Kur šiuo metu yra Nepriklausomybės šalikas ir koks jo likimas?
Anot J. Barolienės, šiuo metu šalikas ilsisi ir laukia dešimtmečio, kuris sukaks kitąmet.
„Jis šiuo metu yra Geležių kultūros įstaigoje, miestelyje, kur ir buvo pradėtas megzti. Tai brangi relikvija, simbolis – vienybės, meilės savo šaliai. Dar ir dabar atsimenu, su kokia šilta meile jis buvo mezgamas“, – prisiminė moteris.
„Viena moteris, trumpam grįžusi į gimtinę pas savo tėvelius, lyg ir minėjo, jog iš Norvegijos, ruošdamasi atgal, man rašė ir klausė, kur šiuo metu yra šis mezgamas šalikas, nes ji norinti bent kelias eilutes pamegzti, t. y. prisidėti prie šio mezginio, įmegzti dalelę savęs prieš išvykdama atgal į Norvegiją. Tai vyko Miežiškiuose prieš devynerius metus“, – pasakojo J. Barolienė.
2017 metais Geležių bendruomenė Lietuvai sukūrė išskirtinį sveikinimą Nepriklausomybės progoms paminėti.
Ir tokių gražių istorijų, pasak idėjos sumanytojos, buvo labai daug. Kiekvienoje vietoje, kur šis šalikas buvo mezgamas, vyko gražūs dalykai: vienur šalikas buvo mezgamas skambant dainoms, kitur – prisimenant krašto istoriją, asmenybes, švenčiant miestelių šventes, kepant meduolius…
„Šis mezginys buvo ir vienos šeimos fotosesijos akcentas, kaip tautiškumo simbolis, ir dabar tai tapo gražia istorija, liko nuotraukos, knygelė… Sykį vienas vaikas apsikabinęs šį mezginį, kuris laikui bėgant tapo didžiuliu kamuoliu, užmigo jį apglėbęs (juokėsi). Tai buvo Panevėžio miesto gimtadienis. O jo mama tuo metu mezgė ir baigdama paklausė, ar gali prie šio mezginio prisegti savo rankinės sagtelę, kaip paprastutį papuošalą. Yra įmegztų ir simbolinių rasos lašų, nes buvo mezgama per Jonines, išmegztas žodis Lietuva, juoda juostelė Gedulo ir Vilties dienai, yra išsiuvinėtų miestelių vardų“, – dėstė Geležių kaimo bendruomenės pirmininkė.
Moteris džiaugėsi, kad šiame vienybės mezginyje yra daug gražių istorijų.
„Šis mezginys yra įstaigoje, kur vyksta kultūrinė, bendruomeninė veikla, čia apsilanko daug žmonių. Ir vieni šį šaliką pamatę atsimena, su džiaugsmu pasakoja, kur ir kada matė, mezgė, kiti jį pamato pirmą kartą, daug klausinėja, ar šis į kamuolį suvyniotas šalikas tikrai yra toks ilgas, ar nėra ten viduje prikišta popieriaus, kaip ir kokiu tikslu buvo mezgamas. Tuomet tenka daug pasakoti, vėl ir vėl prisiminti šią numegztą istoriją, kaip vienybės ir meilės savo Tėvynei išraišką“, – kalbėjo ji bei pridūrė, kad visi nepraleidžia progos šį mezginį apglėbti, prisiglausti.
„Jame tikrai yra susikaupusi didžiulė šiluma – rankų ir širdies“, – teigė J. Barolienė.
Kitąmet sukanka dešimtmetis nuo iniciatyvos pradžios. Pasak šaliko sumanytojos, šie metai bus skirti apgalvoti, kaip paminėti šios gražios istorijos sukaktį.
„Pamegzti toliau labai norisi! Bent kelias eilutes… Sulaukiame klausimų, ar kada nors dar bus galima pamegzti. Kol kas mezgimas sustabdytas, bet rekordo pripažinimas nedraudžia pratęsti. Dar ir šiandien aiškiai jaučiu tą nepaprastą jausmą, kuris lydėjo visos iniciatyvos metu. Ryškiai išliko atmintyje žmonių akys ir veidai – švytintys, besišypsantys, ramūs“, – pasakojo Geležių gyventoja.

Tautinis šalikas į Ramygalą atvyko 2017 metų spalio 1 dieną. Niekada to neužmiršiu, nes ši diena man labai įsiminė.
Vos prieš kelias valandas buvome nusileidę lėktuvu su kapela – grįžome iš Airijos, kur dalyvavome vietos bendruomenės šventėje ir į tą kraštą vežėme lietuviškas tradicijas. Buvome labai pavargę, turbūt labiausiai norėjosi tik miego. Tačiau tuo pat metu Ramygaloje vyko Mykolinių šventė ir man labai norėjosi joje sudalyvauti. Tuo metu man buvo 29-eri, bet mezgimas niekada neatrodė tik močiučių reikalas. Pati nuo jaunystės mėgstu vilkėti mamos, tetos ar savo megztus drabužius. Su šiuo šaliku visada lydėjo tik atsakomybė prieš bendruomenę – juk mezgi ne sau… Čia mūsų!
Autobusas Ramygaloje sustojo jau šventei einant į pabaigą. Vis dėlto nuskubėjau į miesto aikštę. Kol kiti jau laukė bulvinių blynų, šalikas neturėjo mezgėjų. Tas vaizdas man ir liko atmintyje: ką tik grįžti iš Airijos, o tave pasitinka sava bendruomenė ir tokia graži iniciatyva. Aš grįžau į Lietuvą.
Pradėti megzti pirmąsias eiles buvo nedrąsu, kad nepamesčiau akių, nesumaišyčiau eilučių. Bet pirmoji spalva buvo įveikta. Ir to užteko, kad vėliau vis paklausčiau kultūros centro direktorės: „O kada šalikas bus laisvas mezgimui?“ Laisvas jis būdavo retai.
Geriausios progos megzti atsirasdavo kapelos repeticijų metu. Prieš jas, dažnai ir jų metu, galėdavau prisėsti prie šio mezginio. Kartais megzdavau viena, kartais pasikeisdavau su kitomis kapelos moterimis. Tad tas šalikas man tarsi tapo „sudainuokime Lietuvą“ simboliu – visada šalia kapelos muzikos, bendruomenės veiklų ir tikro lietuviško patriotiškumo.
Ačiū, kad tokia iniciatyva atsirado, ji taip apjungė visus. Ir dar vienas labai svarbus dalykas – kapelos skambesys ir liaudiškos muzikos buvimas šalia šio mezgimo.
Atrodo, kad į kiekvieną akį kartu buvo įmegzta ir dalelė lietuviškos muzikos skambesio, lietuviškos dainos…
Samanta ILONYTĖ / JP
Živilės Večiorkutės nuotr.