Į Japonišką sodą – kiekvienu metų laiku

Šūkčiojo ir tavo siela

Buvome pirmi, bet netrukus Japoniškas sodas Mažučių kaime, Kretingos rajone, prisipildė žmonių. Pradėję kelionę nuo parduotuvės, o netrukus, vos išsispraudę iš jos į kiemelį, žengėme pro sodo vartus. Nieko nebenustebinsi pasakojimu apie Japonišką sodą, o prieš kelionę ir patiems atrodė, kad apie jį jau daug skaitėme, matėme televizijos laidų. Bet netrukus mūsų aptarinėjama tema apie tai, kad Šarūnas Kasmauskas, buvęs Lietuvos karinio jūrų laivyno medicinos tarnybos vadovas, galėjęs toliau eiti sėkmingos karjeros keliu, ėmėsi kurti sodą, apsisprendęs, kad tai bus japoniškas, – nė neišsekusi nutrūko, žmonės pritilo, pasklido kas sau. Tiesa, atsirasdavo aplinkinių, šūkčiojančių iš susižavėjimo: „Koks jaukumas! Koks bonsai! Koks žibintas! Koks grožis!“ Bet tai netrukdė pastebėti kažką labai sau gražaus, jaukaus ir japoniško. Tegul negarsiai, gal tik sieloje pats šūkčiojai lygiai tą patį.

Viską reikia apeiti

Į vėduoklę susilankstantis bukletas vedė per atskirus kiemelius, teminius plotus, takeliai lydėjo prie statinių: akmeniniai žibintai, bonsai sodas, bambukinių vamzdelių „Shishi-Odoshi“, akmenų sodas, Svajonių išsipildymo tvorelė, Arbatos namelis, poilsio nameliai-vilos, vardinių sakurų alėja ir sodas, „Žynio veidrodžio“ tvenkinys, Muzikanto kalnas, akmuo „Gyduolis“, akmenų ratas, japoniška pavėsinė, Vėžlio ir Vėžliuko salos, Perkūno akmuo. Kartais jau norėjosi prisėsti, bet leidai kojoms eiti, kaip žmonės sako, kur akys veda. Sodininkas Tautvydas Gurskas, LRT laidos „Sodininko kalendorius“ vedėjas, kažkada pasakojo apie jį sužavėjusius Japoniško sodo kalnelius, tad ir juos reikėjo pamatyti, kitur girdėta apie žaliuosius ežerus, japonams būdingas tvoreles – viską reikia apeiti. Net 16 ha plotas – didelis gabalas ir, neįtikėtina, nepasikartojantis. Kokie kitataučiai gali būti lietuviški akmenys, sudėti taip, jog realioje vietoje, realiu laiku tu atpažįsti Japoniją. Teigiama, jog kito tokio didelio japoniško sodo nėra visoje Europoje.

Kai reikia kito etapo

Japonų nesutikome. Einant į pabaigą pačių susiplanuotam laikui, užsukome į arbatos namelį. Čia tvorelė dar kitokia: beveik kiekvienas bambuko centimetras aprištas popierinėmis juostelėmis, jose užrašytas karščiausias noras. Mums pasiūlė sakurų arbatos. Ji siūloma ypatingą progą čia atėjusiems paminėti žmonėms. Mes čia atėjome būtent tokia proga. Išgėrus mažytį puodelį šios arbatos, prasideda naujas gyvenimo etapas. Iki dugno negėrė tie, kam labai patinka dabartinis etapas, todėl dar nieko nenori keisti. Buvo keli treti, kurie neįstengė praryti nė gurkšnio, nes arbata buvo sūri. Bene visi paragavo druskoje fermentuotų sakurų žiedų, labai primenančių rauginto lietuviško agurko skonį. Arbata gyvai leido pajusti, kokie nelietuviški yra japonai ir kaip norisi juos pažinti.

Kiekvienu metų laiku

Norėtųsi į Japonišką sodą sugrįžti rudenį, kai jis nusidažo spalvomis, žiemą, kai pušys ir pušelės apsisiaučia sniegu, pavasarį, kai sodas pražysta sakuromis. Ar net atvykti čia kelis kartus kiekvienu metų laiku. Bilietas kainuoja 14 eurų.

Adelija MILIEŠKAITĖ / „Gimtasis Rokiškis“

Autorės nuotr.