Hamletiška dilema: maistas ar biodegalai?

Karo fone ES ir vietos politikai vis aktyviau demonstruoja rūpestį dėl apsirūpinimo maistu bei siūlo įvairias iniciatyvas. Europos Komisijos (EK) vicepirmininkas Valdis Dombrovskis paragino valstybes nares laisvai elgtis dėl privalomų biodegalų priedų ir dirbamą žemę naudoti maisto, o ne techniniams poreikiams. Tai erzina biodegalų gamintojus, o žemdirbiai jau nori užsikimšti ausis, kai apie badą postringauja tie patys strategai, kurių sprendimai jau ne vienerius metus verčia agroverslą mažinti gamybą.

Dėmesys į atliekas

Tokie EK vicepirmininko, buvusio Latvijos ministro pirmininko raginimai verčia suklusti mūsų javų augintojus, kurie per pastaruosius penkerius metus auginamų rapsų plotus padidino daugiau nei 100 tūkst. ha – nuo 185 tūkst. ha 2017 m. iki beveik 300 tūkst. ha 2021 m. Reikšminga šalyje užaugintų rapsų dalis tenka biodyzelino gamybai, dalis jų eksportuojama. Lietuvoje gaminamas ir bioetanolis, kuris pilamas į benziną. Skaičiuojama, kad dabar iš maistinės kilmės žaliavų pagamintų biodegalų dalis transporto sektoriuje sudaro apie 5 proc., o turėtų pasiekti 7 proc. ES tikslai kur kas didesni – nusibrėžta, kad iki 2030 metų transporto srityje atsinaujinantys ištekliai sudarytų 14 proc. (Lietuvos siekis dar ambicingesnis – iki 15 proc.), tačiau dabar dėmesys telkiamas į antros kartos biodegalų gamybai naudoti tinkamas žaliavas – įvairias atliekas ir liekanas.

Tam išbandoma mediena ir jos atliekos, žemės ūkio atliekos, drambliažolė, jūrų dumbliai, net e-coli bakterijos ir kt.

Problema – ne grūdų stygius, o kaina

Biodegalų asociacijos (BA) prezidentas Mindaugas Palijanskas „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad biodegalų gamybai sunaudojama labai menka grūdinių kultūrų ir rapsų dalis – vos per 1 proc., todėl biodegalų naudojimas neturi neigiamos įtakos maisto tiekimo grandinei ir apsirūpinimui produktais.

„Tai jau ne pirmi nuogąstavimai dėl bado Afrikoje, jų būta ir anksčiau. Bet esminė problema – ne grūdų stygius, o jų kaina. Ne biodegalai lemia paklausą. Grūdų tikrai netrūksta, svarbu turėti pinigų jiems įsigyti. Galima sunaikinti visą biodegalų gamybos pramonę, bet tai nieko neišspręstų, tik sukurtų naujų problemų, nes būtų sugriauta dešimtmečiais kurta gamybos grandinė, į kurią įtraukti javų augintojai, biodegalų gamintojai, mokslininkai“, – konstatavo asociacijos vadovas, pabrėžęs, kad pagaminus biodegalus lieka daug baltyminio pašaro, kurį naudoja gyvulininkystės ūkiai. Jį tektų keisti įvežtine produkcija.

Jis skaičiavo, kad įmonei „Kurana“, gaminančiai bioetanolį, reikia 200–400 tūkst. tonų grūdų, o Lietuvoje jų prikuliama iki 8 mln. t. O rapsų aliejus, pasak M. Palijansko, nesudaro reikšmingos dalies tarp maistinių aliejų. „Jei apie badą kalbama plačiau, rapsų aliejaus įtaka maža, maistui daugiau naudojama palmių, saulėgrąžų, sojų aliejaus. Kita vertus, iš aliejaus duonos nekepsi“, – teigė pramoninkų atstovas.

Mažintų naftos poreikį

M. Palijansko manymu, dabartiniame kontekste, kai siekiama mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, biodegalų gamyba kaip tik turėtų būti skatinama. „Biodegalai gali iki 7–10 proc. sumažinti naftos paklausą. Daug ES šalių šį tikslą pasiekė, o Lietuva, viena pirmųjų įsitraukusi į šį procesą, atsiliko“, – apgailestavo biodegalų gamintojų atstovas. Jis priminė, kad maždaug prieš 15 metų EK brandino planus naftos vartojimą sumažinti iki 20–30 proc., bet esą po naftininkų surengtų viešųjų ryšių kampanijos apie gresiantį badą, siekis naftos produktus pakeisti biodegalais sumažintas iki 10 proc.

Slypi dideli interesai

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas Zigmantas Aleksandravičius, dažnai į Briuselį važiuojantis atstovauti javų ir aliejinių kultūrų sektoriui, sakė jau daug metų matantis, kokie dideli interesai slypi biodegalų rinkoje. „ES biurokratai verčia į degalus maišyti tam tikrą dalį biopriedų. Tam naudojamas ir palmių aliejus, kurio į ES įvežami kiekiai – milžiniški. Dėl to sparčiai kertami atogrąžų miškai, o tai gresia klimato katastrofa. Daugybę kartu bedėme pirštu į šią problemą, bet čia yra didelis verslas, ir ne ūkininkų naudai“, – pastebėjo Kupiškio r. grūdininkas.

M. Palijanskas pabrėžia, kad iš palmių pagaminti produktai figūruoja ir tarp antros kartos biodegalų gamybai naudojamų žaliavų. „Atsiranda sertifikatai, kuriais prisidengiant atvežami biodegalai, esą pagaminti iš atliekų: paprasčiausiai palmių aliejus pavadinamas brokuotu ir tampa atliekomis. Ir mes galėtume sakyti, kad gaminame išspaudas, o ne biodyzeliną“, – apie apgaulingas schemas aiškino Biodegalų asociacijos vadovas.

Reikia daugiau maistinio aliejaus

Z. Aleksandravičius sutinka, kad dabar, kai kyla grėsmė dėl maisto stygiaus, prioritetas turėtų būti maisto produktų gamyba. „Mums, ūkininkams, netelpa į galvas, kaip galima liepti laikyti pievas tiems, kurie neturi gyvulių. Dabar nereikėtų rapsų ar grūdų produktų pilti į automobilių bakus. Vieni kitus pagąsdiname, kad gali ištikti badas. Bet juk iš tikrųjų gali būti žiaurių realijų dėl maisto stygiaus. Dalis planetos gyventojų ne iš blogos valios gali būti priversti kirsti šalių sienas, nes neturės ko valgyti. Nėra nieko baisesnio už alkaną žmogų“, – samprotavo ūkininkas.

Jis priminė, kad Ukraina pirmauja pasaulyje pagal saulėgrąžų aliejaus eksportą, nemažai jo eksportavo ir Rusija. „Dabar saulėgrąžų aliejaus kainos kyla į kosmines padanges. Kad to nebūtų, reikia rapsų aliejų ne į degalus pilti, o naudoti maistui“, – įsitikinęs LŪS vicepirmininkas.

Kokie bebūtų priimami politikų sprendimai, ūkininkai suinteresuoti auginti rapsus. „Mes aliejaus nespaudžiame, tik auginame. Rapsai – labai geras priešsėlis javams, jų auginame tiek, kiek leidžia sėjomaina – iki ketvirtadalio dirbamo ploto“, – aiškino kupiškėnas grūdininkas.

Be biodegalų būtų riesta

Biržų r. ūkininkas Henrikas Bertulis mano, kad žaliąja kryptimi reikėtų eiti visais frontais: „Grūdų ir rapsų reikia ir biodegalams. Tokia gamyba niekam netrukdo, maišome į degalus ir važiuojame. Be biodegalų neišsiversime, ypač dabar, kai iš rusų nebepirksime naftos, savos gi neturime, o iš arabų bus brangu gabentis.“ Jis svarstė, kad jei biodyzelino gamyba mažėtų, tektų mažinti rapsų plotus, nes maistiniam aliejui tiek jų nereikėtų. Javų augintojas pridūrė, kad ši aliejinė kultūra puikiai tinka sėjomainai, gerina dirvos struktūrą, prikaupia šiek tiek azoto. Grūdininkai rapsus vertina ir dėl jų pelningumo. H. Bertulis tam pritaria, bet su išlyga: „Pastaraisiais metais gal ir buvo pelningiausia kultūra, tik reikia turėti omenyje, kad rapsų auginimas yra gana rizikingas. Neretai jie iššąla, išretėja, praradimai siekia 20–30 proc.“

Ruošia bado dietas

Biržietis pastebi, kad politikai ir eurokomisarai kalba apie bado grėsmes, tačiau patys savo sprendimais nepadeda to išvengti. „Liepia mažinti trąšų, chemikalų naudojimą, skatina mažiau gaminti arba visai nedirbti žemės, automatiškai mažės ir derlius. Nors jie prognozuoja, kad taip neatsitiks, bet stebuklų nebus, jeigu netręši ir nenaudosi augalų apsaugos priemonių“, – įžvalgomis dalijosi ūkininkas. Žemdirbiai dažnai kalba, kad ES valstybės senbuvės nepraleidžia progų ir galimybių įvairiais būdais tramdyti bendrijos naujokių gamintojus. „Vakarų šalių ūkininkai dominuoja, jie nori pristabdyti mūsų gamybą. Realiai ir matome, kaip pas mus mažėja galvijų skaičius, užsidaro fermos ir t. t.“, – teigė H. Bertulis.

Prieštaringa politika

Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto ekonomistui analitikui Albertui Gapšiui akivaizdu, kad suinteresuotumas rapsų auginimu yra didelis, nes jų kainos ūkininkams labai patrauklios, šalyje investuota į biodegalų gamybą. „Manau, kad valstybei kištis į šį procesą, jį kaip nors reguliuoti nebūtų tikslinga. Juolab kad yra ES įpareigojimas dėl biopriedų degaluose. Tiesa, dabar ta dalis sumažinta iki 7 proc. Lietuvoje realiai tas procentas dar mažesnis. Biodegalams gaminti reikalingas rapsų ir grūdų kiekis nėra didelis“, – svarstė instituto analitikas.

Jis užsiminė, kad Lietuvoje nėra didesnės maistinio aliejaus gamybos iš rapsų, jie daugiausia panaudojami techninėms reik­mėms. Jeigu būtų mažinama biodegalų gamyba, tektų eksportuoti daugiau rapsų. Žaliavos eksportą tektų didinti ir tada, jei vietoj rapsų būtų auginami grūdiniai javai. Neišvengiami sunkumai ištiktų ir biodegalų gamyklas, į kurias nemažai investuota.

A. Gapšys ŪP pripažino suprantantis ir biodegalų gamintojų, ir ūkininkų nepasitenkinimą prieštaringa politika, kai vienu metu tokia gamyba skatinama, o paskui staigiai spaudžiami stabdžiai. „2005 m. buvo raginama gaminti biodegalus, bet prieš 4–5 metus politika ėmė keistis, pradėjo sklisti nuogąstavimai, kad pasauliui gresia badas, trūksta maisto, todėl biodegalų gamybai reikia ieškoti antros kartos žaliavų – atliekų ir pan. Ateičiai tokia kryptis išlieka – bus atsisakoma biodegalų gamybos iš maistinių ir pašarinių augalų bei ieškoma būdų, kaip juos gaminti iš įvairių atliekų“, – aiškino ekonomistas.

Susijusios temos - skaitykite: Europos komisija; biodegalai; žaliasis kursas; karas Ukrainoje; daržovės; grūdai;