Patašinės kaime (Marijampolės sav.) gyvenančių gamtininkų Robertos ir Giedriaus Šlekių sodyboje galima atrasti nemažai lietuviškam ūkiui neįprastų gamtinių akcentų. Prieš kelerius metus čia atsirado nestandartinės formos vaistažolių ir prieskoninių augalų daržas, o dabar jų namuose apsigyveno egzotiški vabzdžiai: vietnamietiškos gyvalazdės ir europiniai maldininkai.
Gamtos tyrinėjimai – laisvalaikis ir darbas
Giedrius nuo mažens domėjosi gamta, vaikystėje tyrinėjo Šešupės pakrantes, enciklopedijose ieškojo atsakymų apie kiekvieną pamatytą vabalą ar augalą. Savo tolimesnį kelią jis susiejo su šiuo pomėgiu. Žemės ūkio universitete studijavo taikomąją ekologiją, kur susipažino su būsima žmona Roberta.
„Ir aš, ir Roberta esame diplomuoti gamtininkai. Abu universitete įgijome aplinkotyros ir ekologijos specialybes bei atradome bendrus interesus. Mus visuomet
žavėjo ir domino naujos, ypač egzotiškos augalų ir gyvūnų rūšys, todėl nenuostabu, kad mūsų namuose ir kieme yra tikrai gausi augalų ir gyvūnų rūšinė įvairovė. Turėjome daug įvairių augintinių – akvariumo žuvyčių, balinių vėžlių, kačių, šunų, drugelių, o dabar auginame dar ir egzotiškus vabzdžius – gyvalazdes ir maldininkus“, – pasakoja Giedrius.
Šlekių sodyboje vienas unikaliausių akcentų – Saulės daržas. Taip pavadintas jis todėl, kad apvaliame žemės plotelyje lysvės suformuotos taip, jog stebint daržą iš viršaus, jis panašus į dailią saulutę. Roberta ir Giedrius darže užsiaugina sveikų ir ekologiškų daržovių, uogų, prieskonių, vaistažolių bei gėlių. Šeimininkai džiaugiasi Saulės daržu, kuris, anot jų, ir sveikatą stiprina, ir sodybą puošia. Čia augančios daržo gėrybės maitinamos natūraliomis gamtinėmis maisto medžiagomis – nupjautos žolės mulču, nenaudojant jokių papildomų cheminių trąšų ar medžiagų. Vaikams įdomiausia stebėti darže šeimininkaujančius laukinius paukščius bei vabalus. Mažiesiems daug džiaugsmo teikia visi sodybos gyventojai – ir vakarais į kiemą šuns maisto indelį patikrinti atpupsintys ežiai, ir tarp vazoninių kambario gėlių surasti margasparniai dieniniai drugiai.
Savo šeimoje gamtininkai propaguoja sveiką gyvenseną, o meilę gamtai, žinias Šlekiai stengiasi perduoti savo vaikams. Ir ne tik savo. Radęs laisvesnę akimirką, Marijampolės jaunimui, bendruomenei Giedrius organizuoja įvairius sporto renginius, miško sodinimo akcijas, moko vaikus gamtosaugos, ekologijos.
Egzotiškus augintinius sunku pastebėti
Neseniai Šlekių namuose įrengtame terariume-insektariume apsigyveno egzotiški vabzdžiai – vietnamietiškos gyvalazdės. „Jau iš pavadinimo nesunku nuspėti, jog šie puikiai aplinkoje besimaskuojantys vabzdžiai yra panašūs į šakeles, tarp kurių gyvena. Kai kurios gyvalazdės labai primena žalius ar sudžiūvusius medžio lapus ir taip puikiai pasislepia aplinkoje, jog dažnai net ir pastabiam stebėtojui tenka ilgai akimis jų ieškoti“, – augintinius pristato Giedrius.
Gamtoje, pasak pašnekovo, gyvalazdės aptinkamos Vietname, Pietryčių Azijoje. Patinų kūno ilgis apie 65–75 mm, patelių – 85–110 mm. Patelės – besparnės, rudos arba žalsvos, ant galvos turinčios trumpas antenas ir porą išaugų, primenančių ragelius. Patinų antenos ilgesnės, kūnas laibas. Nelaisvėje auginamos gyvalazdės nėra ilgaamžės. „Kadangi suaugusios gyvalazdės numiršta, o jas nuolat keičia išsiritę nauji vabzdžiai, dažnai net tiksliai nežinome, kiek jų gyvena mūsų terariume. O gyvena gyvalazdės apie 12 mėnesių. Per tą laiką keletą kartų išsineria ir slėpdamos grunte sudeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita iki 50 naujų palikuonių“, – pasakoja Giedrius.
Kad gyvalazdė galėtų užsikabinti, laipioti, slėptis ir nertis, terariume turi būti šakų ar kitų dekoro elementų, kurie turi savo paskirtį – nuo viršūnės krisdamas žemyn vabzdys tiesiog išsineria iš senojo rūbo, palikdamas jį kaboti ant šakos. Beje, vabzdžiai turi ilgas kibias galūnes, kurios dažnai netgi nuo staigaus rankos judesio atitrūksta nuo kūno, bet turi savybę regeneruoti (ataugti).
Savo augintinius šeima maitina šviežiai nuskintais ar šaldytais braškių, žemuogių, aviečių ar lazdyno lapais. Terariume reikia palaikyti pastovią apie 25 °C temperatūrą ir nemažą drėgmę, todėl būtina jį kasdien išpurkšti rankiniu purkštuvu. Drėgmė gyvalazdei ypač reikalinga nėrimosi periodu. Papildomo vandens šaltinio terariume nereikia – jo vabzdžiai pakankamai gauna su šviežiais lapais.
Vabzdžių gyvenimo stebėsena panaši į meditaciją
Šeimininkams įdomu pro terariumo stiklą stebėti gyvalazdžių gyvenimo ciklą, nerangius, lėtus, netgi hipnotizuojančius jų judesius. „Mudu su žmona tai vadiname vabzdžių terapija ar meditacija. Tai priverčia mus bent trumpam sulėtinti savo gyvenimo tempą. Stebėdami gyvalazdžių judesius atsipalaiduojame, mintimis nutolstame nuo kasdienių rūpesčių, persikeliame į tolimus tropinius miškus ir džiungles. Egzotiškų vabzdžių mikropasauliu, kaip ir visos gamtos pažinimu, domisi ir trys mažamečiai mūsų vaikai“, – džiaugiasi dviejų dukrų ir sūnaus tėtis.
Stengdamiesi savo terariumą paįvairinti kitomis vabzdžių rūšimis, Roberta ir Giedrius gyvalazdėms suranda netikėtų insektariumo gyventojų – „kambariokų“. Kartu su gyvalazdėmis gyvena boružės, vėdarėliai, kartais į terariumą užsuka ir dieniniai drugiai, musės, auksaakės, vorai.
„Insektariumas yra tapęs daugiabučiu vabzdžių viešbučiu, – šypsosi Giedrius. – Praėjusią vasarą terariume apgyvendinome į sodybą netikėtai atskridusį egzotišką europinį maldininką. Tai – nelabai taikus, plėšrus vabzdys, kanibalas, mintantis kitais smulkiais vabzdžiais, tarp jų – ir gyvalazdėmis. Su maldininku mūsų gyvalazdėms taip ir nepavyko susidraugauti, tačiau šioje mikroekosistemoje įsivyravo šioks toks balansas ir individų skaičiaus reguliavimo sistema, o tai – normalus reiškinys natūralioje gamtoje“, – pasakoja šeimininkas.
Pasak Giedriaus, vis dažniau Lietuvoje aptinkama iš egzotinių kraštų atkakusių ir natūralioje gamtoje gyvenančių mums nematytų vabzdžių. Gamtininko manymu, jie čia atkeliauja su šviežiais egzotiniais vaisiais – kartais patys vabzdžiai, kartais jų kiaušinėliai. Ir nors mūsų žiemos yra rimtas išbandymas šiltųjų kraštų padarams, jie randa būdų išlikti ir prisitaikyti prie naujos aplinkos.
Egzotiniai vabzdžiai – ne tik insektariumuose
Gamtos tyrimų centro duomenimis, paprastasis arba europinis maldininkas yra tikrųjų maldininkų (Mantidae) šeimos, maldininkų (Mantodea) būrio vabzdys. Tai
vienintelė šios genties rūšis, gyvenanti Europoje, ir vienintelis Centrinėje ir Rytų Europoje paplitęs maldininkų būrio atstovas. Paprastasis maldininkas gyvena Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Azijoje, buvo įvežtas į Australiją, Šiaurės Ameriką, Europą. Dabar Baltijos šalys yra šiaurinė jo paplitimo riba Europoje.
Maldininkai yra savitos išvaizdos, lengvai atpažįstami ir atskiriami nuo kitų vabzdžių. Tai stambūs, pailgo kūno (apie 48–90 mm ilgio) vabzdžiai, jiems būdinga judri trikampio formos galva su stambiomis sudėtinėmis akimis. Ypač pastebimos priekinės griebiamosios kojos, kurias maldininkai paprastai laiko suglaudę priekyje, tarsi sudėję maldai. Jų kūno spalva dažniausiai žalia, tačiau būna ir gelsvai, pilkšvai rusvų maldininkų. Patelės stambesnės už patinus, masyvesniu pilveliu, jų antenos trumpesnės nei patinų. Maldininkai – plėšrūnai tykotojai, jų išvaizda slepiamoji, jie tarsi susilieja su augalu, ant kurio slepiasi. Pamatę auką, ją staigiai griebia priekinėmis galūnėmis. Maldininkai savo grobį pradeda ėsti gyvą, paprastai nuo galvos. Jie minta įvairiais už save kiek smulkesniais vabzdžiais ir kitais bestuburiais – tuo, ką tik gali pagauti. Maldininkai pagarsėję kanibalizmu: poravimosi metu patelė dažnai suėda savo partnerį.
Lietuvoje maldininkai pirmą kartą buvo pastebėti 2008 m.: tada į gamtos tyrimų centrą gauta keletas pranešimų iš Vilniaus bei Kauno. Nuo 2015 metų pranešimai apie maldininkus pradėjo „plaukte plaukti“ iš visos Lietuvos. Europinį maldininką jau galime laikyti vietine rūšimi. Mūsų krašte jis veisiasi, palikuonys išgyvena ir subręsta. Europinio maldininko nimfos Lietuvoje aptinkamos jau ne pirmus metus, o 2020 m. jos aptiktos jau gana skirtingose Lietuvos vietose. Pastaraisiais metais stebimas šios rūšies plitimas visame areale, daug naujų radaviečių registruota Lenkijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje. Maldininkai aptikti Latvijoje, o pernai pasiekė ir Estiją.
Mokslininkai prognozuoja, kad ir kitų rūšių egzotinių vabzdžių vis dažniau matysime savo aplinkoje – laukuose, pievose, daržuose ir miškuose.
2022-02-07 ŪP korespondentė Rasa SMILGYTĖGiedriaus ŠLEKIO nuotraukos
egzotiški vabzdžiai, Giedrius Šlekys, vietnamietiškos gyvalazdės, europinis maldininkas, Ūkininko patarėjas