Gyvūnų gerovės specialistai pataria, kaip tinkamai įrengti voljerą šuniui

Gyvūnai laikomi voljere turi būti reguliariai vedžiojami

„Lygiai taip pat, kaip ir laikant šunį lauke, taip pat ir laikant gyvūną voljere – jį būtina reguliariai vedžioti, kad gyvūnas galėtų kasdien pajudėti, pažinti aplinką, kuri jį supa, ir socializuotis“ – teigia Všį „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė.

Anot GGI vadovės, šuo negali būti laikomas uždarytas visą laiką, nesvarbu, ar tai būtų voljeras, butas ar kokia nors kita patalpa. Kadangi šuo yra socialus gyvūnas, voljeras turėtų būti įrengiamas netoli gyvenamųjų patalpų, kad šuo matytų savo šeimininką ir turėtų kontaktą su žmogumi.

„Dažnai tenka matyti voljerų, įrengtų kažkur toli už namo – prie sandėliukų, garažų, kur gyvūno kontaktas su žmogumi labai ribotas. Taip gyvūnas jaučiasi izoliuotas, gali išsivystyti elgesio sutrikimai, depresija. Be to, mažai matomoje vietoje laikant šunį, yra didesnė tikimybė pamiršti laiku jį pašerti, užtikrinti, kad gyvūnas nuolat turėtų šviežio vandens ar laiku pastebėti sveikatos sutrikimus“, – teigia GGI vadovė.

Kai kurie šunys net ir vyresniame amžiuje yra žaismingi, todėl patariama į voljerą jam įdėti žaislų, kad jis turėtų užsiėmimą.

„Be jokios abejonės, gyvūnas, kaip ir laikomas namuose, turėtų būti reguliariai maudomas, šukuojamas, jei ilgesnio plauko – ir kerpamas, naudojamos apsaugos nuo parazitų – erkių, blusų, priemonės. Taip pat privaloma užtikrinti gyvūno skiepijimą, ženklinimą, ką numato ir LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas“, – apie šuns, laikomo voljere, priežiūrą pasakoja B. Vaitiekūnaitė.

Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į gyvūnų priežiūrą skirtingais metų laikais.

Žiemą būtina užtikrinti, kad šuo turėtų apšiltintą ir pakeltą nuo žemės būdą, o kai šąla iki minus 15 laipsnių ir daugiau, šuo turėtų būti įvedamas į šiltesnę patalpą, tačiau atsižvelgiant, kad temperatūrų skirtumas nebūtų drastiškas. Žiemą lauke laikomus gyvūnus labai svarbu reguliariai maitinti riebesniu maistu, nuolat keisti vandenį, kadangi jis spaudžiant šalčiui greitai užšąla.

Vasarą svarbu, kad gyvūnas turėtų šviežio vandens ir kur pasislėpti nuo kaitros, geriausia, kad voljeras būtų įrengtas pavėsyje ar turėtų stogą. Taip pat galima pasitelkti ir tokias gyvūnams atsivėsinti padedančias priemones kaip vėsinantys kilimėliai.

Kaip turėtų atrodyti tinkamai įrengtas voljeras?

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) yra patvirtinusi „Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą“. Pagal jį, visos savivaldybės privalo patvirtinti savo gyvūnų laikymo taisykles. Ar jos skirtingose savivaldybėse vienodos? Ne. Bet tai nereiškia, kad vienoje galima laikyti gyvūnus vienaip, kitoje kitaip. Jei Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas yra bendrinis teisės aktas, tai taisyklėse jau atsiranda konkretumas kaip konkrečiai gyvūnas turėtų būti laikomas. Ir vienos iš pavyzdinių Gyvūnų laikymo taisyklių yra Vilniaus rajono savivaldybės, teigia GGI koordinatorė Lina Vaitekūnaitė

Pagal šiuos dokumentus, voljeras turėtų būti nuolat valomas, prireikus – ir dezinfekuojamas. „GGI ne kartą sulaukė skundų su nuotraukomis, kai gyvūnas laikomas nevalytame, pilname išmatų  voljere. Taip atsitinka, kai šuo ne tik kad nevedžiojamas, bet ir voljeras mėnesiais nėra valomas. Tokiais atvejais      kreipiamės į atitinkamas institucijas dėl netinkamų gyvūno laikymo sąlygų. Visada akcentuojame, kad šunį, laikomą voljere, būtina vedžioti“, –  apie gyvūnų laikymo pažeidimus pasakoja L. Vaitekūnaitė.

Taip pat svarbu, kad šuniui voljere būtų įrengta būda. Ji turi būti apšiltinta, atitinkanti gyvūno dydį (kad šuo galėtų būdoje apsisukti), pakelta nuo žemės ir sandari, nekošiama vėjo ir nelaidi krituliams.

Specialistai atkreipia dėmesį ir į būdos landos aukštį: „Iš mūsų praktikos, būdos landos aukštis turi atitikti šuns dydį ir amžių. Turėjom atvejį, kai dėl amžiaus sveikatos problemų šuo galinių kojų nebevaldė, landa buvo per aukšta, todėl šuo į ją niekaip patekti, net įšliaužti negalėjo. Tai, kad yra pastatyta būda, dar savaime nereiškia, kad gyvūnu jau pasirūpinta, nes ji turi atitikti jo poreikius“, – apie su praktikoje susiduriamas problemas pasakoja GGI vadovė B. Vaitiekūnaitė.

Konkrečių reikalavimų, kokio dydžio turėtų būti voljeras, nėra, tačiau labai svarbu pakankamas plotas, kad šuo jame galėtų laisvai judėti. „Žinoma, kuo voljero plotas didesnis – tuo šuo jausis komfortiškiau. Kuo didesnis šuo, tuo daugiau erdvės jam reikia, todėl vietos voljerui reiktų nepagailėti. Svarbu įrengti tinkamą grindų dangą, geriausiai tam tinka medis ar, pavyzdžiui, trinkelės. Svarbus ir stogas, kad šuo būtų apsaugotas nuo kaitros, kritulių ir skersvėjų“, – apie voljero įrengimą pasakoja GGI koordinatorė L. Vaitiekūnaitė.

Voljeras turėtų būti pakankami aukščio, kad šuo iš jo negalėtų ištrūkti. Įstatymo aktuose numatomas voljero tvoros aukštis – ne mažiau kaip 1,8-2 metrai. Voljero aptvaras turėtų būti įrengtas taip, kad šuo matytų aplinką (naudojamas permatomas tinklas ar grotos), negali būti uždengiamas daiktais ar statybinėmis medžiagomis.

„Iš tiesų labai sunku, kai nėra aiškaus reglamentavimo, kaip turėtų būti įrengiamas voljeras bei koks turėtų būti jo dydis. Vykdydami reidus po Lietuvos rajonus, matome šunis laikomus įvairaus pobūdžio aptvaruose, be tinkamai įrengtų būdų ar laikomus ant saulės kaitros, išliesėjusius, turinčius tokias matomas sveikatos problemas kaip niežai ar žaizdos. Todėl svarbu pabrėžti, kad ne tik  patį voljerą svarbu įrengti tinkamai, bet ir visokeriopai gyvūnu      rūpintis, tiek jį vedžiojant, socializuojant, tiek ir prireikus suteikiant veterinarinę pagalbą“ – apie gyvūnų laikymą voljeruose pasakoja GGI vadovė B. Vaitiekūnaitė.

Partnerio informacija

Viršelyje 123rf nuotr.