Ashburn +35,8 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 22 Bir 2024
Ashburn +35,8 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 22 Bir 2024

dr. Laima SKAURONĖ
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos administravimo grupės vadovė
 

Gyvenimo kokybė kaimiškosiose savivaldybėse: išties viskas puiku?

2023/05/29


VDU ŽŪA langas. LR Finansų ministerija (FM) gegužės pradžioje paskelbė kaimiškųjų savivaldybių gyvenimo kokybės indeksą (GKI), pasak kurio 2013–2021 metais gyvenimo kokybė gerėjo visose kaimiškosiose savivaldybėse.  FM sudarytas GKI apima šešias sritis: materialinės gyvenimo sąlygos; gyventojų verslumas ir verslo konkurencingumas; sveikatos paslaugos; švietimo paslaugos; demografija, pilietinis ir visuomeninis aktyvumas; viešoji infrastruktūra, gyvenamosios aplinkos kokybė ir saugumas.

FM išskirtos TOP 5 kaimiškosios savivaldybės, kuriose gyvenimo kokybės gerėjimas, galima suprasti, yra viliojantis ir tiesiog pavydėtinas (bet norint suprasti kiekvieno rodiklio esmę reikėtų kiekvienam skaitytojui asmeniškai giliau atlikti analizę).

Apskritai atrodytų, kad viskas puiku – bendrai visų kaimiškųjų savivaldybių gyvenimo kokybės gerėjantys rodikliai džiuginantys. Išspręsta ir metodologinė vertinimo problema, nes (cituojant FM) „tokio išsamaus įrankio, kuris leistų palyginti bet kurią savivaldybę su kitomis panašiomis, apskrities  ar tiesiog visomis 60 Lietuvos savivaldybėmis šešiose srityse ir matyti pokyčius, Lietuva iki šiol neturėjo“.

Tačiau į kaimiškųjų savivaldybių gyvenimo kokybės rezultatus pažvelgus nacionaliniu lygiu ir vietos valdžios subjektų finansinės struktūros ilgalaikio tvarumo požiūriu kyla klausimas. Kodėl FM indeksas neaprėpia kaimiškųjų savivaldybių finansinių rodiklių ir kitų esminių veiksnių, kurie yra svarbūs vietos valdžios finansinei situacijai ir stabilumui, vietos pajamų šaltinių užtikrinimui, vietos ekonomikai ir bendrai vietos darniam vystymuisi?

Miestas ir kaimas – viena nuo kitos priklausančios sistemos

Gyvenimo kokybė mieste ir kaime – daugiamatė sudėtinė sąvoka, leidžianti įvertinti tos teritorijos žmonių gyvenimo lygį ir statusą. Tai svarbus rodiklis, atspindintis miesto ir kaimo ekonominio išsivystymo lygį ir socialinę civilizaciją. GKI turi būti tiesiogiai susijęs su gyvybiškais miesto ir kaimo gyventojų interesais bei jų gerove.

Miesto ir kaimo vietovių santykiai turi būti tinkamai tvarkomi vykdant regioninę plėtrą, nes tai yra dvi sistemos, kurios priklauso viena nuo kitos, integruojasi viena su kita ir papildo viena kitą. Ir kiekvienos iš šių sistemų vystymasis gali skatinti kitos tvarų vystymąsi.

Akivaizdu, kad kaimiškosios savivaldybės pagrindiniai išskirtinumai susiję su gausiais gamtos, žemės ir miškų ištekliais bei jų disponavimu. Tačiau kaimiškosiose savivaldybėse šiandien ypač stokojama žmogiškojo potencialo, kuris yra pagrindas įvairių veiklų ir verslo vystymui, o tuo pačiu ir vietos valdžios finansinių išteklių formavimui.

Taigi miesto ir kaimo integracijos plėtra priklauso nuo sklandaus miesto ir kaimo žmogiškųjų išteklių, materialinių išteklių bei finansinio kapitalo elementų srautų.  Tai leidžia daryti prielaidą, kad nuolat vertinant ekonominius, socialinius ir kitus veiksnius, kompleksiškai bei tinkamai naudojant turimus vietos išteklius galima plėsti pajamų šaltinių potencialą ir tuo pačiu spręsti finansinio savarankiškumo kaimiškosiose savivaldybėse klausimus.

Vertinant kaimiškąsias savivaldybes GKI reikėtų išplėsti

Grįžkime prie FM paskelbtų kaimiškųjų savivaldybių GKI rezultatų, jų pritaikymo galimybių sprendžiant žemės ūkio ir kaimo tvarios politikos formavimo, kaimiškųjų savivaldybių viešųjų finansų bei strateginio proveržio klausimus.

Apskritai moksliniai tyrimai grindžia, kad teritorijos (šiuo atveju kaimiškosios savivaldybės teritorija) gyvenimo kokybės lygis turėtų būti vertinamas pagal vieną iš svarbiausių ekonominių rodiklių – bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui rodiklį. Jis parodo ir vietos ekonominio augimo situaciją, ir leidžia įžvelgti ekonominį potencialą bei įvertinti teritorijos darnaus vystymosi tolygumą. Tačiau problema yra ta, kad Lietuvos mastu BVP skaičiuojamas tik regioniniu (apskričių) lygmeniu, o tai neparodo savivaldybių vietos ekonomikos realių skirtumų.

Pirma, regionas iš esmės nėra ekonominis teritorinis vienetas. Vietos valdžia regione yra savivaldybė, kurios veiklą sudaro valstybės teritorijos dalyje (ji vadinama savivaldybės teritorija) esanti žmonių-individų kiekybinė gausybė (ji vadinama savivaldybės bendruomene), savivaldybės teritorijoje tikslingai veikiantys ir kryptingą poveikį žmonėms darantys bei viešąsias paslaugas jiems teikiantys vietos savivaldos subjektai.

Antra, ne regionas, o savivaldybė formuoja vietos biudžetą ir turi teises, ir gebėjimus savarankiškai tvarkyti bei valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos visišką atsakomybę ir vadovaudamasi vietos gyventojų interesais.

Trečia, į regioną įeina labai skirtingo ekonominio, finansinio, socialinio potencialo kaimiškosios savivaldybės.

Taigi vertinant kaimiškųjų savivaldybių gyvenimo kokybę ateityje FM derėtų praplėsti GKI – įtraukti į jį ekonominius (pvz., savivaldybės BVP vienam gyventojui), finansinius rodiklius,  susijusius su mokestinėmis ir nemokestinėmis pajamomis, tenkančiomis 1 gyventojui (apie kiekvienos savivaldybės finansinių išteklių įvertinimo svarbą, vertinant pajamų rodiklius, ŪP jau rašiau) ir kaimo vietovių plėtros gyvybingumo rodiklius.

Verta dėmesio užsienio patirtis

Nagrinėjant tarptautines (Jungtinių Tautų organizacijos, ES) ir nacionalines (Anglijos, Vokietijos, Šveicarijos ir kt.) socialinių indikatorių sistemas matyti, kad vietos pajamos ir ekonominė veikla yra įtraukti į GKI kaip vienos svarbiausių teritorijos socialinės sanglaudos ir darnios plėtros komponentų.

Ieškant FM sukurto GKI tobulinimo idėjų ir galimybių, savo ruožtu vertos dėmesio atskirų šalių socialinių indikatorių sistemos. Anglijos GKI rodiklių sistema savita tuo, kad vertinant gyvenimo kokybę išskirti atskiri teminiai blokai, tokie kaip žemės ūkis, vietos savivalda. Šveicarijos patirtis rodo, kad įtraukiami ekonominiai ir finansiniai duomenys, Vokietijos – pajamos ir jų paskirstymas, bendruomenės dalyvavimas ir bendradarbiavimas. Labai svarbus ir gyventojų pasitenkinimas (arba nepasitenkinimas) apie savivaldybių sprendimus, teikiamų viešųjų paslaugų kokybę, kas ir atspindi savivaldybių veiklos specifiką.

Kas yra šiandien svarbu kaimiškosios savivaldybės žmogui?

Ar mūsų LR ministerijų valdžios atstovai išvažiuoja susitikti su kaimiškųjų savivaldybių, ypač nuo sostinės regiono nutolusių savivaldybių bendruomenėmis? Rengia ministerijų atvirų durų dienas savivaldybėse? Ar kaimiškųjų savivaldybių žmonių tiesiogiai yra klausiama, kuo jie šiandien gyvena ir kas jiems yra gyvenimo kokybė?

Konkretus žmogus gali būti veiklus ir laimingas pagal savo asmenines prielaidas. Tačiau apie kokią gyvenimo kokybę galime kalbėti, kai savivaldybėje aukšti pragyvenimo mokesčiai, menkas darbo užmokestis ir prisideda visa puokštė kitų gyvenimo konkrečioje vietovėje trūkumų. Tokių, kaip prastas geriamasis vanduo, dideli gyvenamojo būsto išlaikymo mokesčiai, duobėtas kiemas, šiukšlėmis užversti konteineriai, vietos automobiliui pastatyti trūkumas, mažas viešųjų paslaugų, įskaitant švietimą ir priežiūrą, prieinamumas (arti nėra vaikų darželio, toli mokykla, ambulatorinis centras arba jie uždaromi), trūksta finansinių paslaugų prieinamumo, nėra paramos jaunimui... Pridėkime ir tai, kad vietos politikai savivaldybės mokesčių mokėtojų pinigus leidžia galvodami pirmiausia apie savo gyvenimo gerovę, net nematydami tikslo atsiskaityti savo rinkėjams bei užmiršdami tiesiog juos po rinkimų.

Ką apie gyvenimo kokybę kaimo vietovėje sako EK

Gyvenimas kaimo vietovėse labai priklauso nuo galimybės naudotis kokybiškomis viešosiomis paslaugomis ir infrastruktūra.

Europos Komisijos (EK) komunikate „Ilgalaikė ES kaimo vietovių vizija: stipresnės, sujungtos, atsparios ir klestinčios kaimo vietovės iki 2040 m.“ yra apibrėžti aktualiausi kaimo gyventojų poreikiai (pvz., vandens tiekimas, sanitarinės sąlygos, energijos tiekimas, transportas, finansinės paslaugos ir skaitmeniniai ryšiai yra socialinės ir ekonominės įtraukties laidas, aptarnavimo objektų pasiekiamumas ir galimybė naudotis patogumais, skaitmeninis junglumas ir užimtumas). Visa tai papildo kitas įgalinančias paslaugas: vaikų priežiūros, švietimo, ilgalaikės priežiūros, apgyvendinimo, darbo rinkos ir socialinių paslaugų. Taip pat tai palengvina paslaugų pasiekiamumą ir, galima sakyti, apibrėžia gyvenimo kokybę kaimiškojoje savivaldybėje.

Reikia pripažinti, kad šiandien kaimiškosiose savivaldybėse vis dar apstu neišspręstų infrastruktūros problemų: trūksta kelių, transporto, nuotekų ir vandens tiekimo tinklų. ES kaimo vietovių vizijoje iki 2040 m. grindžiamas plačiajuosčio ryšio būtinumas, nes „tai tikslo siekimo priemonė – ne pats tikslas.“ Skaitmeninis junglumas yra pagrindinis ekonominės veiklos įvairinimo kaimo vietovėse veiksnys, nes nuo jo priklauso sąlygos verslininkams ir startuoliams lengviau steigti bei plėsti savo verslą ir taip sukurti naujų ekonominių galimybių kaimiškųjų savivaldybių kaimo vietovėms. Inovacijų ekosistemų vystymas sudaro sąlygas kaimiškųjų savivaldybių bendruomenėms kaimo vietovėse kurti aukštos kokybės darbo vietas visuose sektoriuose. Visa tai didina gyvenimo kokybę kaimiškosiose savivaldybėse.

Paskelbtas GKI neatskleidžia realybės

Taigi paskelbti FM kaimiškųjų savivaldybių gyvenimo kokybę atspindintys rezultatai šiandien tikrai neatskleidžia visos kaimiškųjų savivaldybių gyvenimo kokybės aspektų realybės. Juo labiau, kad EK vertinimu, ekonominiai ir socialiniai Lietuvos regionų skirtumai pastaruosius metus ne tik nesumažėjo, bet dar padidėjo ir jie yra didesni nei ES vidurkis.

Viena iš didžiausių problemų – skirtingas mūsų regionų ekonominio augimo potencialas ir netolygi ekonomikos plėtra.

Regioniniu lygmeniu ekonomika sparčiausiai auga tik dviejuose didžiausiuose Vilniaus ir Kauno regionuose, tuo tarpu Alytaus, Marijampolės, Tauragės ir Utenos regionuose BVP vienam gyventojui beveik dvigubai mažesnis už ES vidurkį (2019 metais – vidutinis BVP vienam gyventojui siekė 31,1 tūkst. Eur). Telšių, Panevėžio ir Šiaulių regionuose BVP siekia vos du trečdalius (62–64 proc.) ES vidurkio. BVP, tenkančio vienam gyventojui, vidutiniai netolygumai tarp regionų 2014–2019 m. išaugo nuo 28,2 proc. iki 29,8 proc. Tačiau kaip ir buvo minėta straipsnio pradžioje šiandien BVP parodo regiono ekonominę situaciją, o ne kiekvienos savivaldybės vietos ekonomikos vystymąsi.

Kita labai didelė kaimiškųjų savivaldybių problema ­– didžiojoje jų dalyje sparčiai mažėjantis gyventojų skaičius.  

Nuosekliai tyrėjantys Lietuvos kaimiškųjų vietovių plėtros problematiką mokslininkai (Daugirdas ir kt., 2019; Kriaučiūnas, 2018) atskleidžia drastišką žmogiškojo potencialo mažėjimą Lietuvos kaimiškosiose savivaldybėse per paskutinius dešimtmečius. Kriaučiūno (2018) empiriniai tyrimai parodo gyventojų ir darbo išteklių senkančią problematiką Lietuvos kaimiškosiose savivaldybėse nuo Nepriklausomybės atkūrimo (1990–2018): nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 33 proc.; miesto gyventojų – 32,4 proc.; kaimo gyventojų – 33,8 proc. Taip pat ir šio straipsnio autorės atliktų tyrimų rezultatai pagrindžia ne tik pastaraisiais metais itin sparčiai mažėjančio demografinio potencialo ir senkančių darbo išteklių kaimiškosiose savivaldybėse problemą (2009 – 2019 metais Lietuvoje sumažėjo iš viso nuolatinių gyventojų skaičius – 12,2 proc.; kaimo gyventojų – 11,8 proc.; miesto gyventojų – 13,19 proc.), bet ir gaunamų mokesčių iš gyventojų mažesnę dalį.

Taigi kaimiškųjų savivaldybių gyventojų skaičiaus mažėjimas iš esmės atspindi gyvenimo kokybės problematiką, nes žmonės ieško socialinės, ekonominės ir finansinės gerovės ten, kur yra galimybės.

Nėra „teisingos“ rodiklių sistemos, bet žingsnis yra sveikintinas

Žinoma, bendros ir visuotinai pripažintos GKI sistemos, kuri tiktų visų šalių savivaldybių, tame tarpe ir kaimiškųjų, nėra. Tokią sistemą tikrai sunku sukurti, nes tai kūrybinis bendro politinio ir mokslinio bendradarbiavimo darbo produktas. Sunkumų objektyviai vertinti kyla todėl, kad skirtingų kaimiškųjų savivaldybių ir jų žmonių gyvenimas yra labai įvairialypis. Todėl išskirti kokį nors „teisingą“ ir baigtinį gyvenimo kokybės rodiklių sąrašą nėra paprasta. Apskritai GKI konstravimas yra laukas, kur savitai susikerta „biurokratinis“, „mokslinis“ ir „realusis“ požiūriai bei interesai.

Iš esmės yra sveikintinas FM žingsnis ir atliktas darbas vertinant kaimiškųjų savivaldybių gyvenimo kokybę ir kuriant GKI, kuriuo ji pati džiaugiasi tikėdamasi, „kad indeksas prisidės prie duomenimis grįstų sprendimų priėmimo viešajame sektoriuje bei atskirties tarp savivaldybių mažinimo <...> taip pat <..> akademinės institucijos, įstaigos bei organizacijas aktyviau įsitrauks į viešojo valdymo problemų sprendimus.“ Atliepiant FM kvietimą mes, mokslininkai, visada pasiruošę įsitraukti į veiklas, tik norėtųsi glaudesnės bendrystės ir bendradarbiavimo, daugiau viešumo iš pačios FM, atliekant bendrus kompleksinius tyrimus, turinčius įtakos žemės ūkio ir kaimo politikos sprendimų formavimui bei vystymui.

 

Dr. Laima Skauronė yra VDU Žemės ūkio akademijos administravimo grupės vadovė, VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedros jaunesnioji mokslo darbuotoja, lektorė.

Dalintis