Griovių apsauga – tarsi dangiškoji mana valdininkams

Jau po metų Lietuvos vaizdas gali smarkiai pasikeisti – daugelį šalies vandens telkinių sups plačios, 2–3 kartus platesnės nei dabar, apsaugos juostos. Kai kur – gal ir apžėlusios žolėmis bei krūmais. Ir taip bus ne tik aplink ežerus, abipus upių, kanalų ar upelių, bet net ir šalia melioracijos griovių. Nors tokiu būdu iš žemės ūkio produkcijos gamybos bus paimta tūkstančiai hektarų žemės ūkio naudmenų, Aplinkos (AM) ir Žemės ūkio (ŽŪM) ministerijų valdininkai įsitikinę, kad neva tik tokiu būdu paviršinius vandenis esą pavyks apsaugoti nuo teršimo azotu ir kitokiais iš dirbamų laukų sklindančiais teršalais.

Didės ne vieną kartą

AM parengė ir praėjusią savaitę su institucijomis baigė derinti Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo projektą. Nors tai jau ne pirmasis šio projekto variantas, kuris vis taisomas, tačiau pagrindinės nuostatos išlieka nepakitusios. Siūloma atsisakyti dabartinės apsaugos juostų nustatymo tvarkos, kai jos plotis priklauso nuo paviršinio vandens telkinio dydžio ir pakrantės žemės paviršiaus vidutinio polinkio kampo, o minimalus juostos plotis siekia 2,5 m. Vietoj to siūloma numatyti minimalų 7 m pakrantės apsaugos juostų dydį, kuris būtų taikomas iki 10 km ilgio upėms, ežerams ir tvenkiniams, kurių plotas iki 10 ha, dirbtiniams nepratekamų paviršinių vandens telkiniams, kurių plotas iki 2 ha.

Prie 10–100 km ilgio upių, prie ežerų ir tvenkinių, kurių plotas 10–200 ha, dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas – didesnis kaip 2 ha, ir prie visų kanalų siūloma taikyti 10 m pakrantės apsaugos juostos dydį. Prie ilgesnių kaip 100 km upių (tokių upių Lietuvoje yra 17), ežerų ir tvenkinių, kurių plotas yra didesnis kaip 200 ha, siūloma nustatyti didesnes – 30 m – pakrantės apsaugos juostas.

Dėl gamtos gerovės

Siūlymą prie mažiausių vandens telkinių nustatyti 7 m pločio apsaugos juostą AM grindžia Aplinkos apsaugos agentūros užsakymu 2009 m. parengtos „Priemonių vandensaugos tikslams siekti galimybių studijos“ galutinės ataskaitos duomenimis, kur nurodoma, kad Lietuvoje minimalus siektinas pakrantės apsaugos juostos plotis vandens tėkmėms tūrėtų būti ne mažesnis kaip 10 m. Esą, esant tokiam juostos pločiui, net ir tik žoline augalija apaugęs pakrančių juostų paviršius gebėtų pakankamai veiksmingai sulaikyti paviršinį azoto nuotėkį. Šiuo metu minimalūs pakrantės apsaugos juostos dydžiai (2,5 m ir 5 m) esą neužtikrina veiksmingo azoto sulaikymo. Studijoje rekomenduojamą 10 m dydį siūloma sumažinti iki 7 m, atsižvelgiant į tai, kad nustatant mažesnių upių kranto linijas taikomi skirtingo dydžio buferiai ir fiksuojama kranto linija dažnu atveju yra keletu metrų (1–3 m) atitraukta į sausumos pusę nuo faktiškai vietovėje esančio kranto.

Apsaugos juostų prie didžiųjų vandens telkinių išplėtimas bus panaudotas kaip krantų erozijos prevencinė priemonė, nes jie dažnai turi statesnius šlaitus, be to, taip bus sudarytos palankios sąlygos gyvūnų migracijai.

Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo projekte siūloma atsisakyti nuostatų, įpareigojančių dvigubinti pakrantės apsaugos juostas saugomose teritorijose.

AM tokį siūlymą aiškina tuo, kad siūlomi fiksuoti juostų dydžiai yra didesni už galiojančius ir, palikus reikalavimą dvigubinti juostą prie paviršinio vandens telkinių esančių saugomose teritorijose, juostos dydis būtų nepagrįstai didelis, ypač prie tų vandens telkinių, kurie turi lėkštus šlaitus. Didesnes juostas siūloma taikyti tik prie miestuose esančių upių, kurios patenka į valstybinius ar savivaldybių draustinius, valstybinius parkus, biosferos stebėsenos teritorijas arba yra nutolusios nuo saugomų teritorijų ne toliau kaip 30 metrų, taip siekiant apsaugoti ekologiškai jautrias ir lengvai pažeidžiamas pakrančių teritorijas nuo urbanizacijos.

Mažiau vargo savininkams

Šiuo metu pakrančių apsaugos juostų nustatymo reikalavimų įgyvendinimas reikalauja iš žemės naudotojų, vykdančių ar planuojančių vykdyti ūkinę veiklą, nemažai laiko ir finansinių išlaidų, nes, anot aplinkos viceministro Dano Augučio, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos yra nustatytos tik daliai žemės sklypų. Kur kas dažniau žemės nuosavybės dokumentuose nurodomas bendras teritorijos, kurioje taikomos tiek paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų, tiek paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostų specialiosios žemės naudojimo sąlygos, plotas hektarais. Tokiais atvejais žemės naudotojai savo lėšomis turi pasirūpinti, kad būtų atskirai nustatyta ir perskaičiuota apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos teritorija. AM teigimu, vienam žemės sklypo savininkui tai kainuoja apie 105 Eur.

Anot viceministro D. Augučio, aplinkos ministrui patvirtinus Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašą, žemės sklypų savininkams nereikės rūpintis apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos teritorijų nustatymu. Tiesa, tikslių išankstinių duomenų, kiek šalyje yra žemės sklypų, besiribojančių su paviršiniais vandens telkiniais, nėra, tačiau, remiantis pasėlių laukų duomenų bazės duomenimis, teikiamais Lietuvos erdvinės informacijos portale, preliminariai paskaičiuota, kad į paviršinio vandens telkinių apsaugos zonas ir pakrantės apsaugos juostas patenka apie 411 807 sklypų (iš jų 202 818 patenka tik į pakrantės apsaugos juostą), kuriuose deklaruoti pasėliai. Bendras sklypų, kuriuose deklaruoti pasėliai, skaičius – 1 326 029. Tad kas trečias šalies žemės ūkio sklypas turės šių problemų.

Visą straipsnį skaitykite ŪP el. leidinyje arba laikraštyje.