„Galimybė turėti pusiau automatinius ginklus, kurie yra priskiriami B kategorijos ginklams, atsirado ne taip seniai, anksčiau jos nebuvo. Bet Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme visgi yra reglamentuotas dėtuvės dydis, tai yra aiškiai apibrėžta – dešimt šovinių vienoje dėtuvėje.
Čia visas įstatymo pakeitimas būtų visai nesudėtingas. Dabar B kategorijos ginklas – ilgasis ginklas, ne pistoletas, pusiau automatinis ginklas, kurį gali turėti, pavyzdžiui, šauliai, kariai savanoriai, atitinkamai praėję visus mokymus, kursus, išlaikę egzaminus. Kalbant apie centrinio įskėlimo šoviniais šaudantį pusiau automatinį ilgąjį ginklą, labai svarbi yra dešimties šovinių dėtuvės talpos riba. Jeigu į tokį pusiau automatinį ilgąjį ginklą įdedama nuimama dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip dešimt šovinių, ir iš ginklo be pakartotinio užtaisymo galima iššauti daugiau kaip vienuolika šovinių, toks ginklas jau patenka į A kategorijos reguliavimą. Tai reiškia, kad keičiasi ne vien pačios dėtuvės klausimas – tokiomis aplinkybėmis pats ginklas priskiriamas A kategorijai, o jo įsigijimui, laikymui ir naudojimui taikomas kitas teisinis režimas.
Mintis yra tokia, kad šitas dalykas, mūsų manymu, yra perteklinis. Pats ginklas savo konstrukcija nuo to nepasikeičia – pasikeičia naudojamos dėtuvės talpa ir dėl to pasikeičia jo teisinis statusas. Tai ir yra tas klausimas, kurį norima spręsti. Tos didesnės talpos dėtuvės šiaip jau yra numatytos techniškai. Kai kuriems ginklams pagal jų konstrukciją gaminamos ir didesnės talpos dėtuvės. Pas mus yra teisinis apribojimas, susijęs su tokios dėtuvės naudojimu pusiau automatiniame ilgajame ginkle. Tad tą apribojimą ir siekiama keisti.
Kalbant apie ribotuvą, reikia atskirti du dalykus. Kai kalbame apie B ir A kategorijų reguliavimą, svarbi yra pačios dėtuvės talpa ir tai, kokiame ginkle ji naudojama. Aš dėl tų techninių dalykų galbūt nelabai tiksliai atsakysiu. Ribotuvo klausimas yra atskiras ir ypač aktualus medžioklėje.
Jeigu kalbame būtent apie medžiotojus ir pusiau automatinius šautuvus, medžioklėje tokio šautuvo dėtuvėje negali būti panaudojama daugiau kaip du šoviniai. Jeigu pati dėtuvė yra didesnės talpos, joje turi būti įtaisytas ribotuvas, neleidžiantis panaudoti daugiau kaip dviejų šovinių.
Čia apie medžiotojus galiu atsakyti atsakingai: pusiau automatinio šautuvo dėtuvė gali būti didesnės talpos, tačiau medžioklėje joje turi būti įtaisytas ribotuvas, neleidžiantis panaudoti daugiau kaip dviejų šovinių. Kaip mes, medžiotojai, dažnai sakome – „du plius vienas“: du šoviniai dėtuvėje ir dar vienas gali būti šovinio lizde. Tačiau pati Medžioklės taisyklių formuluotė nustato būtent dėtuvės ribą – joje ne daugiau kaip du šoviniai.
Aš manyčiau, kad jeigu mes pakeistume įstatymą bei taisykles ir pritartume dėtuvės talpos padidinimui, truputėlį pagelbėtume. Nes techniškai, jeigu grįžtume prie tam tikrų visuomenės nuogąstavimų, tai kartais užtenka ir vieno šūvio, kuris padarytų kažkokią žalą. Aš manyčiau, kad šitas pakeitimas tikrai nepakeis kažkokių tai kriminologinių ar kažkokių kitų dalykų. Mes išspręstume šitą klausimą ir suteiktume galimybę naudoti didesnės talpos dėtuves kariams savanoriams, šauliams, kurie dabar jau turi teisę šiuos ginklus naudoti. Kažkada tas klausimas buvo nevisiškai išspręstas ir tiesiog uždėtas toks apribojimas.“
„Jeigu kažkam dar neaiškus teisinis reglamentavimas, jeigu kyla neaiškumų institucijoms, manau, reikia tikslinti patį reglamentavimą. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų pakeitimas jau yra pateiktas. Tačiau, mano nuomone, į visą šį klausimą reikėtų žiūrėti kompleksiškai. Turint dabartinę, sakykime, įtemptą geopolitinę situaciją, yra gerų kitų valstybių pavyzdžių. Izraelis – vienas iš tokių pavyzdžių. Ten karys, atlikęs tarnybą ir atitinkantis visus sveikatos bei kitus keliamus reikalavimus, tam tikromis įstatymų nustatytomis sąlygomis gali turėti ginklą. Esant grėsmei, žmogus gali apginti savo šeimą, save, kaimynus ir kitus žmones.
Tai toks decentralizuotas gynybos modelis, išbandytas Izraelyje – valstybėje, kuri ilgą laiką gyvena sudėtingoje saugumo aplinkoje ir susiduria su konfliktais. Jeigu tam tikri sprendimai pasiteisina, manau, nereikia Europoje išradinėti dviračio. Reikia pasižiūrėti į geriausius pavyzdžius ir atitinkamai sutvarkyti savo teisinę bazę. Tačiau negalima teisinės bazės tvarkyti taip: iš čia kažką ištraukei, iš ten kažką paėmei, o paskui pasirodo, kad pakeista tik smulkmena. Reikia į viską žiūrėti sistemiškai. Krašto apsaugos ministerijoje pajėgumų tam yra, etatų taip pat pakanka. Reikia politinės ministro valios, kad šie klausimai būtų sutvarkyti greičiau.
Manau, kad tai buvo galima pradėti tvarkyti dar tada, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Tuomet turėjo būti peržiūrėta visa su krašto ir nacionaline gynyba susijusių teisės aktų sistema. Krašto gynyba arba nacionalinė gynyba tikrai neturi būti apsunkinta įvairiais biurokratiniais barjerais, kurių dalis yra išlikę dar iš ankstesnių laikų.
Galbūt ir policijos reikalavimai kai kuriais atvejais yra pernelyg griežti, ypač kalbant apie ekstremalias situacijas. Žmogus ekstremalioje situacijoje pats turi labai greitai nuspręsti, kaip elgtis – ar galima iššauti į orą, ar jau tenka gintis nuo realaus užpuoliko. O mes kartais paskęstame tokiose smulkmenose ir pradedame svarstyti, ar reikalingas įspėjamasis šūvis į orą, ar nereikalingas. Esant realiai grėsmei, kai, pavyzdžiui, policininką puola peiliu ginkluotas žmogus, sprendimą gali tekti priimti iš karto. Todėl tokiais atvejais svarbiausia, kad teisinis reglamentavimas būtų aiškus ir žmogus žinotų, kaip jis turi teisę elgtis.“
„Medžiotojų šis reguliavimas neliečia nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, kadangi pusiau automatiniuose medžiokliniuose ginkluose galima naudoti ribotos talpos dėtuves – vienas šovinys gali būti vamzdyje, kiti – dėtuvėje. Kitų medžioklinių ginklų talpa gali būti ir didesnė – penki, kai kuriais atvejais keturi ar šeši šoviniai, priklausomai nuo ginklo ir kalibro. Tačiau tokiais kiekiais, kaip iki dešimties šovinių, medžiotojai medžioklėje paprastai nei naudojasi, nei turi poreikio naudotis. Dėl to mums šio perteklinio ribojimo atšaukimas iš esmės nieko nekeičia ir jokių problemų nesukelia.
Čia kalbama daugiau apie gynybos tikslus – apie tuos žmones, kurie gali teisėtai laikyti atitinkamos kategorijos ginklą savigynai, šaulius, karius savanorius, galbūt tuos, kurie ginklą naudoja tarnybai, ir taip toliau. Jiems toks pakeitimas turėtų būti aktualus. O žvelgiant iš medžioklės pusės, mums dabartinis reguliavimas nesukuria nei problemos, nei kažkokio trūkumo. Galima būtų pajuokauti, kad medžiotojui galbūt būtų smagiau į žvėrį pataikyti ne iš trijų, o iš penkių ar net dešimties šūvių. Bet ne – medžioklė nėra šaudymas iš automato ar pusautomačio, paleidžiant vieną šūvį po kito. Medžiotojui yra maloniau ir garbingiau, kai jis vienu tiksliu šūviu gali selektyviai sumedžioti gyvūną, nesukeldamas jam nereikalingų kančių. Taigi ne šūvių skaičius lemia medžioklės kokybę. Ją lemia taiklus, tikslus šūvis ir medžiotojo gebėjimas tinkamai pataikyti. Šiuo požiūriu didesnė dėtuvės talpa medžiotojams nėra tas dalykas, kurio jiems trūktų ar kuris iš esmės keistų medžioklę.“
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. spalio 6 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.