Gyvūnų gerovė: pagrindiniai principai ir įgyvendinimas

Trūksta tyrimų

Dar dažnai visuomenėje pasigirsta skeptiškų komentarų, kad pirmiau reikia užtikrinti žmonių gerovę, o tik po to rūpintis gyvūnais. Tikrų ūkininkų tarp taip galvojančiųjų nėra, nes ūkininkai puikiai pasirūpina savo ir savo šeimos gerove, o ši nemaža dalimi tiesiogiai priklauso nuo jų laikomų gyvūnų gerovės. Beje, terminai „žmonių gerovė“ ir „gyvūnų gerovė“ turi savyje šiek tiek skirtingą prasmę, jų lyginti nederėtų. Nė vienas iš mūsų nenorėtume kad ir puikiausiomis sąlygomis gyvenančios kiaulės ar kito naminio gyvūno likimo.

Vakarų valstybių visuomenės jau seniai nekelia jokių abejonių dėl gyvūnų gerovės svarbos. Pavyzdžiui, Skandinavijoje dauguma žmonių, kurie net ir nelabai žinodami, kas tai yra, būdami toli nuo ūkininkavimo, gyvendami miestuose, per įvairias apklausas visuomet teigiamai žiūri į gyvūnų gerovę, palaiko visas su tuo susijusias iniciatyvas, yra pasiryžę brangiau mokėti už ekologiškus ir užtikrinant gyvūnų gerovę gautus produktus. Ką jau bekalbėti apie Vakarų ūkininkus, kurie savo veikloje remiasi mokslo pasiekimais ir gyvūnams užtikrina aukščiausius laikymo standartus. Lietuvos visuomenė gyvūnų gerovės klausimais yra susiskaldžiusi ir nors per oficialias apklausas žiūri į tai teigiamai, bet tiek finansiškai (per produktų pirkimą), tiek morališkai remia vangiai.

Palyginti su labiau ekonomiškai išsivysčiusiomis ES valstybėmis, padėtis Lietuvoje, tikėtina, blogesnė gal tik keliais aspektais – smulkiuose, ekonomiškai silpnesniuose ūkiuose gyvuliai gali būti prižiūrimi prasčiau. Gyvūnai yra netinkamai prižiūrimi taip pat ir dėl to, kad personalui trūksta įgūdžių, išsilavinimo ir kompetencijos ar nėra pakankamai priemonių ir resursų įvertinti tokius įgūdžius ir kompetencijas. Čia atsiveria perspektyvos mokymo įstaigoms ir universitetams plėsti savo podiplomonių studijų, specifinių kursų programas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija (LSMU VA) šioje srityje turi daugiametę patirtį ir gali lyderiauti tokių mokymo programų plėtroje.

Tiksliai palyginti Lietuvos situaciją su kitomis šalimis yra sunku, nes Lietuvoje niekas neatlieka visą šalį apimančių gyvūnų gerovės tyrimų. Paskutinį kartą Žemės ūkio ministerijos užsakymu Lietuvoje laikomų paukščių gerovę vertinome 2003 m., kiaulių – 2005 m. (kai dar nebuvo nei paukščių gripo, nei afrikinio kiaulių maro pavojaus), dėl padidintų biosaugos reikalavimų dabar tokio masto tyrimų jau nebūtų galima atlikti. Pastaraisiais metais LSMU VA mokslininkai ir veterinarijos gydytojai ūkio subjektų užsakymu yra įvertinę nemažai galvijininkystės ūkių, kuriuose buvo nustatyta gyvūnų gerovės, mitybos, sveikatos, veislininkystės būklė ir kiti svarbūs rodikliai.

Suvokiama skirtingai

Pažangūs ūkininkai, organizuojantys savo veiklą ekonomiškai efektyviai, be didesnių abejonių ar ginčų, vien savo interesų vedami, užtikrina gyvūnams geriausią įmanomą mitybą ir laikymo sąlygas. Tai nėra šių laikų išradimas, Vakarų valstybėse taip elgiamasi jau daugiau kaip šimtą metų. Didžiojoje Britanijoje arklių apsaugos įstatymas pasirodė gerokai anksčiau, nei tos šalies piliečiams buvo suteikta visuotinė balsavimo teisė – tai padaryta ne iš didelės meilės gyvūnams, o norint efektyviai naudoti šių gyvūnų resursus. Tai yra utilitarinis požiūris – dalį resursų investuoti į gamybos objektą, gyvūnams suteikti minimalius įmanomus resursus, kad iš jų būtų galima gauti optimalų produkcijos kiekį. Tą nuo seno užtikrina gyvūnų mitybos ir zoohigienos dalykai. Tačiau šiuolaikinis požiūris į naminius gyvūnus jau išeina už šių ribų. Jau neabejojama, kad gyvūnai jaučia skausmą taip pat kaip ir žmonės – ir ne tik žinduoliai gyvūnai, bet ir paukščiai bei žuvys. Priklausomai nuo gyvūno rūšies, jie jaučia įvairias emocijas ir jų psichinės galimybės, palyginti su žmogumi, yra pakankamai didelės. Žmogus jau nėra vienintelis gyvūnas, galintis pasigaminti įrankių, kaip buvo galvojama dar prieš penkiasdešimt metų (įrankius gaminasi šimpanzės, kai kurie varniniai paukščiai). Gyvūnai (priklausomai nuo rūšies) gali jausti ne tik baimę, bet ir psichines kančias net nepatirdami fizinio skausmo. Kančia ir yra ta riba, kurios civilizuota žmonių visuomenė neturėtų peržengti sąveikaudama tiek su savo, tiek su kitų rūšių individais.

Gyvūnų gerovę skirtingai suvokia vartotojai ir gamybininkai. Skirtinga visuomeninė žmonių padėtis sukuria skirtingus požiūrius. Gerovė – etinė kategorija, o vienovė etinių kategorijų sampratoje neįmanoma. Tinkamiausias, bet sunkiausiai įgyvendinimas variantas yra menamu gyvūno požiūriu pagrįsti gyvūnų gerovės vertinimai, besiremiantys gyvūnų fiziologija ir elgsena. Pastaruoju metu jau yra sukurti gyvūnų gerovės indikatoriai ir parengtos vertinimo metodikos bei sukurtos atskiroms rūšims būdingos gerovės skalės. Gyvulininkystės gamybos sistemoje turėtų būti naudojamos moksliniu požiūriu pagrįstos vertinimo metodikos, pagal kurias būtų vertinamos atskiros gyvūnų laikymo sistemos.

Dar glausčiau apibūdinant, gyvūnų gerovės vertinimas ir įgyvendinimas telkiasi į du aspektus. Pirmas aspektas yra gyvūnų aplinka, dar kitaip vadinamas resursais pagrįstas gyvūnų gerovės vertinimas. Antras aspektas – pačių gyvūnų būklė.

Sukurtos vertinimo sistemos

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.