Gervuogės sode

Gervuogės (Rubus L.) pavadinimas išver­tus iš lotynų kalbos reiškia „raudonas“. Ji, kaip ir avietė, priklauso tai pačiai genčiai, kurių augalų vaisiai raudoni. Rašytiniuose šaltiniuose gervuogės pirmą kartą paminė­tos III a. pr. m. e. Natūraliose augavietėse savaime auga kelios gervuogių rūšys.

Liau­dyje šie augalai dar vadinami draskėmis, gervenomis, juodavaisėmis gervuogėmis ir kt. Pamiškėse, drėgnuose lapuočių ir miš­riuose miškuose, upių, paežerių pakrantėse, pakelėse galima rasti paprastąją gervuogę (Rubus caesius L.). Ši rūšis išplitusi Europoje (išskyrus šiaurinę jos dalį), Vakarų Sibire, Kaukaze, Vidurinėje ir Mažojoje Azijoje, Irane ir Šiaurės Afrikoje. Kultūrinės ger­vuogės gausiai auginamos Amerikoje, o jų didžiausi plotai aptinkami Meksikoje, kuri didelius uogų kiekius eksportuoja į kitas šalis.

Krūmai iki 1 m aukščio, stiebai šliaužiantys ar statūs, siekiantys iki 3 m ilgį, dažnai įsišaknija viršūne, kartais kyla šalia augančiais augalais. Dvimečiai stiebai dy­gliuoti, statūs arba šliaužiantys. Jauni ūgliai šiek tiek plaukuoti, apvalūs, su melsvai pilku apnašu, apaugę gausiais, tvirtais, nulinku­siais dygliais. Lapai sudėtiniai, sudaryti iš trijų, rečiau – iš penkių lapelių, raukšlėti, iš abiejų pusių žali. Žiedai didesni nei aviečių, balti, sutelkti po kelis skėtiškose kekėse. Žydi gegužę–rugpjūtį. Vaisiai sutelktiniai, sudaryti iš tamsiai mėlynų kaulavaisių, vadinamų uogomis. Uogos prinoksta nuo liepos ir krūmai dera iki vėlyvo rudens.

Gervuogių veislės

Šiuo metu galima suskaičiuoti per 200 veislių, kurios buvo kuriamos apie 150 metų. Pirmuosius hibridus sukūrė ameri­kiečių mokslininkai, prie veislių gausinimo daug dirbo ir rusų mokslininkas Ivanas Mičiurinas. Sodininkai dažniau augina derlingas, šalčiui atsparias bedygles ar labai retus dyglius turinčias veisles. Šie požymiai būdingi ‘Black Satin’, ‘Gazda’, ‘Orkan’, ‘Thornless Evergreen’, ‘Thornfree’ ir labai populiariam Lenkijoje ir Lietuvoje aviečių bei gervuogių hibridui ‘Tayberry’. Planuojantiesiems auginti gervuoges verta žinoti, kad derlingesnės yra gulsčiastiebės veislės, o stačiastiebės atsparesnės žiemos šalčiams.

Naujos kartos veislės

Garsiausios vijoklinių gervuogių veislės: ‘Izobilnaya’, ‘Texas’, ‘Lucretia’, ‘Columbia Star’, ‘Thornless Logan’, ‘Oregon Thor­nless’ ir kt. Pagal vaisių sunokimo laiką jos skirstomos į: anksti, liepos mėnesį gausų derlių sunokinančias ir vėliau nokstančias, jautresnes šaltoms žiemoms (15–17 °C šal­čio), tačiau labai derlingas, stambius vaisius išauginančias veisles (‘Natchez’, ‘Ouachita’), kurias galima auginti po priedangomis.

‘Columbia Star’ – viena iš naujausių amerikietiškų veislių, kuri dar nėra itin populiari. Ūgliai ilgi (apie 5 m), dėl to šiek tiek sudėtinga šį augalą prižiūrėti. Hibrido kūrėjai žada didelį derlių ir labai didelius vaisius (iki 15 g). Ši veislė reikli šilumai ir atspari sausrai, tačiau bijo stiprių (žemesnių nei –15 °C) šalčių. Ekspertai pažymi išskirtinį šios veislės uogų skonį. Vidutinio sunoki­mo laiko veislėms būdinga tai, kad uogos sunoksta rugpjūčio pradžioje ar pabaigoje, o jų skonis labai priklauso nuo aplinkos oro sąlygų: esant lietingam laikotarpiui uogos rūgštesnės, o kai vasaros karštos, uogos išsausėja.

Labai produktyvi derlinga veislė ‘Loch Ness’: nuo krūmo priskinama apie 30 kg švelnių rūgštaus skonio uogų.

Veislė ‘Valdo’ patikrinta laiko ir sulaukė geriausių sodininkų rekomendacijų. Krūmas bedyglis, itin tinkamas mažiems plotams. Vidutinio dydžio (iki 8 g) uogos sunoksta liepą. Nuo kiekvieno krūmo priskinama apie 17 kg. Atsparumas šalčiui vidutinis, auginant Lietuvoje reikės priedangos.

‘Kiova’ išsiskiria didžiulėmis uogo­mis (viena sveria 25 g), jos skinamos liepą–rugpjūtį. Nuo krūmo galima pri­skinti apie 30 kg. Augalai atlaiko iki –25 °C šaltį, tačiau auginant Lietuvoje žiemą reikės priedangų.

Lietuvoje dažniau auginamos veislės

‘Agaevam’ sukurta Amerikoje. Veislė labai atspari šaltoms žiemoms, neiššąla esant apie –42 °C temperatūrai. Ūgliai tvirti, galingi, apaugę gausiais dygliais. Uogos juodos, vidutinio dydžio, viena sveria apie 3 g, rūgščiasaldžio skonio, aromatingos. Sunoksta rugpjūtį, nuo krūmo galima priskinti apie 4–6 kg uogų. Deja, tai labai augus krūmas.

‘Gazda’ išaugina iki 2,5 m ilgio lanku išlinkstančius stiebus. Jai, kaip ir daugeliui kitų veislių, reikia atramų. Stiebai apaugę retais dygliukais. Leidžia šaknų atžalas. Šios veislės uogos sunoksta nuo rugpjūčio pradžios iki rugsėjo pabaigos. Uogos juo­dos, labai blizgios, vidutinio dydžio, beveik apvalios, auga kekėmis, veislė derlinga.

‘Orkan’ – bedyglė veislė. Statūs stiebai greitai užauga iki 3 m ilgio. Neleidžia šaknų atžalų. Nuo rugpjūčio pradžios iki rugsėjo vidurio nokina dideles pailgas uogas.

‘Black Satin’ – labai derlinga veislė, nereikli dirvai. Uogas nokina rugpjūtį. Jos pailgesnės nei veislės ‘Thomfree’. Atspari kenkėjams, neleidžia šaknų atžalų. Stiebai bedygliai. Neapšąla, jei žiemai pridengiama ir žiemoja po sniegu.

‘Thornless Evergreen’ stiebai užauga iki kelių metrų ilgio, be dygliukų. Šios veislės augalą verta pasodinti prie namo sienos ar pavėsinės, kad ją uždengtų dekoratyvių skaldytų lapų skraiste. Nokina gana dideles saldžias uogas. Kartais leidžia dygliuotas šaknų atžalas, kurias būtina išpjauti. Patiems šios veislės augalų pasidauginti nepavyks. Iš surinktų ir pasėtų sėklų išsivysto dygliuotos gervuogės. Atskyrus kero dalį iš šaknų pradės augti dygliuoti stiebai.

‘Thornfree’ – bedyglė veislė. Dera tik ant antramečių stiebų. Uogos vidutinio stambumo, pailgos, juodos, blizgios, malo­naus rūgštoko skonio. Pirmosios sunoksta rugpjūčio viduryje, dera iki pat užšalimo. Augalai jautrūs šaltoms žiemoms.

‘Tayberry’ – aviečių ir gervuogių hibri­das. Uogos didelės, aviečių spalvos, matinės, malonaus kvapo, rūgštelėjusios, tinka šaldyti ir ypač uogienėms. Dera antramečiai stie­bai nuo birželio pabaigos (šaltu ir lietingu oru vėliau) iki rudens. Jie, surinkus derlių, išpjaunami. Kiti stiebai būna daugiau kaip 2,5 m ilgio. Jų nereikia trumpinti, būtina paremti. Neleidžia šaknų atžalų. Geriausiai šis hibridas auga derlingame priemolyje, saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje.

Dauginimas

Dauginamos viršūninė­mis atlankomis pavasarį. Viršūniniai stebai prilenkiami prie žemės maždaug 20 cm nuo stiebo viršūnės, įsmeigiami ir užberiami 10 cm storio kompostinės žemės ir durpių mišiniu (3:1). Žemės kauburėlis nuolat laistomas.

Stiebo viršūnė pririšama prie šalia įsmeigtos lazdelės. Kitų metų pavasarį stiebas nupjau­namas ir įsišaknijusi atlanka pasodinama naujoje vietoje. Augalus galima dauginti ir žaliaisiais auginiais, kurie pasodinami inspektuose ar šiltnamyje.

Sodinimas

Nors gervuogės nėra labai reiklios dirvai, tačiau gerą derlių duoda augdamos trąšioje ir humusingoje dirvoje. Mėgsta gerai įdirbtą dirvą ir atvirą saulėtą vietą. Augdamos saulės apšviestose vietose išaugina gausesnį derlių ir saldesnes uogas. Gervuogės, kaip ir daugelis sodo augalų, reiklios šviesai, todėl auginamos saulėtoje vietoje, ramioje užuovėjoje, lengvo priemo­lio derlingoje, purioje, drėgnokoje dirvoje, kurios pH 5,5–6,5.

Priesmėlyje auga silpnai, o sunkus molis yra per kietas, pro jį negali prasiskverbti smulkios ir negausios mažosios šoninės šaknelės. Tokioje dirvoje gervuogės dera negausiai, nemėgsta ir labai drėgnų augaviečių.

Gervuogės gali būti sodinamos rudenį ar pavasarį. Rudenį sodinamos spalį. Sodinant pavasarį darbus reikia atlikti kuo anksčiau – balandžio viduryje. Atrenkami geros kokybės, standartus atitinkantys sodmenys, kurių šaknų sistema gerai išvystyta, o atžalos neapniktos ligų ir kenkėjų, nepažeistos šalčio, gyvybingos. Sodinama į 50 x 50 cm gylio ir pločio iškastas duobes, kuriose įdėta komposto ar nerūgščių durpių.

Labai svar­bus duobės gylis, nes naujos atžalos išauga iš šakninių pumpurų, todėl sodinant verta atkreipti dėmesį, kad 1–2 pumpurai būtų po žeme. Jei planuojame auginti daugiau gervuogių, tarp jų palikime 1,5 m atstumus, nes augalams reikia daug saulės šviesos ir laisvo oro judėjimo.

Sodinukai, pasodinti pavasarį su vienu stiebu, trumpinami, pa­liekant 3–5 pumpurus. Pasodinti sodinukai gausiai palaistomi ir mulčiuojami organinėmis medžiagomis, drožlėmis ar durpėmis. Mulčias padės išsaugoti ne tik reikalingą drėgmę, bet ir apsaugos nuo piktžolių.

Atramos

Kad gervuogės gausiai derėtų, joms reikia įrengti atramas ir prie jų pavasarį bei vasarą tvirtinti praėjusių metų ir naujai išaugusius jaunus ūglius. Taip auginamos gervuogės gauna daugiau saulės ir dera ne tik viršūnėse, bet ir visame stiebe. Planuojant atramas reikia jas įrengti atsakingai: kons­trukcijos turi derėti ne tik prie aplinkos, bet ir patikimai išlaikyti ilgai ir gausiai derančius augalus.

Atramoms geriau tinka metalinių konstrukcijų stulpai, kurių aukštis yra apie 1,8 m, o tarp jų įtemptos trys vielos. Gerai, jei atramas galima įrengti tuo pačiu metu, kai sodinami augalai, ar prieš juos sodinant.

Priežiūra

Pavasarį, vasarą ir rudenį gervuogės papildomai tręšiamos komplek­sinėmis NPK trąšomis. Vegetacijos pradžioje kiekvienam krūmeliui reikia išberti apie 50 g amonio salietros. Nepamirškite, augalai labai mėgsta organinės kilmės trąšas – mėšlą, todėl rudenį, kas dvejus trejus metus, jų pakrūmėse paskleiskite organinių trąšų ar komposto ir jas įterpkite į dirvą. Šių trąšų vienam augalui reikia apie 6–8 kg.

Vasaros metu, per sausras, gervuogių krūmelius būtina laistyti, ypač daug drėgmės reikia augalams žydint ir mezgantis uogoms. Kad stiebai geriau subręstų ir išaugintų stipresnius gausiai derančius šoninius ūglius, pirmame­čių stiebų viršūnes rugpjūtį reikia trumpinti iki paskutinio stipraus pumpuro. Pavasarį šoniniai ūgliai taip pat trumpinami.

Antrų metų ūglius pavasarį galima trumpinti iki 1,5–1,8 m, bus lengviau prižiūrėti augalus ir rinkti derlių. Kartu šalinamos žiemos šalčio paveiktos augalų ūglių viršūnės. Gegužės antroje pusėje ar birželio pradžioje šalinami gausūs jauni ūgliai, krūmuose paliekant apie 4–6 vidutinio augumo, birželio antroje pusėje 5–10 cm trumpinamos jų viršūnės.

Rudenį sveiki, stipresni, geriau išsivystę 4–6 stiebai paliekami kitų metų uogų derliui. Nuskynus uogas, reikia šalinti pradėjusius džiūti derėjusius stiebus.

Žiemą, jei labai šalta ir nėra ar mažai sniego, likę žiemoti gervuogių stiebai prilenkiami prie žemės ir apdengiami eglišakėmis. Jei prognozuojami ypač dideli šalčiai, dar apkasama sniegu ar augalai uždengiami sodo plėvele ir užberiami durpėmis.

Gervuogės šalčiui ypač jautrios pavasarį, kai ryškūs temperatūrų svyravimai. Svarbu ne per anksti jas atidengti, kad augalų nenušaldytų pavasarinės šalnos. Uogakrūmiai atsparūs ligoms ir kenkėjams, todėl neprireikia cheminių apsaugos priemonių ir juos galima auginti ekologiškai.

Maistinė vertė

Gydomosios gervuogių savybės žinomos nuo senų laikų. Kaip vaistinė žaliava daž­niausiai vartojamos uogos ir lapai. Sultys gerina virškinimą, laisvina vidurius, padeda organizmui atsigauti po infekcinių ligų, karš­čiuojant skatina prakaito išsiskyrimą ir žaizdų gijimą, pasižymi baktericidinėmis savybėmis.

Žiedų tonikas tinka riebiai odai valyti, o lapų nuoviras – plaukus stiprinančiam tirpalui ruošti. Šviežios uogos bei jų sultys, lapų arbata tinka karščiuojantiems ligoniams, nes skatina prakaito išsiskyrimą peršalus. Gervuoges ypač vertina ligoniai, kuriems taikomos dietos.

100 g uogų gausu vitaminų A, C, E, PP, B grupės, mineralinių medžiagų, ypač kalio, flavanoidų, rūgščių, pektinų, rauginių ir dažinių junginių. Šiame kiekyje yra tik 29 kcal. Iš ger­vuogių gaminami džemai, uogienės.

Jų vynas pasižymi geru skoniu. Sultimis galima dažyti įvairius kulinarinius gaminius, audinius, kurie įgauna švelnų violetinį ir rožinį atspalvius. Iš šių augalų suneštas medus labai aromatingas.

Donatas KLIMAVIČIUS

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.