Gyvatvorė – paprasta tik iš pirmo žvilgsnio

Atrodo, kad pasisodinti gyvatvorę labai lengva. Išsimatuoji sklypo kraštinių ilgį, išsiaiškini, kokiais atstumais sodinami augalai, ir jau gali skaičiuoti, kiek ta gyvatvorė atsieis. Medelyno „Želdynėlis“ vadovas dendrologas Arvydas RUTKAUSKAS sako, kad taip elgtis yra pati didžiausia klaida, kurią paskui gana sunku ir brangu ištaisyti. Kodėl toks žingsnis yra neteisingas ir ką reikėtų daryti nusprendus sodinti gyvatvorę?  

Pirmiausia – anketa

Rutkauskas įsitikinęs, kad negalima aplinkos želdinimo, ypač gyvatvorės, projektuoti pagal turimus pinigus. Labai dažnai atsitinka, kad taip jie išvis veltui išmetami.  Noras pasižymėti savo sklypo ribas ir suteikti privatumo yra toks didelis, kad gyvatvorė sodinama dar nebaigus statybos – tegu krūmeliai kuo greičiau auga. Taip dažnai sklypą ir apsupa tujos, vėliau diktuojančios visą apželdinimo eigą arba taip netinkančios, kad po kelerių metų tenka rauti jau ūgtelėjusias. Geriau jau palūkėti, pasisodinti vėliau, bet tikrai tai, kas atitinka poreikius.

„Pirmiausia visiems šeimos nariams reikėtų susėsti ir sudaryti poreikių anketą. Ką kiekvienas norės veikti kieme, kokių ir kiek bus funkcinių zonų. Paskui jau galima įvardyti problemas, kurias turėtų išspręsti gyvatvorė. Ji skirta ne grožiui, o kaip išorinės ir vidinės namo sienos konstrukcinis elementas. Juk planuodami būstą pirmiausia galvojame, kiek turėsime ir kokios paskirties kambarių, o ne iš ko statysime sienas. Nes vienur jų gali reikėti vienokių, kitur – kitokių“, – sako A. Rutkauskas. Jis juokauja, kad niekam neateitų mintis taupumo sumetimais paploninti namo sienų ar statyti jas iš netinkamų medžiagų.

Gyvatvorė žymi sklypo ribas, tačiau ar norime, kad jos būtų labai ryškios iš visų pusių ir visais sezonais? Gal kaip tik norisi savo erdvę išplėsti, kad žvilgsnis pasiektų tolėliau augančius miško, parko ar gatvės medžius. Gal nuo praeivių akies savo teritoriją pakaks apsaugoti tik vasarą, kai jie dažniau vaikšto pro šalį, todėl tam tikroje vietoje galime sodinti lapuočių. O gal reikia apsaugos nuo žvilgsnių iš gretimo namo langų – tuomet ir pačių aukščiausių krūmų nepakaks.

„Gyvatvorė gali apsaugoti nuo vėjo, triukšmo, vaizdo, dulkių, erzinančių šviesos atspindžių, ji taip pat padeda dalyti sklypą į kelias zonas. Kartais atrodo, kad jei pasodinsime daugiau krūmų, taip dar sumažinsime ir taip nedidelį sklypą, tačiau iš tiesų jis tarsi padidėja. Kai atsiranda daugiau zonų, kuriose galime užsiiminėti skirtinga veikla, pasinerti į kitokią nuotaiką, jaučiamės komfortiškiau. Čia kaip su vienu labai dideliu kambariu – jei vienoje niekaip nesuskaidytoje erdvėje telpa darbo, poilsio, mokymosi ir dar virtuvės zonos, galime pasijusti ankštai. Tinkamai paskirstę spalvas, gauname daugiau tvarkos, laisvos erdvės ir komforto“, – lygina Arvydas.

Zonos

Bet kuriame sklype neišvengiamai atsiranda bent kelios zonos – parodomoji (reprezentacinė), poilsio ir ūkinė. Dar būna įvažiavimas, vaikų žaidimų aikštelė. Gal daržas ir sodas. Tik tuomet, kai bus gana aiškus bendras sklypo planas, galima galvoti apie gyvatvores, kurios padeda sukurti tą struktūrą. Juk nepasodinsi krūmų  ar medžių tiesiomis linijomis, juolab iš vienodų augalų.

„Dabar beveik visur siekiama natūralumo, todėl vis rečiau sodinami tik vienos rūšies augalai net vienoje linijoje. Gyvatvorė gali būti kuriama iš pasikartojančių fragmentų, tačiau pernelyg margumo irgi nereikėtų, užtenka 2–3 pagrindinių augalų rūšių. Taupyti gyvatvorės sąskaita labai nepatarčiau, nes gana daug investavus į namą, bet nesusikūrus malonios ir jaukios aplinkos lauke, iš dalies pradingsta prasmė gyventi ne bute. Namas nuo didelio buto visų pirma ir skiriasi tuo, kad gyvenamąją erdvę turime ir lauke – randame kampelį apmąstymams, maistui gaminti, pašėlioti, grožėtis puoselėjamais augalais. Labai greitai paaiškėja, kad išties niekas nenori gyventi pievoje, kurią juosia nuobodi gyvatvorė“, – sako Arvydas.

Jis primena, kad labai svarbus ir statybinis reglamentas, kuriame aiškiai nurodyta, kad, pavyzdžiui, per metrą nuo tvoros iš šiaurės pusės galima sodinti tik 1,3 m aukščio augalus, mat kaimynui tai bus pietų pusė. Aukštesnius krūmus galima sodinti tik gavus jo raštišką sutikimą. Iš kitų šalių metro atstumu nuo tvoros sodinamos gyvatvorės gali augti iki 1,8 m aukščio. Iki 3 m augančią gyvatvorę teks atitraukti bent 2 m nuo kaimyno ribos.

„3 ar 5 (šiaurinėje sklypo pusėje) metrų atstumu jau galima sodinti aukštesnius nei 3 m augalus, net medžius, iš kurių galima sukurti puikią gyvatvorę – tarkime, rutuliška medžių laja puikiai dengia nuo žvilgsnių iš aplinkinių namų. Gražiai atrodo plokščiomis formomis auginami medžiai, kurių šakos tvirtinamos prie ištemptų vielų, – tarsi burinė gyvatvorė. Žinoma, nereikia net mėginti taip keliais sluoksniais uždengti savo teritoriją iš visų pusių“, – juokiasi Arvydas.

Jo nuomone, platokos juostos gyvatvorei sklypo krašte taip pat nereikia gailėti, nes galima sugalvoti, kaip ją panaudoti,  be to, žmogui svarbu ne sodo dydis, o jo jaukumas. O pakraštyje leidžiamu atstumu supylus nors ir neaukštą kalnelį, ant jo pasodinti augalai dar geriau pridengs.

Nesigundyti paprasčiausiais sprendimais

„Tarp tokios dvigubos gyvatvorės galima sodinti kiliminių augalų kompozicijas. Jeigu gyvatvorė ne monotoniška, iš kelių rūšių, kartkartėmis dar pagyvintų šalia augančių žemesnių augalų, nebus to šulinio jausmo, kuris atsiranda tiesiomis vienodų augalų linijomis įrėminus sklypą. Labai dažnai sklypai apsodinami vien tujomis, o jos, Šiaurės Amerikos  augalai, yra mūsų platumoms nebūdingos žvyniškos faktūros. O jei dar jos  ir kompaktiškos kūgio ar piramidės formos, kuri natūraliai atrodo kalnuose, nereikia stebėtis, kad nesuteikia mūsų sklypams daug jaukumo. Nors ta forma iš pirmo žvilgsnio atrodo labai patogi patvoriams pridengti.  Lietuviai tokiems dalykams yra kur kas labiau jautrūs nei kaimyninės tautos, kurios tujas taip ir išpopuliarino. Mums labiau tiktų vietoj tujų sodinti kadagius, kukmedžius, krūmines pušis, įvairių rūšių ir veislių eglutes. Jei jau būtinai norime tujų, geriau  rinkimės didžiųjų tujų stambesnėmis šakelėmis ar  gelsvašakę veislę, kad skirtųsi nuo šalia vešinčios žolės. Arba sodinkime jas rečiau, kad išeitų ažūrinė laisvai išdėstyta juosta. Taip pat tujos puikiai tiks kaip foniniai augalai, o ne kaip fasadinė puošmena ar akcentas“, – pataria Arvydas.

Kukmedžiai mums daug artimesni, gerai auga kalkėtoje, drenuotoje, šiek tiek prapučiamoje vietoje. Už mūsų miškuose augusius europinius kukmedžius šiek tiek atsparesni smailiaspygliai ir tarpiniai kukmedžiai bei jų veislės. Rūgštesnėje žemėje galima sodinti cūgas, tik jos nepakenčia skersvėjų prapučiamų vietų.  Pastaraisiais metais pamėgti aukštesnėms iš dalies formuojamoms gyvatvorėms tinkami geltonlapiai šeivamedžiai ‘Aurea’ ir raudonlapiai broliai ‘Black Tower’ siaura laja. Nors Europoje ‘Black Tower’ atsirado tik prieš kelerius metus, jų sodinukų nesunku įsigyti.

Dar viena gana dažna bėda – iš užsienio leidinių nusižiūrėtas tiesių linijų planas ir aštrokos augalų formos. Jos atrodo gražiai prie aukštų pastatų, tinka reguliaraus formalaus stiliaus soduose, bet gyventi tokioje aplinkoje nėra jauku. Dvarų stilių mėginame perkelti prie trobelių, nes jis asocijuojasi su prabanga, kuriai žmonės junta poreikį. Nederėtų maišyti skirtingų atspalvių tos pačios rūšies augalų, nes tai, kas gražiai atrodo Pietuose ar Rytuose, kur visai kitos namų spalvos ir visi pripratę prie ryškumo, mūsų sklypuose kelia keistą įspūdį. Geriau tuomet maišyti spygliuočius ir lapuočius vidutinio ilgio atkarpų fragmentais.

Kūrybiškumas ir galimybė taupyti laiką

„Jeigu augalas užauga ar formuojamas apie 2 metrų aukščio, juo užsodintos atkarpos turėtų būti bent 4–8 m ilgio, kitaip bus per marga. Esu pastebėjęs, kad vyresni žmonės nori greičiau apsisodinti didesniais augalais. Jaunesni, matyt, stipresnių nervų, juos mažiau trikdo atvirumas svetimiems žvilgsniams, todėl dažniau pasirenka sodinti mažesnius ir pigesnius augalus. Užsienyje dabar labai populiarios jau užaugintos gyvatvorės. Pavyzdžiui, galima įsigyti suformuotą skroblų gyvatvorę blokais po metrą ar kelis. Ji atrodys taip, kai būtų pasodinta prieš 7–8 metus. Tokia gyvatvorė yra tarsi ritininė veja, kurią pasiklojus netenka laukti, kol sužels. Atskirai pasodintų skroblų taip nesuformuosi, jie nuo mažų auginami specialia technologija“, – pasakoja Arvydas, pastebėjęs, kad žmonės vis dažniau ima taupyti ne pinigus, o laiką, todėl nori džiaugtis gražia ir komfortiška aplinka, užuot laukę, kol ji tokia taps.

Sklype pakanka turėti kelias saugias zonas, kad būtų jauku, todėl nereikia investuoti ir apželdinti visų sklypo vietų. Kai kur vietoj augalų sienelės galima sumūryti neaukštą sienutę iš akmens, sukurti įvairesnį reljefą.

„Labai svarbu prisiminti, kad ten, kur norime atsiskirti, negalima įrengti vandens telkinuko, jis viską atspindi ir sustiprina, taip pat ir triukšmą. Geriau nuo triukšmingesnės vietos suformuoti kalnelį, nes garsas eina pažeme. Kalnelis puikus tuo, kad jo šlaituose galima sukurti keletą augalų derinių – vienoje pusėje gali augti braškės ir krapai, o kitoje – šliaužiančiosios rožės su žemomis pušelėmis ar kadagiais. Gyvatvore gal negalima vadinti, tačiau atlieka tą pačią funkciją, tokia tarsi reljefinė paveikslasienė“, – juokaudamas svarsto Arvydas.

Suvaldyti sudėtinga

Nevienodų augalų gyvatvorę sukurti ne taip paprasta, prižiūrėti skirtingus ir dar laisvai augančius ar formuojamus augalus reikia patirties ir žinių.

„Formuojamai gyvatvorei reikia maždaug metro pločio juostos, kartais pakanka ir 80 cm, o laisvai augančiai jau reikės 2–2,5 m. Jei komponuosime skirtingus augalus, 70 proc. jų turėtų būti 2–3 rūšių, o 30 proc. gali būti įvairesnių. Tai gali būti vidutiniai ir žemieji komponentai. Visada geriau sodinti augalus grupėmis po 3–5. Aukšta gyvatvorė – 4 metrų, vidutinė apie 1,5 m, o žema – 50–60 cm. Laisvai auganti bus gražesnė, nes gausiau žydės ir nokins vaisių, todėl tokią prasminga sodinti būtent iš tomis savybėmis pasižyminčių augalų. Todėl ir žemės jai reikia daugiau, kad augalai pajėgtų išgyventi ir nokinti vaisius. Jeigu kūrybiškai derinsime augalus ir jų skirtingus aukščius, augs visiškai nepermatoma nei viršuje, nei apačioje, nenuobodi, o dekoratyvi gyvatvorė, nors tai ir nėra svarbiausia jos funkcija. Lietuviui būdingas noras, kad jo namai būtų kaip tvirtovė“, – šypteli A. Rutkauskas.

Ant jo, kuriant saugumą ir privatumą svarbu nepersistengti ir projektuojant nuolat tikrinti, ar išsaugomas erdvės pojūtis. Jį galima paryškinti zonavimu ir reljefu, net kuriama skirtinga emocija – vienur ramybė, kitur judesys, garsas.

Visiškai netipiškos

Vidinių gyvatvorių funkciją puikiai atlieka jau minėtos plokštuminės konstrukcijos – lianomis ar vijokliais apželdintos vertikalios ažūrinės sienelės. Tačiau galima sukurti jas ir sudėtingesnės formos, t.y. įrengti kaip statinį su kolonomis ir plokštuminiu stogo karkasu – vadinamąsias pergoles, kurios taip pat apželdinamos  vijokliais. Jos gali atstoti vartus į kitą sklypo zoną ar tapti pavėsine su viduje pastatytu suoleliu, o kartu atlikti ir mažosios sodo architektūros elemento paskirtį.

„Gaila, kad pas mus, be gebenių, nėra kitų šalčiui atsparesnių visžalių vijoklių, bet jei pakanka, kad gerai uždengtų kurią nors zoną vasarą, jau yra iš ko rinktis. Gyvatvorių funkciją puikiai atlieka ir ažūrinės tvorelės, apželdintos rožėmis, visterijomis, ląstūnėmis“, – sako Arvydas.

Jo nuomone, geriausios  lianos ažūrinėms sienelėms, pergolėms ir tvoroms apželdinti: gebenės lipikės ir jų airinis porūšis  bei vasaržaliai – penkialapiai vynvyčiai (‘Engelmanii‘,‘Murorum‘,‘Troki‘), mėnuliasėkliai (daūrinis, kanadinis), vijutrės, raganės, apskritalapiai  smaugikai (‘Diane‘ moteriškieji augalai nokina oranžinius vaisius, ‘Hercules‘ vyriškieji augalai – be vaisių), įvairių veislių aktinidijos, kininiai citrinvyčiai, stambiažiedės  ląstūnės (Campsis radicans), vijoklinės hortenzijos, vijoklinės rožės, daug veislių ir hibridų vijoklinių  sausmedžių, hortenzinės skeltės, karpytalapiai vyteniai (Ampelopsis aconitifolia), vynmedžiai (amūrinis, japoninis, tikrasis).

„Laukas yra savotiškas namo tęsinys, todėl kurdami sklypo planą ir įgyvendindami sumanymus prisiliečiame prie meno gyventi karališkai. Jei pasistatę namą neturime lėšų gražiai susitvarkyti aplinką, gal verčiau tenkintis pasivaikščiojimais parke. Pavyzdžiui, vokiečių neapkaltinsi išlaidumu, tačiau jie taip planuoja, kad aplinkai sutvarkyti reikia skirti apie 30 proc. namo kainos. Jei namas mažesnis ir pigesnis, apželdinimo projektas bus vienoks, bet jei namas įspūdingas, jo gyventojai paprastai nesitenkina ir paprasčiausiais augalais. Prie dvaro juk niekuomet nebūna vien žolynėlio ir kaimiško gėlių darželio“, – dėsto savo požiūrį į aplinkos sutvarkymo kultūrą A. Rutkauskas.

Kas kam geriau tinka

Augalai 3 m ir aukštesnėms gyvatvorėms: gudobelės, geltonžiedės sedulos, siauralapiai žilakrūmiai, uoginės obelys, maumedžiai, eglės, juodosios ir kalninės pušys, kanadinės cūgos, trakiniai klevai, bukai, skroblai, totoriniai ir paprastieji sausmedžiai, paprastieji ligustrai, jazminai, pūsleniai, alyvos, paprastieji ir sodiniai putinai, koloniškų veislių tujos, kukmedžiai, kai kurie kadagių kultivarai, cūgos.

Vidutinėms, nuo 1,5 iki 3 m aukščio gyvatvorėms (auginamoms iš dalies arba griežtai formuojamoms): raugerškiai, kauleniai, ligustrai, kalniniai serbentai, įvairių rūšių lanksvos, visžaliai ar vasaržaliai atsparių rūšių ar veislių rododendrai, vidutinio aukščio kadagių ir tujų kultivarai, glaustašakių veislių kukmedžiai (‘Hicksii’, ‘Hillii’, ‘Hatfieldii’ ir kt.).

Žemosioms gyvatvorėms – nuo 40 cm iki maždaug 1 m aukščio:  sidabrakrūmių, lanksvų, meškyčių, rožių, raugerškių, ligustrų, buksmedžių, tujų, kukmedžių žemaūgės veislės.

Žemiausioms gyvatvorėms – apvadinėms (iki 40 cm aukščio) tinka beveik visi panašaus dydžio žemaūgiai augalai: žemaūgiai raugerškių, rododendrų, sidabrakrūmių bei kaulenių kultivarai, įvairiausi viržiai, erikos, Fortūno ožekšniai, žemiausi lanksvų, karklų, putinų, kadagių, tujų, kukmedžių bei eglių kultivarai.

Formuojamos gyvatvorės bus patrauklios tik tinkamai ir laiku prižiūrint, todėl nereikėtų jų sodinti, jeigu neturėsime laiko ar lėšų jų priežiūrai. Jas intensyviai karpykime nuo pat pasodinimo, kasmet palikdami tik dalį metinio prieaugio į aukštį ar plotį – tada sutankės ir apatinė gyvatvorės dalis.

Neužmirškime, kad tokios gyvatvorės vertikalios sienelės turi būti šiek tiek (apie 5–10 laipsnių) pasvirusios, kad apatinė dalis būtų platesnė. Tada ji ilgiau ir patikimiau išliks tanki ir sveika, nenuplikusi.

Klasikiniai karpomųjų gyvatvorių augalai: ligustrai, skroblai, blizgantieji kauleniai, trakiniai ir ginaliniai klevai, paprastieji bukai, grauželinės gudobelės, geltonžiedės sedulos, paprastosios eglės, kalniniai serbentai, Vanhuto lanksvos, europiniai ir tarpiniai kukmedžiai, vakarinių ir didžiųjų tujų veislės.

Sodinimo tankumas priklauso nuo to, ar sodinsime viena eile, ar dviem. Viena eile sodinant ligustrus, kaulenius, tujas reikės trijų augalų kas metrą. Dviem eilėm dažnai sodinami bukai, skroblai, gudobelės – 5–6 augalai/m. Apvadinėse vienaeilėse gyvatvorėse dažnai sodinama 5–10 augalų/m, pvz., buksmedžiai, levandos, žemaūgės lanksvos, raugerškiai.

Tradicinis karpomųjų gyvatvorių augalas – paprastasis ligustras paauga iki 25 cm per metus. Gali augti ir saulėtose, ir pavėsingose vietose, nereiklus dirvos sąlygoms, pakenčia drėgmės trūkumą ar perteklių. Blizgantieji kauleniai dideliame pavėsyje išretėja stipriau nei ligustrai, auga įvairiose dirvose, labiau mėgsta sunkesnes, kalkingas. Pavėsį mėgsta skroblai ir bukai. Jie, kaip ir dauguma kitų kietųjų lapuočių, geriau prigis ir vystysis, jei sodinsime pavasarį, o ne vėlai rudenį. Trakiniai, totoriniai ir ginaliniai klevai gerai atrodys auginami apšviestose vietose ar nedideliame pavėsyje, sausesnėse dirvose. Šie klevai atsparūs miesto sąlygoms, vėjams, tik nemėgsta per didelės dirvos drėgmės, užsistovėjusio gruntinio vandens.

Raugerškiai taip pat nereiklūs dirvožemio sąlygoms, nebijo pavėsio, tačiau kultivarai spalvingais lapais bus ryškesni saulėtose vietose. Labai nereiklios aplinkos sąlygoms yra lanksvos, vyšninės ir dygiosios slyvos bei jų kultivarai.

Europoje nuo seno labai populiarios įvairių rūšių ir veislių krūminės sidabražolės. Šie krūmai beveik visą vasarą ir rudenį žydi geltonais, baltais, rožiniais, rausvais žiedeliais. Tinka laisvoms ar iš dalies formuotoms gyvatvorėms, gerai augs šviesioje vietoje, lengvoje, normalaus drėgnumo žemėje. Pastaruoju metu populiarėja iš dalies formuojamos įvairių paprastųjų pūslenių gyvatvorės: raudonlapių ‘Diabolo‘ ar žemesnio ‘Red Baron‘, gelsvais lapais ‘Lutea‘, geltonlapio ‘Dart‘s Gold‘, žemaūgio raudonlapio ‘Little Devil’ ir kitų. Pūsleniai labai nereiklūs aplinkos sąlygoms, priežiūrai, praktiškai niekada neserga.

Kalninės pušys auginamos laisvai ir sodinama kas 100–150 cm į šiek tiek drėgnas ar sausesnes dirvas. Fomuojamos gegužės mėnesį, kai ištįsta pumpurai, kurių viršūniniai laužiami per pusę, taip skatinant augalus labiau šakotis. Užauga iki 3–4 m aukščio. Jei norime žemesnės gyvatvorės, sodinkime kalnines pušis ‘Pumilio’, ‘Mops’, ‘Hesse’, kurios pasieks 1,5 m aukštį.

Iš gausios erškėčių genties gyvatvorėms dažniau sodinami paprastieji, raukšlėtalapiai erškėčiai bei parko rožių veislės. Erškėčiai nebijo sausų ir smėlingų dirvožemių, bet mėgsta saulėtas vietas. Erškėčių gyvatvorės nekarpomos, todėl gražiai žydi ir užmezga skanius bei vitaminingus vaisius. Ypač gražiai žydi parko rožės – jos sodinamos į pagerintą dirvožemį viena eile, atstumai parenkami pagal veislei būdingą krūmų aukštį ir plotį.

Vakarų Europos miestų želdynų pakraščiuose, net prie judrių gatvių,  sodinamos specialiai išvestos poliantinių ir miniatiūrinių rožių veislės, kurios atsparios ir ligoms, ir užterštam miestų orui bei šalčiui. Be to, visą vasarą gausiai žydi.

Labiausiai Vakarų šalyse mėgstamos žydinčių lanksvų gyvatvorės. Daugelyje šalių populiariausia pilkųjų lanksvų veislė ‘Grefsheim’. Ji užauga iki 1,6–1,8 m aukščio, gerai tankėja, šakelės grakščios, smulkios. Taip pat labai gražūs maži pailgai ovališki pilkšvai žali lapeliai. Gegužės mėnesį labai gausiai apsipila baltais žiedais.

Taip pat populiarios ir niponinių lanksvų veislės ‘Snowmound’ plačios laisvos žydinčios gyvatvorės. Iš rožiniais ar rausvais žiedais žydinčių lanksvų mylimos Bumaldo lanksvos ‘Anthony Waterer’, ‘Froebelii’, ‘Country Red’ – jų aukštis apie 80 cm.

Jei reikia žemesnės apvadinės gyvatvorėlės – tiks japoninės lanksvos ‘Japanese Dwarf’ – ne tik gausiai ir ilgai žydi, bet ir formuoja tankius taisyklingos formos krūmelius. Lanksvos spalvingais lapais – tai vidutinio aukščio japoninės ‘Goldflame’, ‘Goldmound’, ‘Macrophylla’, žemesnės ‘Golden Princess’, ‘Magic Carpet’ bei žemiausios ‘Golden Carpet’.

Daiva VALEVIČIENĖ

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.