I. Lašinskienė. Kiek kainuoja neinvestuoti į prisitaikymą prie klimato kaitos?

Po tokių įvykių kyla klausimas ne tik, kiek kainuos jų padarinių likvidavimas, bet ir kiek kainuoja neinvestuoti į atsparumą klimato kaitai?

Vien mažinti emisijas nebepakanka

Iki šiol kalbėdami apie klimato finansavimą daugiausia dėmesio skyrėme dekarbonizacijai – atsinaujinančiai energetikai, energijos vartojimo efektyvumui, transporto elektrifikacijai ar pramonės pertvarkai. Šios investicijos būtinos, tačiau kartu turime investuoti ir į prisitaikymą prie jau vykstančių klimato pokyčių.

Logika paprasta: dekarbonizacija padeda mažinti būsimos klimato kaitos mastą, o prisitaikymas – jos daromą žalą.

Tai reiškia atsparesnius elektros tinklus, lietaus vandens ir potvynių valdymo infrastruktūrą, klimatui pritaikytus kelius ir pastatus, žemės ūkio atsparumą sausroms ir ekstremaliems krituliams, rezervinius energijos šaltinius kritinei infrastruktūrai.

Europos aplinkos agentūros vertinimu, vien energetikos, transporto ir žemės ūkio sektorių atsparumui ES iki 2050 m. gali reikėti apie 53–137 mlrd. eurų per metus, priklausomai nuo klimato kaitos scenarijaus. Tuo metu dabartinis finansavimas šiems sektoriams siekia vos apie 15–16 mlrd. eurų per metus.

Investicijų grąža – žala, kurios nepatyrėme

Prisitaikymo investicijas finansuoti sudėtingiau nei daugelį dekarbonizacijos projektų. Jei saulės elektrinės naudą galima išmatuoti pagaminta energija ir sutaupytomis lėšomis, atsparumo infrastruktūros vertė dažnai yra įvykis, kuris neįvyko.

Tai gali būti nenutrūkęs elektros tiekimas, neužlietas kelias, nesugadintas derlius ar pastatas, kurio nereikėjo remontuoti ar atstatyti sugriuvus.

Problema ta, kad tokios naudos sunkiau išmatuojamos, o investicijų rezultatą dažnai pajunta ne pats investuotojas, bet visa visuomenė. Todėl norint pritraukti daugiau privataus kapitalo reikės geresnių klimato rizikų duomenų, ekonominės naudos vertinimo metodikų ir viešojo bei privataus sektoriaus rizikos pasidalijimo sprendimų.

Klimato rizika yra ir draudimo klausimas. Vienas didžiausių Lietuvos draudikų po pastarosios audros per kelias dienas gavo daugiau kaip 4 600 pranešimų apie žalą, kurios vertė viršijo 3,6 mln. eurų. Žemės ūkyje situacija dar jautresnė – Lietuvoje draudžiama tik maždaug trečdalis pasėlių plotų, todėl didelė klimato rizikos dalis lieka pačių ūkių balansuose.

Klimato atsparumas turi tapti investicijų kriterijumi

Lietuva jau pradėjo kurti sisteminius prisitaikymo prie klimato kaitos pagrindus. Birželį Seimas priėmė Prisitaikymo prie klimato kaitos įstatymą, o iki 2029 m. numatyta beveik 100 mln. eurų investicijų į atsparumą ekstremaliems hidrometeorologiniams reiškiniams.

Tačiau vien atskirų klimato prisitaikymo programų nepakaks. Atsparumas klimato kaitai turėtų tapti horizontaliu investicijų planavimo kriterijumi – vertinant energetikos, transporto, miestų, vandentvarkos, pastatų ir žemės ūkio projektus.

Juk infrastruktūra, kurią statome šiandien, veiks dar 20, 30 ar 50 metų. Todėl turime klausti ne tik, ar ji atitinka šiandienos klimato sąlygas, bet ir ar bus atspari klimatui, kuriame ji turės veikti ateityje.

Savaitgalio audros padariniai bus sutvarkyti, elektros tiekimas atkurtas, o nuostoliai suskaičiuoti. Tačiau svarbiausias klausimas lieka: ar po kiekvieno ekstremalaus reiškinio mokėsime už padarinius, ar investuosime taip, kad kitą kartą jų kaina būtų mažesnė?

Žaliųjų finansų instituto informacija