Ilgaamžė kaip gamta verbų tradicija neužleidžia savo pozicijų

Jūsų verbos atpažįstamos iš pasipūtusių smilgų, nendrių žiedynų puokštės viršūnėse, rugių varpų, linų galvučių ir kitų augalų įvairovės, raštų, spalvų sąskambio ir ypatingos elegancijos. Ką Jums reiškia verbų rišimas, kurį puoselėjate jau daugelį metų?

Lietuviška tradicija rišti verbas gyvuoja nuo seno ir vis dar aktuali dabar. Verbos kūrimas – ištisus metus trunkantis ir vis pasikartojantis ritualas. Jis prasideda pavasarį, suleidus rankas į žemę: sėjant žolynų sėklas, rūpestingai prižiūrint daigus. Po to vasarą su džiaugsmu žoliaujant pievose ir skinant išaugintus žolynus, gėlių žiedynus.

Puoselėjamas kūrinys vis kyla aukštyn, kol išauga į verbą. Nuo sėklos žemėje, daigo, žydėjimo, link brandaus žiedo išlaikymo ir įpynimo verboje. Šį ritualą jungia darbas ir tikėjimas augalo galia, duodančia pradžią kūriniui.

Kiek metų dalyvaujate Kaziuko mugėse? Tikriausiai rengiate ir parodas?

Į Kaziuko mugę Vilniuje su verbomis važiuoju nuo 2005 metų, o Klaipėdos ir Kauno mugėse pradėjau lankytis dviem metais vėliau. Naudoju liaudiškus motyvus, derinu žiedų spalvą, augalų formą, faktūrą. Į mugių pabaigą visuomet pritrūksta verbų, matyt, žmonėms maniškės patinka. Daugelis atkreipia dėmesį į raštą ir spalvų sąskambį.

Jau daug metų dalyvauju kasmetinėje Šiaulių apskrities tautodailininkų parodoje, rengiamoje miesto kultūros centro „Laiptų galerijoje“, be to, rengiu personalines parodas Šiaulių „Aušros“ muziejaus malūnininko sodyboje ir Šiaulių rajono Kairių kultūros centre.

Norisi lietuviškomis tradicijomis sudominti ir moksleivius, todėl vedu edukacijas ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams, lankausi mokyklose. Mokau, iš kokių augalų ir kaip susirišti verbą.

Dar vaikystėje meilę gamtai, augalams ir grožiui įskiepijo močiutė ir mama. Tikriausiai širdį gaivina ir prisiminimai iš panemunių pievų?

Augau Kauno rajone, Kulautuvoje, nuostabios gamtos apsuptyje: tai ir pušynai, ir panemunių pievos. Močiutės sodas kas pavasarį žiedais pasidabindavo lyg nuotaka, darželyje pražysdavo tulpės, puikieji auskarėliai, vilkdalgiai, bijūnai, jazminų žydėjimą keisdavo lelijos, šiurpiniai gvazdikai, rožės, jurginai ir vis kiti žiedai.

Vėliau sodybą puošė puikūs mamos sukomponuoti gėlynai, kur galėjai pamatyti ne tik daugeliui žinomų daugiamečių gėlių, bet ir rečiau auginamų dekoratyvinių žolinių augalų. Tad nieko nuostabaus, kad meilė augalams lydi nuo vaikystės.

Iš prisiminimų atgimsta spalvinga ir kvapni vaikystės pieva, didžiulė augalų įvairovė. Nuo ankstyvo pavasario iki rudens žavėdavo natūraliu grožiu: skleidžiantis pirmiesiems raktažolių, gaisrenų, šilagėlių, ramunių žiedams, katilėlių varpeliams ar pievose pakvimpant dobilais, šlamučiais, čiobreliais, raudonėliais, vingioryšktėmis, jonažolėmis, kmynais arba saulės spinduliuose žvilgant kiškio ašarėlių, pievinių pašiaušėlių ir įvairiausių smilgų šluotelių bangavimui.

Vis keisdavosi – geltonuojantis vėdrynų kilimas įgaudavo gaisrenų rausvumo, išbaldavo nuo baltagalvių ir kraujažolių arba tramažolių, o veronikų, katilėlių, trūkažolių jūros įgaudavo ryškiai mėlynų dangaus potėpių. Augalai žavėjo žiedų spalva, žiedynų išsidėstymu, lapų tekstūra, ir, žinoma, nuostabiais aromatais.

Pievose rinkdavome ir gyduoles, pindavome nuostabius Rasų vainikus, laukdavome šienapjūtės ir Žolinių šventės.

Kaip kilo mintis pradėti rišti verbas?

Mama buvo dailininkė, domėjosi įvairiais menais, kasmet važiuodavome į Vilnių aplankyti dailės parodų ir nepraleisdavome progos užsukti į Kaziuko mugę. Ten akį traukė Vilniaus krašto pynėjų verbos, keletą įdomesnių įsigydavome. Namuose stovėjusi didžiulė vaza su įvairiausiomis verbomis kasmet būdavo atnaujinama. Senas mama sudegindavo Pelenų dieną, o iš Kaziuko mugės tais metais atkeliavusios naujos puošdavo namus.

Verbos ir man labai patiko, tad būdama kokių 12-os, vasarą pabandžiau surišti pati. Pirmos kelios buvo iš skintų, bet nedžiovintų augalų. Meilė pievų augalams nemažėjo, o verbų kūrimas vis labiau domino, todėl vėliau panemunėse prisirinkau smilgų ir kitų augalų, juos sudžiovinau ir pradėjau komponuoti iš sausos medžiagos.

Dabar nuo birželio iki liepos vidurio pievose renku pilkus siauralapius lendrūnus, paprastąsias ir baltąsias smilgas, iš palaukių – tuščiąsias avižas, ežero pakrantėje – tamsiai žalių nendrių žiedynus. Labai svarbu nesuvėluoti skinti varpinius augalus, jų parsinešu, kai tik jie išplaukia.

Darže auginu kiškio uodegėlių, lapės uodegų, kelių veislių šlamučių, rausvųjų sausučių, trigyslių šlamainių, įvairių dekoratyvinių smilgų, motiejukų, rugių, avižų, sėmeninių linų, bandrenių, taip pat zundų ir ežiuolių (jų viduriukų nemažai sudedu į verbas). Žiedynus skinu, kai išsiskleidžia pirmieji vamzdiški žiedai ir išplaukėja varpos.

Vienai verbai surišti reikia gana daug augalų – apie tai pirkėjai nė nesusimąsto. Atskleiskite kelias paslaptis, kaip tai darote: ką naudojate koteliui, kokiu siūlu rišate?

Verboms reikia ypač daug augalų. Dekoratyvines varpines žoles ir kitus augalus jau prieš 30 metų pradėjau auginti darže, o kitą dalį jų surenku iš pievų, laukų ir palaukių. Jei suskaičiuočiau kiekvieną smilgelę, nedidelei, 30 cm aukščio verbai sunaudoju maždaug nuo 130 iki 200 augaliukų. O į didelę sudedu nuo 500 iki 700, tai jau įspūdingi skaičiai.

Pavyzdžiui, vien motiejukų per sezoną turiu prisirinkti bent 300 ryšulėlių: į mano saują telpa apie 110 motiejukų, tai tokiais ryšulėliais ir surišu, iš viso per 30 000. Panašiai tiek pat rugių, kitų augalų sunaudoju po mažesnį kiekį, bet vis tiek nepaprastai daug.

Pagaliukus verboms rišti paruošia vyras. Mažesnėms verboms naudoju plačialapių švendrų kotus, o didelėms, sunkesnėms vyras Severinas medžio apdirbimo staklėmis pagamina medinius.

Verbas rišu nestoru baltu medvilniniu siūlu, svarbiausia, kad jis būtų stiprus ir netrūkinėtų. Rišant vieni augalai uždengia kitus, todėl siūlo nesimato ir visiškai nesvarbu, kokios jis spalvos. Galima rišti ir lininiu siūlu.

Kaip džiovinate ir laikote žolynus, kol jie įrišami į verbas? Kaip pavyksta taip gražiai nudažyti augalus, išgauti natūralias spalvas ir jų pustonius?

Augalus džiovinu ūkinio pastato palėpėje, kur gerai ventiliuojasi oras. Surišu į ryšulėlius ir pakabinu žiedynais žemyn. Kai išdžiūsta, laikau namo palėpėje, kurioje yra ir šildoma verbų rišimo dirbtuvė.

Baigusi darbus medelyne, gėlyne, kai jau pasirūpinta ir viendienėmis, nuo lapkričio vidurio apie dvi savaites skiriu augalų dažymui. Naudoju anilino dažus, jų yra penkių spalvų: geltonos, mėlynos, žalios, raudonos ir rudos. Grynos dažų spalvos nėra artimos mano širdžiai, todėl ruošiu mišinius, maišau tol, kol išgaunu norimas spalvas ir jų atspalvius. Pasigamintomis spalvomis nudažytus augalus smagiau derinti ir komponuoti.

Beje, labai svarbu nudažytus augalus kuo greičiau išdžiovinti, nes jie būna šlapi ir gali pradėti pelyti.

Verbą surišti tikriausiai užtrunka nemažai laiko?

Pasibaigus darbams lauke, verbas galiu rišti sausį ir vasarį – šiuo metu esu laisva ir mielai skiriu laiką kūrybai, kuri yra ir mano hobis.

Didesnę, 120 cm aukščio verbą surišti užtrunka dvi–tris valandas, o mažesnėms, 30 cm aukščio pakanka ir pusvalandžio.

Kaip pradedate rišti? Kaip parenkate raštą? Ar reikia specialiai paruošti džiovintus augalus?

Pradedu nuo viršaus. Pirmiausia peiliu truputį įskeliu koto viršų ir užkišu baltą, stiprų medvilninį siūlą, kad tvirtai laikytųsi, o siūlų ritę įtaisau ant lentelės su vinuku, kad per greitai nesivyniotų.

Dažniausiai verbos viršūnę komponuoju iš pilkų lendrūnų ar tamsiai žalių nendrių žiedynų. Jei rišu didesnę, storesnę verbą, reikės iki 25 lendrūnų, smilgų ar avižų. Kai viršūnė papuošta, sugalvoju raštelį ir išsirenku augalus. Spalvų deriniai ir formos paprastai priklauso nuo nuotaikos. Kartais sukuriu apie 30 panašių verbų su nedideliais pakeitimais.

Ruošiant karūnas ar verbų apačią iš džiovintų rugių varpų, motiejukų žiedynų, negalima jų sulenkti ar pasukti rišant, nes lūžta, todėl prieš pindama purkštuvėliu juos sudrėkinu.

Į verbas drėgnus įrišu ir baltažiedžius bei geltonžiedžius šlamučius, sausiukus, anafalius. Šiltoje patalpoje jie greitai vėl išdžiūsta. O linų galvučių nereikia drėkinti, jų niekad nelenkiu.

Pradžioje stebėdavausi, kai Vilniaus mugėje į verbas įkomponuoti sausiukų žiedai užsiskleisdavo. Paskui supratau, kad taip atsitinka dėl drėgmės – parnešus į šiltą ir sausą patalpą, jie vėl išsiskleidžia. Priešingai saužiedžių šlamučių žiedai – į drėgmę nereaguoja, neužsiskleidžia.

Verbų rišimas – tai ir kūryba, ir meditacija, labai energetiškai atpalaiduoja ir jaučiu, kad gerąja savo energija per verbas noriu pasidalyti su kitais.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Vitos Kuktienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.