Gėlių oazėje dirbama ištisus metus

Šilumos pašykštėjęs pavasaris ne itin sutrukdė 14 metų gėlininkyste besiverčiantiems joniškiečiams ūkininkams Kęstučiui ir Anželai Beinoravičiams. Motinos dienai jie žada pateikti šimtus įvairiaspalvių gėlių. Dar gausesnio savo puoselėtų gėlių sužydėjimo šeima tikisi gegužės viduryje.

Sodyboje karaliauja žaluma  

Darbymetis Kęstučiui ir Anželai tęsiasi ištisus metus. Šeima turi apie 10 ha žemės, tačiau jau daugiau kaip dešimtmetį nebeaugina nei javų, nei rapsų, nei cukrinių runkelių, visą šį plotą nuomoja, o patys rimtai pasinėrė į gėlininkystę. Jų sodybos kieme, trijuose polietilenu dengtuose šiltnamiuose, dabar tikra žalumos oazė: jau žydi gumbinės, krūminės, visžydės begonijos, dvimečiai gvazdikai, surfinijos, petunijos, į saulę stiebiasi kalebrochojos, bakopos, margeniai, smilgos, skavolos, sandovilės, smilgos ir kitos gėlės. Lauke išrikiuotuose vazonėliuose – net 5 tūkst.  17 rūšių našlaičių, kelių spalvų raktažolės. Šįmet savo augalų asortimentą Anžela papildė sukulentais, įvairių rūšių mėtomis. Kur bepažvelgsi – tiek šiltnamiuose, tiek lauke – sukabinti ir išrikiuoti šimtai didesnių ir mažesnių vazonėlių su akis džiuginančiais augalais.

Daugiau kaip 30 tūkst. gėlių karalystę būtina kasdien apeiti, apžiūrėti, palaistyti, stebėti, ar nepuola kokie nors kenkėjai ir ligos. Be abejo, vasarį parsivežus visus daigelius, pirmiausia reikia juos išpikuoti. Prie šio, ypač daug kruopštumo reikalaujančio, darbo reikia dar ne kartą grįžti vėlesniais mėnesiais.

Pluša visa šeima

„Gėlės – mano žmonos mėgstamiausias užsiėmimas. Joniškio žemės ūkio mokykloje prieš keletą ji metų baigė dekoratyvinio apželdinimo ir floristikos kursus, tad moka ir puokštes komponuoti. Aš jai viską, ką reikia, padedu. Mums visada talkina ir dukros – Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje muzikos pedagogiką ir režisūrą studijuojanti Gabija, keturiolikmetė Beata ir dvylikametis sūnus Gytis. Nuolat padeda ir Anželos mama Natalija“, – šypsosi K. Beinoravičius, dar dirbantis ir Joniškio r. Saugėlaukio seniūnijos ūkvedžiu.

Darbštus, tvarkyti ir puošti aplinką mėgstantis, sunkaus darbo nebijantis joniškietis žmonai padeda tikrai daug. Jis anksti ryte į turgų nuveža šeimos užaugintas gėles, pats pastatė tris šiltnamius, juose įrengė augalų laistymo sistemą, rūpinasi durpių substrato paruošimu, šiltnamių šildymui ir kitais ūkio darbais.

Įsirengė laistymo sistemą

 Pasak Kęstučio, laistymo sistemos technologija nėra moderni ar labai sudėtinga – tereikėjo viename iš šiltnamių sumontuoti hidroforą, kuris iš šulinio į šiltnamį pumpuoja vandenį. Vazonėliai su gėlėmis sustatomi į laistymo stalus – medines dėžes, išklotas drėgmę sugeriančia medžiaga, ir į dėžes prileidžiama vandens. „Kiek kiekvienai gėlei reikia drėgmės, tiek ji jos ir pasiima per vazonėlio dugną, o vandens perteklių iš dėžės nuleidžiu pro apačioje įtaisytą kranelį, – apie vyro pritaikytą racionalizaciją, gerokai palengvinančią augalų laistymą, pasakoja Anžela. – Į šiltnamyje aukštai pakabintus vazonus su gėlėmis vanduo iš hidroforo atkeliauja guminėmis žarnelėmis. Toks laistymo būdas ypač patogus, kai reikia kur nors visai dienai išvažiuoti, o šiltnamyje būna labai karšta.“

Bemiegės naktys – nuo vasario

Sodininkams dažniausiai bemiegės naktys būna gegužę, kai per patį obelų ir vyšnių žydėjimą užklumpa šalnos. Gėlininkams toks įtemptas metas prasideda jau nuo vasario mėnesio, kai šiltnamiuose jau būna įkurdinti pirmieji daigeliai, o naktimis vis paspaudžia šaltukas. „Taip buvo ir šią žiemą bei pavasarį. Kaip ir kasmet, taip ir šįmet, teko naktimis keltis ir šiltnamiuose kūrenti krosnis. Jas visą parą tenka papildyti maždaug kas pusantros valandos. Per gėlių auginimo sezoną sunaudojame gal apie 25 kub. m malkų, – nužvelgia kieme sparčiai mąžtančią malkų krūvą stropus šeimininkas. – Kad metalinės krosnys šiltnamiuose ilgiau išlaikytų ir skleistų vienodą šilumą, jas dar esame apdėję lauko akmenimis.“

Pirmasis daigynas – verandoje  

Gėlininkystės verslą prieš keliolika metų pradėję joniškiečiai pirmais metais pasėjo 500 našlaičių,  kitais metais jas sėkmingai realizavo. Kitokių gėlių daigelius šeima pirmiausia įkurdindavo verandoje, kur įsirengė šildomas grindis,  pro jos plačius langus patenka daug saulės šviesos. Orams sušilus, paaugusias gėles perkeldavo į šiltnamį.

„Pirmais metais jame dar bandėme Vėlinėms auginti skinamas karališkas chrizantemas. Tuomet toks sprendimas pasiteisino. Tačiau vėlesniais metais, kai gėlių parduotuvės pradėjo masiškai vežtis chrizantemas iš Olandijos, jas auginti tapo nuostolinga, – teigia pašnekovai. – Dabar veranda su tropiniu klimatu – mažas daigynėlis, jis praverčia gumbinėms begonijoms paauginti, nes jas pasėjame dar prieš Kalėdas. Po Naujųjų metų prasideda ledinukų (visžydžių begonijų), surfinijų, petunijų sėja, iš žiemos miego reikia žadinti kaskadines pelargonijas. O kai jas iškeliame į šiltnamius, toje verandoje karaliauja orchidėjos, kurių būna gal apie 100 vazonėlių. Kas nežino, turbūt galvoja, jog verandą mes puošiame spalvotomis dirbtinėmis gėlėmis.“.

Šaka, kurios niekas neremia  

Anžela ir Kęstutis svajoja kada nors savo namų kieme vietoje polietileninių pasistatyti šiuolaikišką šiltnamį su modernesne laistymo, šildymo, vėdinimo sistema. Tačiau ta svajonė vis labiau tolsta, nes šiandien, anot K. Beinoravičiaus, toks modernus lenkiškas šiltnamis kainuoja apie 80 tūkst. Eur, o apie tokią didelę pinigų sumą smulkusis ūkininkas gali tik pasvajoti.

„Apmaudu, kad tokiai augalininkystės šakai kaip gėlininkystė paramos neskiria nei Europos Sąjunga, nei Lietuva. Todėl verčiamės tik iš savo užsidirbtų pinigų. Ką iš parduotų gėlių užsidirbame, tą vėl ir investuojame, – apie nelengvą darbą pasakoja joniškiečiai. – O ir konkurencija vis didėja, nes kasmet gėles pradeda auginti vis daugiau rajono gyventojų. Prieš keletą metų, iki koronaviruso pandemijos, patys veždavome gėles parduoti ir į Latviją – Jelgavą, Bauskę, kitus miestelius. Latviai gėlių pirkti atvažiuodavo ir pas mus į namus. Kaip bus šįmet, dar nežinome. Juk gėlių kainų labai nepadidinsi, nes tada žmonės paprasčiausiai jų nepirks, tai ne pirmo būtinumo prekės. Be to, dabar viskas – elektra, trąšos, durpės, vazonėliai, kitos šiltnamiams būtinos priemonės, degalai – gerokai pabrango. Savo juodo darbo ir bemiegių naktų jau neskaičiuojame. Per tuos dešimt įtemptų mėnesių turime užsidirbti bent minimalią mėnesio algą.“

K. Beinoravičiaus teigimu, gėlininkystės verslas, kaip ir kitos augalininkystės šakos, yra rizikingas. „Laikai, kai žmonės, gavę pinigų už savo užaugintas ir parduotas chrizantemas ar gvazdikus, statėsi namus, pirko mašinas, jau seniai praėjo.“, – atvirai apie savo ir žmonos pasirinkimą auginti gėles, o ne javus ar rapsus, kalba Kęstutis. Šeima kasmet dovanoja gėlių miestui papuošti ir džiaugiasi bent nedideliu parodytu dėmesiu – prieš keletą metų Joniškio turizmo ir verslo informacijos centras jiems pagamino vizitines korteles.