Gyvosios barikados ir vaikai

„Tuo metu dirbau žurnale „Caritas“. Ruošėme maisto, reikalingiausių priemonių paketus vežti į įvairius punktus. Naktimis bendradarbiai budėdavo prie telefono, žodžiu, –  buvome susitelkę pagalbai. Manau, Caritas Vilniuje – taip pat. Organizuotai ir pavieniui žmonės nešė karštą arbatą, sriubą, kad budintys prie Seimo, TV bokšto, Radijo ir televizijos sušiltų“, – prisimena 2022 m. Laisvės premija apdovanota pogrindinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbė, viena iš Carito Lietuvoje atkūrėjų ses. B. Mališkaitė.

Kalba apie 1991-ųjų sausio 13-ąją pasisuko Seimui paprašius patalkinti rengiant ekspoziciją apie „Gyvąsias barikadas“. Nuotraukose matyti daugybė rožančių, kryželių, prie parlamento statytų koplytstulpių, kryžių. Ieškojome, kas iš karitiečių galėtų pasidalinti jais. Sesuo Bernadeta neužfiksavusi, kad tuomet Caritas gynėjams dalijo rožinius, šventintus medalikėlius, bet papasakojo, kas įsirašė į atmintį iš lemtingų 1991-ųjų sausio dienų.

„Buvo savaitgalis, tad kaip visada grįžau į Kybartus. Su ses. Dalia Verbylaite susirinkę parapijos vaikus važiavome prie Seimo. Apie 15–20 mūsų buvo. Vaikai – nuo maždaug 12 iki 17 metų amžiaus.

Ruošėmės budėti per naktį, tik mažiausius planavome nuvesti paguldyti į Caritą Odminių g. Taip ir padarėme. Kuo labiau vakaras, tuo labiau šalo – ir oras, ir atmosfera darėsi įtempta, daugėjo nerimo. Žmonių rinkosi vis daugiau. Galvojome taip: kad atvažiuos tankai – faktas, kad žūsime – tikimybė 90 procentų. Tik buvo noras, kad tai įvyktų greitai.

Realios grėsmės momentas – visus kvietė arčiau Seimo, nes gali būti puolimas. Labai įstrigo, kaip žemaičiai vyrai sistemingai traukia savuosius į būrį sakydami: „Apgynėm Kražius, apginsim ir Seimą“. Vėliau apie tai kalbantis kažkuris pajuokavo, kad žemaitis į bažnyčią gal triskart nueina – krikštytis, tuoktis, laidotis. Bet jeigu reikia vierą ginti, tikrai kažkas širdyje prabyla.

Pirma draugystės diena

Per viaduką tankai pradėjo važiuoti – drebėjo žemė. Išsigandau, kad nesurinksiu pasklidusių savo vaikų. Kaip tik sutikau vieną iš tėvų – amžiną atilsį Juozą Bindoką. Paklausiau, gal matė savo sūnų Darių su Renata, kitus mūsiškius. Maniau, priekaištaus, kad vaikų neišsaugojau, o jis ramiai vyriškai: „Nebe maži, neprapuls – vieni kitus susirasime. Kaip bus, taip bus, dėl Tėvynės ir Dievo esame“. Toks labai didelis pastiprinimas buvo.

Pasirodo, sausio 13-osios išvakarės buvo pirma tų jaunuolių – Dariaus ir Renatos – draugystės diena. Tuo laiku tarsi šviesos švystelėjimas – supratimas, kad ir kare žmonės tuokiasi, mylisi, kad meilė galingesnė už visą tą smurtą, mirtį, už bet kokią grėsmę.

Ir kitam šalta

Įsiminė atgaila ir masinis nuodėmių išrišimas, teikiamas mirtino pavojaus atveju. Kad dainavome dainas, giedojome giesmes, kas būreliais rožančių kalbėjo. Vaikščioti neįmanoma buvo, nes žmogus prie žmogaus.

Pasigirdo šūviai – vienam mūsų berniukui prasidėjo nervinis tikas. Jo sesė pasišaipė: „narsus, narsus, nori į partizanus, o va... Pradėjom ją raminti ir puolėm žiūrėti, kas su tuo vaikinuku vyksta. Paskui jis labai pagelbėjo palydėdamas mažesnius miegoti ir kad su jais pabuvo. Likusieji galėjome visą naktį nesitraukti nuo Seimo.

Pasišilti ėjome į biblioteką. Kojos visų – kaip ledas. Kaip gilioje senovėje nekūrenamoje kaimo bažnyčioje, mušėme batu į batą, kad pirštai nors kiek atšiltų. Pabuvę 5-10 minučių išeidavome, kad galėtų įeiti kiti. Toks solidarumas ir supratimas – ne tau vienam šalta.

Kai pradėjo šaudyti, išėjo kažkuris iš kunigų ar signatarų ir pasakė, kad tuščiomis šaudo. Vos apie tai paskelbė, išgirdome atvažiuojant greitąsias. Supratome, kad ne tuščiomis.

Bejėgystės, kaip dabar žiūrint į Ukrainą

Toks bejėgystės jausmas apėmė, kaip dabar žiūrint į Ukrainą. Galvoju, kada dar tai išgyvenau? Saugumiečiai per tardymus kartodavo: „Būtų kiti laikai,  jūs mums pačirškėtumėt“ ir kad reikia ištaškyt Kybartus. Po įvykių Bučioje, Irpinėje galututinai suvokiau, ką reiškia jų „ištaškyt“ ir kad niekas nepasikeitę. Paleisk tą žvėrį nuo grandinės, ir bus vėl tas pats.

Nuo radijo ir televizijos atėjo vienos iš mūsų seserų sesuo. Pakilios nuotaikos. Bet paryčiais – staiga pro tą euforiją prasiveržė ašaros. „Atitekėjo“ nakties įvykiai – ne ta gynyba, kad atsilaikysim, atstovėsim, o jau ir atomazgos suvokimas. Ji stovėjo šalia vaikino, kuris sukniubo pašautas.

Į biblioteką pradėjo nešti prie TV bokšto žuvusių žmonių nuotraukas. Iš kažkur sužinojome, kad į ligoninę išvežta ir kybartietė Regina Liukinevičiūtė iš Vargdienių seserų. Kaip vėliau pati pasakojo, pyko ant vyrų, kurie tempė į greitosios medicinos pagalbos automobilį, mat dar nebuvo priėjusi TV bokšto. Vyrai matė, kad koja – peršauta ir batas pilnas kraujo, o ji pati net nejautė. Pasisekė, kad kulka nekliudė kaulo, neišdraskė audinių.

Kai nuvežė į ligoninę, jau buvo pilni koridoriai žmonių. Bendra nuotaika – kovinga, optimistinė. Kol pro šalį pravežė dar gyvą, bet stipriai sužalotą Loretą Asanavičiūtę. Tada pasidarė kraupu.

Geriau žinoti, nei nežinot

Man asmeniškai baisiausias momentas buvo sausio 13-osios rytą, kai išėjo Vytautas Landsbergis ir liepė atsitraukti moterims, vaikams, nes gali būti susirėmimų su Jedinstvo (prosovietinė organizacija, veikusi 1988 11–1991 08). Pasakė: „Mums reikia ne aukų, o liudytojų“. Pasijutau kaip Romos Koliziejuje: laukia skerdynės, kurias tik stebėsime, nors tikrai ne stebėtojais atėjome būt.

Tada pabėgau. Arba tiksliau – išsisukau nuo sprendimo pabėgti: išgirdau, kad reikia kraujo, tad su pirmu autobusėliu išvažiavau į Antakalnį.

Atgal mus parvežė kaip tik prieš Šv. Mišias, kurios buvo aukojamos prie Seimo. Su visais vaikais kartu dalyvavome. Po jų dar pabuvom, o vakare traukiniu grįžome namo. Ir tikrai nė vieno priekaišto iš kybartiečių nesulaukėme dėl vaikų, kurie prie Seimo budėjo. Kai kurie žmonės kalbėjo, kad mums pasisekė labiau – būdami vietoje bent žinojome, kas vyksta, o jie, kai nutrūko TV transliacija, galėjo tik melstis ir laukti. Tas laukimas, nežinomybės visada yra sunkesnė. Geriau žinoti, nei nežinot.

Užgrūdinti

Užaugę vaikai džiaugėsi, kad dalyvavo istoriniame įvykyje. Nė vienas nesigailėjo. Kybartiečiai – užgrūdinti. Dar 1983-aisiais metais parapijoje 4 areštus išgyvenę: dabartinio kardinolo Sigito Tamkevičiaus, po metų – kun. Jono Kastyčio Matulionio SJ, Romo Žemaičio. Kun. J. Matulionį po kurio laiko paleido, po savaitės – vėl suėmė. KGB ištardė daugybę žmonių – suaugusiųjų ir jaunuolių.  

Vietos žmonės atkakliai gynė savo bažnyčią. Kai tuometinį kleboną S. Tamkevičių areštavo – visą oktavą ėjo keliais aplink bažnyčią kalbėdami rožančių. Saugumiečiai, kurių aplink buvo pilna, nežinojo, kas ta oktava ir kiek tai truks – stebėjo iš už vartų, fotografavo.

Dvi moterys buvo nėščios ir vis viena ėjo keliais. Paskui vieną iš gimusių berniukų Sigitu pavadino, o kitą galvojo Alfonsu pavadinti, bet galiausiai davė Vytauto vardą. Lapkričio mėnesį, švenčiant kariuomenės dieną, jis pasiima savo sūnus Žygį, Vytį ir dega žvakutes ant Lietuvos kareivio, partizanų kapų. Su vaikais ieško ir tvarko po Lietuvą išsimėčiusius partizanų kapus.

Per sausio įvykius draugauti pradėję Kybartų parapijos vaikai – adoruotoja Renata ir patarnautojas Darius – susituokė. Užaugino dukrą Justę ir sūnų Paulių. Justė jau turi Beną ir Luką.

Be „mes“ nebus „aš“

„Sausio 13-osios naktį su jaunimo grupe iš Kybartų buvau prie Seimo rūmų, tikriausiai kaip ir dauguma jūsų. <...> Šiandien, kaip ir kasmet, susirenkame ne žūti, o gyventi, kad žuvusiųjų auka įgautų prasmę, kad tik ji, Lietuva, būtų laisva ir teisinga... kad joje žmogui būtų gera gimti ir augti. Užbaigti savo kalbą noriu žydų kilmės anglų intelektualo filosofo, teologo, rabino Jonatano Sakso žodžiais:

„Mylėkime savo artimą. Mylėkime ateivį, išgirskime šauksmą to, kurio kiti negirdi. Išgelbėkime vargstantį iš jo vargų. Rūpinkimės visų orumu. Paskatinkime turintį daugiau, nei jam reikia, dalytis savo palaima su tais, kurie turi mažai. Pamaitinkime alkstantį, priglauskime benamį, pagydykime sergantį kūnu ir dvasia. Kovokime su neteisybe, kad ir kas ją darytų ir kad ir kam ji būtų daroma... Tai moraliniai, ne ekonominiai ar politiniai dalykai. Tačiau be jų laisvė negyvuos. Moralė nėra pasirinkimas. Ji – būtinybė. <...> kartais, gelbėdamas kito kūną, išgelbsti savo sielą.“

Pretenzingai neklauskime, ką man davė laisvėje gyvenimas. Klauskime – ko iš manęs nori gyvenimas ir ką aš jam galiu duoti?

Nuo savęs norėčiau palinkėti, kad kaip tą lemtingąją Sausio 13-osios naktį jautėme vieni kitus, taip ir šiandien jaustume. Kad mūsų rūpestį savimi labiau ir sparčiau keistų rūpestis mumis, nes be tvaraus „mes“ nebus ir tikro „aš“.

Lietuvos Carito informacija