėlapis – www.tikslasamerika.lt , jis ypač praverčia keliaujant. Čia galima rasti nuotrauką ir trumpą informaciją apie objektą, taip pat nuorodas į išsamesnę informaciją kitoje svetainėje www.gabalelialietuvos.lt

Enciklopedija nuolat atnaujinama (kai kurie objektai prarandami, kai kurie kinta). Šiemet keliautojai atidarė dar vieną savo tyrimų svetainę www.istorijos.gabaleliailietuvos.lt, kur galima paskaityti iliustruotus ekspedicijų dienoraščius: ne tik istorijas, bet ir pasakojimus, kaip objektas surastas, kokie žmonės suteikė informaciją, kokiais šaltiniais remtasi. „Dauguma informacijos pateikėjų jau vyresnio amžiaus, jie pamažu išeina, tad nusprendėme čia sudėti pilnus, nekarpytus interviu su jais. Tai daugeliui tyrinėtojų, jei kada kas nors gilinsis, galės pasitarnauti, kaip pirminis šaltinis“, – sakė Augustinas.

Taip pat galima sekti ir jų feisbuko paskyrą „Gabalėliai Lietuvos“, kur dalijamasi naujienomis, stebėti to paties pavadinimo Youtube kanalą.

Sukurta svetainė ir anglų kalba. Pasak Augustino, yra daug lietuvių palikuonių, kurie jau nekalba lietuviškai, bet domisi savo šaknimis. „Apskritai Amerikoje dabar labai populiaru domėtis savo kilme, atrasti šaknis, jei net ir nekalbi protėvių kalba. Esam sutikę tokių jau nekalbančių lietuviškai palikuonių, bet kurie didžiuodamiesi parodė savo tatuiruotes su Vyčiu, – pasakojo Augustinas. – Daugeliui mūsų puslapiai anglų kalba būna tarsi tramplinas, nuo kurio jie atranda Lietuvą, jos kultūrą“.

Savitas lietuviškų bažnyčių stilius

„Labai džiugu, kad domėjimasis lietuvišku paveldu užsienyje didėja. Kai mes pradėjome, buvome vieninteliai ne moksliniame, bet publicistiniame lygmenyje kaupę informaciją apie lietuvišką paveldą. Net rodėsi, kad šia tema nedaug ką sudominsim. Tokius objektus, kaip Čikagos pasaulio lietuvių centras, tai žinojo visi, o apie daugelį kitų lietuviškų objektų informacijos išvis nebuvo. Dabar mūsų žemėlapyje vien Šiaurės Amerikoje yra 800 objektų, – džiaugėsi Augustinas. – Amerika vis labiau pasiekiama ir domėjimasis lietuviškais objektais šiame žemyne tik augs. Žinau, kad pasinaudoję mūsų žemėlapiu ne vienas keliautojas iš Lietuvos, Amerikoje vykęs Niagaros krioklių pažiūrėti, aplankė ir už 2 km nuo krioklių stovinčią tarpukariu lietuvių statytą bažnyčią su Vyčiu frontone. Nors bažnyčią dabar katalikai jau pardavę anglikonams, bet vyskupas paliko ir Vytį, ir lietuviškus pavadinimus, saugo paveldą“.

Iš tų 800 objektų daugiausiai yra lietuviškų bažnyčių. Apie 100 vien JAV. Jos įkurtos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tuo metu visoje Lietuvoje buvo 300 bažnyčių. Kaip pastebėjo Žemaičiai, prieš Pirmąjį pasaulinį karą atvykusių emigrantų bažnyčios buvo tiesiog maldos namai, beveik be jokių lietuviškų detalių. Po Antrojo pasaulinio karo nuo sovietų okupacijos pabėgę dipukai buvo labai patriotiški, tas bažnyčias smarkiai lituanizavo, pavyzdžiui, freskose, vitražuose vaizduojami ne tik religiniai simboliai, bet galima išvysti ir daug lietuviškų simbolių, ne tik Mariją, bet ir Vytį, Gedimino stulpus, kai kurių miestų herbus. Pavyzdžiui, Monrealio bažnyčioje vietoj altoriaus pastatyta Trijų kryžių paminklo Vilniuje kopija. Vilniuje tuo metu šio paminklo nebuvo, jis pokariu nugriautas. Bažnyčiose galima rasti daug tradicinių medinių lietuviškų raižinių, vitražuose pasakojamą Lietuvos istoriją.

Kaip pažymėjo Augustinas, vienas iš įdomesnių dalykų, dabar sulaukęs platesnių Lietuvos architektų tyrinėjimų, yra lietuviškų bažnyčių Amerikoje stilius. Tai modernus tautinis stilius, kurio niekur kitur nėra, Lietuvoje taip pat. Kitos tautos nieko panašaus neturi. Labai dažnai lietuviškų bažnyčių bokštai primena lietuviškus koplytstulpius. Po sovietų okupacijos pasitraukę architektai buvo dideli patriotai, jautę nostalgiją Lietuvai. Medinės liaudies architektūros stilių lietuviai architektai pritaikė ir perkėlė į modernias bažnyčių konstrukcijas iš naujoviškų medžiagų. Bažnyčios bokštai – tai daugybę kartų išdidinti lietuviški koplytstulpiai.

Bažnyčias Amerikoje projektavo, jų interjerą kūrė iš Lietuvos atvykę architektai Jonas Mulokas (1907–1983), skulptorius, vitražistas Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997). Jo darbų galerija dabar yra įkurta Druskininkuose, kur nuo 1989-ųjų jis kasmet praleisdavo vasaras. „Šių autorių kūrinys – Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia Čikagoje – didžiausia lietuvių šventovė bet kur užsienyje. Šalia plazdena trispalvė, o mozaikos rusvo mūro sienose (pavyzdžiui, “Mindaugo karūnavimas”), tautiniai vitražai kelia klausimą, Dievui ar prarastai Tėvynei dedikuota ši šventovė, iš kurios lietuviškos mišios transliuojamos internetu viso pasaulio lietuviams. Bažnyčios kūrėjai čia mėgino sukurti visiškai naują modernų lietuvišką architektūros stilių, kurio neturime Lietuvoje. Medžiagos – modernios (plytos, betonas), bet formos – medinės lietuvių liaudies architektūros“, – pasakojo Augustinas.

Skirtingas požiūris į paveldą

Stebina Žemaičių ekspedicijose aplankomų lietuviškų objektų gausa. Kaip pasakojo Augustinas, 2017 metais savo ekspediciją pradėję nuo regiono, kur lietuviškų vietų daugiausiai, per 16 dienų aplankė 320 lietuviškų vietų (Naujoji Anglija, Niujorkas, Pensilvanija). 2018 metais per 25 dienas aplankė 230 vietų (vien Čikagoj 100 vietų), 2019 metais per 21 dieną – 100 vietų. Paskui, nors atstumai vis ilgėjo, bet lietuviškų vietų mažėjo. Žemėlapyje skirtingomis spalvomis Žemaičiai pažymi esančius, nykstančius, bet dar su išlikusiomis lietuviškomis detalėmis, ir visai blankia spalva pažymimi išnykę, kažkada buvę objektai. Tokių taip pat yra nemažai, tačiau pažymėti jų vietas, pasak Augustino, svarbu istorijai.

„Būna, kad žmonės žino pavadinimą bažnyčios, kurioje tuokėsi jų tėvai ar seneliai, ieško jos, bet neranda. Pasirodo, bažnyčia jau nugriauta. Tokiu atveju žemėlapyje galima rasti bent jos vietą. Springfilde, Ilinojaus valstijoje, kur buvo nugriauta 1909 m. statyta lietuvių Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia, 2012 m. pastatyta atminimo lenta, pavadinta „Lietuviai Springfilde“. Lentoje surašyta Springfildo lietuvių istorija, – pasakojo Augustinas. – Amerikoje paveldosauga suprantama kitaip, nei Lietuvoje. Lietuvoje senas vertingas statinys paskelbiamas saugomu. Amerikoje paveldosauga kyla iš apačios į viršų, pavyzdžiui, jei yra sujudimas, daromos akcijos, tada objektas pradedamas saugoti. JAV turi tik labai trumpą sąrašą pačių svarbiausių paveldo objektų, kurie paskelbti saugomais. O šiaip bažnyčios Amerikoje nesaugomos, pavyzdžiui, kažkas nori pastatyti daugiabutį, nusiperka nenaudojamą bažnyčią, nugriauna ir stato. Nes pastatas nesaugomas. Be to, skiriasi ir katalikų hierarchų požiūris. Pas mus bažnyčių pastatai laikomi vertybe. Nors yra ir apleistų bažnyčių, bet jų nei kam parduoda, nei kas griauna. Amerikoje dažnu atveju į bažnyčią žiūrima kaip į pastatą. Pavyzdžiui, XIX a. mieste buvo kelios bažnyčios – lietuvių, lenkų, slovakų, dar kieno nors, o po daugelio metų tų atsikėlusių gyventojų vaikai jau moka angliškai ir jiems nėra būtina turėti savas bažnyčias, kur galėtų melstis sava kalba. Tokiu atveju katalikų vyskupas skaičiuoja maždaug taip: visi moka angliškai, kam mums kelios bažnyčios, palikim tik vieną. Žiūri grynai ekonomiškai. Visai kitoks požiūris nei Lietuvoje. Pas mus bažnyčios griovimas asocijuojasi su sovietmečiu.“

Bažnyčios – ne tik maldai, bet ir pasaulietinei, tautinei veiklai

Vis dėlto, kaip pripažįsta A. Žemaitis, būtent dėl tokio požiūrio tarp lietuvių ir katalikų vyskupų kyla nemaži konfliktai, dauguma nusigręžia juo bažnyčios. Lietuviams bažnyčia tradiciškai nebuvo skirta vien maldai. „Bendra tendencija – jos skirtos ne tik tikėjimui, bet ir lietuvybės puoselėjimui, visos puošybos detalės sukuria savotišką gabalėlį Lietuvos. Ten vyksta ir visa lietuviška veikla. Daugelis bažnyčių yra dviejų aukštų. Viršutiniame aukšte – maldų salė, apatiniame – salė pasaulietinei, tautinei veiklai, šokiams, susitikimams, pasibuvimams po mišių. Nuo pat XIX a. pabaigos bažnyčios tampa pagrindiniais lietuvybės centrais. Čikagos Švento Kryžiaus bažnyčia, lietuvių lėšomis pastatyta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, dekoruota tautiniais raštais, Lietuvis istoriją pasakojančiais paveikslais, vitražais, ji yra didesnė už daugumą Lietuvos katedrų. „Galima sakyti, lietuvių bažnyčios turi du polius – katalikybės ir lietuvybės, nes tik dėl lietuvybės puoselėjimo ir buvo pastatytos atskiros bažnyčios. Dabar Amerikai būdingas rasių kraustymasis. Lietuviai kraustosi į priemiesčius, buvusiuose jų rajonuose centruose gyvena daug imigrantų afroamerikiečių. Pasikeitė gyventojų tautinė sudėtis, lietuviai bažnyčias praranda, daugumoje jų pamaldos vyksta ispanų kalba. Tačiau džiugina, kad lietuviškos detalės bažnyčiose paliekamos“, – pasakojo Augustinas.

Keliautojų pastebėjimu, labai svarbūs objektai yra lietuvių moterų vienuolynai. Iki maždaug 1950-ųjų juose lietuvės vienuolės mokė vaikus, kadangi Amerikoje nebuvo valstybinio švietimo. Taip pat ir gydė lietuvius ligonius, nes valstybinės medicinos taip pat nėra. Vienuolynai aplink save būrė lietuvius, o lietuviai, už tai atsidėkodami, daug aukojo vienuolynams, todėl dauguma vienuolyno pastatų labai įspūdingi.

Muziejai, klubai, paminklai, net Kryžių kalneliai

Į lietuviško paveldo enciklopediją Žemaičiai įtraukė ir nemažai muziejų. Juose labai įdomiai pasakojama Lietuvos istorija – kaip ji matėsi iš anapus Atlanto. Pavyzdžiui, viename iš tokių muziejų saugomi 14 koplytstulpių, kuriuos Baltimorės lietuviai 1991-siais nešė į Vašingtoną, taip pagerbdami Sausio 13-osios aukas. Vienas iš naujesnių – 2021 metais atidarytas Aliaskos lietuvių muziejus, kurį įkūrė Stasio Šilingio (tarpukario laikų Lietuvos valstybės teisingumo ministro) palikuonė. Muziejuje per Šilingio šeimos istoriją pasakojama ir Lietuvos istorija. Šiuo muziejum visuomenė ypač susidomėjo prasidėjus karui Ukrainoje. O, pavyzdžiui, Rokfordo miesto, kuriame susituokė Valdas ir Alma Adamkai, etninio paveldo muziejuje yra kelios salės, skirtos svarbiausioms Amerikos tautybėms. Tarp jų yra ir lietuvių salė.

„Išskirtiniai yra ir bendruomenių pastatai. Daugelis salių lietuvių namuose pasižymi tautiniu interjeru, ko Lietuvoje nelabai daug kur rasime. „Ir dar įdomu, kad Amerikoje įėjęs į lietuvių bendruomenių pastatus matai, kad jie kaip buvo sukurti prieš daugybę metų, net, pavyzdžiui, tarpukariu, tai tokie ir išliko, – teigė Augustinas. – Lietuvių klubus kūrė dvi grupės. Viena grupė – kairieji (netikintys, nors Lietuvoje buvo tikintys, bet atsidūrę Amerikoje, fabrikų aplinkoje, kur buvo paplitę ir marksistinės idėjos, tapdavo kairiaisiais). Kita grupė – tautininkai. Jie tikėjo, bet į bažnyčią žiūrėjo šiek tiek kreivokai. Nuo seno beveik kiekviename lietuvių rajone veikė po tris lietuvių klubus: katalikų, kairiųjų ir tautininkų. Dabar daugelis jau yra išnykę“.

Įdomi paminklo Jogailai istorija. Niujorko centriniame parke stovi lenkų sukurtas paminklas valdovui Jogailai – su Vyčiais ir kitais lietuviškais simboliais. Kaip pasakojo Augustinas, skulptūra prie lenkų paviljono 1939 metais stovėjo pasaulinėje EXPO parodoje, vykusioje Niujorke. Parodai bevykstant Lenkiją okupavo sovietai ir naciai. Paminklo negalėjo parvežti į Lenkiją, tad buvo sutarta su Niujorko meru, kad jį pastatys centriniame parke. Iki šiol tai vienas populiariausių ir dažniausiai fotografuojamų paminklų.

Lietuvių parkas Klivlende, sukurtas dar tarpukariu, yra vienas įspūdingiausių – su Gedimino stulpais, paminklais žymiausioms Lietuvos asmenybėms – Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai ir kt. Pasak Augustino, čia patekus pasijauti tarsi tarpukario Kaune (daugelis skulptūrų yra kopijos stovinčių Kaune). „Vieni iš naujesnių objektų – tradiciniai Kryžių kalnai, atsidarę Toronte, Čikagoje. Didžiausias kryžių kalnelis yra Lemonte, dabar jis iš pagrindų rekonstruojamas, – pasakojo Augustinas. – Įprasta į tokius kalnelius perkelti savo turėtus kryžius prie namų (jei šeimininkai mirę, o namai jau parduoti kitiems), taip pat nuo uždarytų lietuvių bažnyčių“.

Keliautojų pastebėjimu, lietuvių kapinės Amerikoje – tai ne tik kapai, bet ir vieta bendro pobūdžio paminklams. Jų ypač daug Šventojo Kazimiero kapinėse Čikagoje, kurios yra didžiausios lietuvių kapinės už Lietuvos ribų. Čia iškart po susideginimo 1972 metais pastatytas paminklas Romui Kalantai, kas Lietuvoje tuo metu buvo neįmanoma. Paminklas stovi iki šiol. Jį sukūrė lietuvis skulptorius Ramojus Mozoliauskas, kurio sukurtų antkapių stilius yra įkvėpęs ir amerikiečius. Šiose kapinėse yra ir daugiau šio skulptoriaus sukurtų įspūdingų antkapinių paminklų žymioms asmenybėms. „Šiose kapinėse ilsisi ir geografas Kazys Pakštas, ir poetas Algimantas Mackus, ir generolas Povilas Plechavičius. Šių kapinių svarbą pripažino ir amerikiečiai, kapinės įtrauktos į Loren Rhoads knygą „199 pasaulio kapinės, kurias privalai pamatyti iki numirsi pats“. Šalia tokių garsių kapinių, kaip Paryžiaus Perlašezo ar Monparnaso yra dar vienos lietuviškos kapinės – Rasų kapinės Vilniuje“, – teigė Augustinas.

Dar įdomu, kad Masačusetse, kur lietuvių bendruomenė yra viena seniausių JAV ir ketvirta pagal dydį, yra iš Lietuvos dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje išvykusių Merkinės žydų kapinės, kur jie laidojosi kartu.“ Matosi, kad jie išlaikė ryšį su gimtuoju miestu. Kai Antrojo pasaulinio karo metais dauguma Merkinės žydų buvo nužudyta, čia šiose kapinėse jiems atminti Merkinės žydų palikuonys pastatė paminklą. Šias kapines taip pat įtraukėme į savo kuriamą žemėlapį“, – sakė Augustinas.

„Taip pat žemėlapyje pažymime lietuvių garbei pavadintas vietas, tyrinėjam jų istorijas. Čikagoj, kur buvo pats didžiausias lietuvių rajonas, jis dabar pavadintas Lithuanian Plaza. Kartais pavadinimų kilmės istorijas užtrunka, kol išsiaiškinam. Pavyzdžiui, važiuodami pamatėme Valančiaus gatvę. Pradžioj galvojom, kad gal bus dipukai taip pavadinę gatvę Motiejaus Valančiaus garbei, bet paskui paaiškėjo, kad šį rajoną išvystė nekilnojamojo turto vystytojas Valentinas Valančius, todėl viena gatvė jo vardu ir pavadinta, – apie savo atradimus pasakojo Augustinas. – Žymime ir pastatus su išlikusiomis lietuviškomis detalėmis. Pavyzdžiui, Bridžporte, viename iš Čikagos rajonų, tarpukario lietuviai buvo įkūrę kino teatrą „Ramova“. Pastatas dabar jau nepriklauso lietuviams, bet naujieji savininkai paveldą gerbia, iškabą paliko. Po netrumpų paieškų radom vietą, kur 1904 m. Pensilvanijoje buvo išleistas pirmas lietuviškas romanas – Vinco Pietario „Algimantas“. Radom originalą, kur yra parašytas adresas“.

Lietuvišką paveldą padeda atrasti ir vietos lietuviams

Žemaičiai savo kelionę susiplanuoja dar Lietuvoje. „Kitaip nebūtų įmanoma kasdien susitikti ir padaryti interviu su 5–10 žmonių. Būna, kad rinkdami informaciją bibliotekose, archyvuose randa vienokius faktus, o nuvažiavus vaizdas jau būna pasikeitęs. Savo kuriamoje enciklopedijoje pateikia atnaujintus faktus. „Pavyzdžiui, senoje knygoje apie vieną bažnyčią Iljinojuj buvo nuotrauka su mediniu lietuvišku kryžium. Realybėj radom plastikinį koplytstulpį. Vietos lietuviai papasakojo, kad kai medinis kryžius supuvo, jie tarėsi su žymiuoju tautinio stiliaus architektu J. Muloku. Jo idėja buvo – lietuviškos formos iš naujoviškų medžiagų. Tad jis ir pasiūlė laikiną medį pakeist amžinu plastiku“, – pasakojo Augustinas.

Viename susitikime su vietos lietuviais Žemaičiams vienas vyresnio amžiaus žmogus užsiminė, kad kažkur Ilinojaus valstijoje, Fedforte, buvo lietuvių kapinės. „Klausinėdami nuo žmogaus prie žmogaus suradom taką į mišką. Radom apleistas kapines, apaugusias mišku, išvartytais paminklais, be jokios informacijos. Parašiau apie tai savo internetiniame puslapyje, Amerikos lietuvių spauda paskleidė žinią, kokia prasta yra jų būklė, ir Amerikos lietuviai sureagavo greitai – buvo suorganizuota jaunimo ekspedicija „Šaknys“ ir kapinės sutvarkytos. Kartais reikia labai nedaug, tik postūmio, – džiaugdamasis pasakojo Augustinas. – Mums svarbu, kad žmonės lietuvišku paveldu rūpintųsi, jį gerbtų. Ir, kaip pastebėjom, mūsų domėjimasis, atvykimas duoda vaisių – kai pamato, kad kažkas domisi, pradeda pagarbiau žiūrėti ir vietiniai, jei jie jau net ir ne lietuviai, o iš lietuvių nusipirkę lietuvių pastatus. Mes jiems įteikiam sertifikatus, liudijančius, kad pastatas įtrauktas į mūsų lietuviško paveldo žemėlapį.“

Kita istorija, kai Žemaičiams pavyko prisidėti prie paminklo išsaugojimo Rio de Žaneire. Senoje knygoje buvo perskaitę, kad šiame mieste stovėjo paminklas, dedikuotas lietuviams, mirusiems emigracijoje ir tremtyje. Atvykę visų klausinėjo, bet niekas iš lietuvių apie jį nežinojo. „Galų gale mes jį suradom kapinėse. Išsigandom, nes tų kapinių direktorius pasakė, kad paminklą ruošiamasi nugriauti, nes, pasirodo, yra tokia tvarka, kad paminklai, už kuriuos nemokami mokesčiai, yra nugriaunami, – pasakojo Augustinas. – Pasirodo, už šį pamirštą paminklą jau trejus metus po 100 dolerių niekas nemokėjo. Pradėjau skleisti informaciją. Konsulatas San Paule surado tuos 100 dolerių, sumokėjo ir paminklas buvo išgelbėtas. Kartais tiek nedaug reikia. Kaip pastebėjau, dažniausiai objektai nukenčia tik dėl to, kad jų niekas jau nežino. Vien jau tai jiems kelia pavojų. Pavyzdžiui, vienas žmogus, kasdien važinėjęs į darbą pro paminklą Lietuvai, jo net nežinojo, nes kai jis atsikėlė į tą miestą, paminklą pastačiusi bendruomenė jau buvo sunykusi. Parodėm, labai apsidžiaugė. Labai malonu padėti vietos lietuviams atrasti lietuvišką paveldą, kurio jie net nežinojo“.

***

Ekspedicijas į daugelį šalių teisininkai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė rengia savo lėšomis. Daugiausiai lietuviškų vietų yra sužymėję JAV, Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje. Paveldą Vakarų Europoje Žemaičiai dar planuoja išsamiai ištyrinėti ateityje. Po pandemijos, kai daugiau laiko galima dirbti nuotoliu, galėdami savo darbą suderinti su buvimu užsienyje, Žemaičiai gali ir daugiau laiko skirti ekspedicijoms. Finansavimo iš šalies keliautojai prašo tik didžiausioms ir ilgiausioms ekspedicijoms – į JAV. Jas rėmė Lietuvos valstybės institucijos (Vyriausybės kanceliarija, Kultūros paveldo departamentas, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas), Amerikos lietuviai ir jų organizacijos. Padengiamos tik objektyvios išlaidos (pvz. lėktuvo bilietai, tinklapio reklama), o ekspedicijų darbą atlieka savanorystės pagrindais be atlygio.

Parengė Jūratė Mičiulienė / Kultūros paveldo departamentas

Viršelyje: Augustinas ir Aistė Žemaičiai vienoje iš ekspedicijų. Asmeninė nuotrauka