Interneto informacijos gausoje slypi ir pavojai vaikams

2015/06/22

Kaip nepasiklysti šiuolaikinių medijų platumose?

Internetas šiandien jau tapęs mūsų svarbiausiu šaltiniu ieškant informacijos, skaitant knygas ar žiūrint filmus. Nepamainomu pagalbininku tituluojamas kompiuteris suteikia tiek galimybių, kad sunku įsivaizduoti, kaip be jo galėtume apsieiti net ir bendraudami. Tačiau šlovindami šiuolaikiškas medijų galimybes, vis dažniau imame diskutuoti, kaip išmokyti jaunąją kartą nepasiklysti tos informacijos platumose, kaip atsirinkti, kas tarp internetu pateikiamo informacijos srauto yra vertinga, o kas – ne. Tam išleistas ne vienas įstatymas, saugantis vaikus nuo neigiamo medijų poveikio, tam sukūrėme netgi simbolinius ženklelius, įspėjančius, kokio amžiaus žmogui skirta informacija. Tačiau kiek šiandien veiksmingi šalyje galiojantys teisės aktai, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai turintys apsaugoti nepilnamečius, kiek paveikus ženklas N-18.

Interneto žiniasklaidos asociacijos direktorė Aistė Žilinskienė: „Galioja pluoštas teisės aktų, įpareigojančių atsakingai informuoti visuomenę temomis, dėl kurių gali nukentėti vaikų interesai.“

Atsakingi skaitytojams Internetu sklindantis žinių srautas šiandien yra beribis. Tai ir naujienų portalai, populiarumu lenkiantys spaudos leidinius, ir socialiniai tinklai (Lietuvoje žinomiausias jų – „Facebook“, skaičiuojantis jau daugiau kaip 1 mln. vartotojų), ir daugybė kitokių įvairiausio turinio tinklalapių lietuvių ir užsienio kalbomis. O tai, ko nepasiimama „iš kompiuterio“, prideda televizija ir radijas. Mūsų šalyje net 85 proc. naujausiomis žiniomis besidominčių „internautų“ dažniausiai naršo penkis didžiuosius lietuviškus naujienų portalus (delfi.lt, lrytas.lt, 15min.lt, lrt.lt ir alfa.lt). Tikėtina, kad jie sutraukia ir didžiulę nepilnamečių auditoriją. Minėtus portalus vienijančios Interneto žiniasklaidos asociacijos direktorė Aistė Žilinskienė teigia galinti kalbėti tik apie tai, kiek atsakingai bei etiškai nepilnamečių atžvilgiu dirbama šiuose portaluose. „Dedant bet kokią informaciją galvoti apie tai, kokį poveikį ji gali turėti vaikams ir paaugliams, apie kuriuos rašoma, bei tiems, kas informaciją skaitys, mus įpareigoja Visuomenės informavimo ir Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymai. Šie dokumentai tiek spausdintą žiniasklaidą, tiek ir veikiančią medijose griežtai įpareigoja atsakingai informuoti visuomenę temomis, dėl kurių gali nukentėti vaikų interesai. Be to, kiekvienas profesionalus žurnalistas jaučia socialinę atsakomybę skaitytojui“, – kalba pašnekovė.

Saugiklių pakanka Anot A. Žilinskienės, jautriausios temos šiuo atveju – informacija apie patyčias, nepilnamečių nusikalstamą veiką, jų dalyvavimą dviprasmiškas mintis keliančiuose renginiuose (pvz., šlapių marškinėlių konkursuose ir pan.). „Pastaruoju metu paaugliai itin aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose. Ten jie neretai deda smurtinius, bendraamžius žeminančius vaizdus, kurie sukelia rezonansą ir visos visuomenės diskusijas. Taigi apie tai rašo ir žiniasklaida. Žurnalisto užduotis tokią informaciją pateikti taip, kad nenukentėtų nei nepilnametis asmuo, apie kurį kalbama, nei nepilnametis skaitytojas. Interneto žiniasklaidos asociacijos direktorės teigimu, naujienų portaluose šiuo metu pakanka saugiklių, saugančių vaikus nuo nepageidaujamos viešosios informacijos – tekstuose nerašomi ne tik nepilnamečių herojų vardai, bet ir inicialai, neviešinamos jų nuotraukos. Prieš kiekvieną tik suaugusiesiems skirtą informaciją (nepilnamečių suicido atvejus ir pan.) dedama užsklanda N-18. Po tokio pobūdžio tekstais visada skelbiami ir psichologinės pagalbos bei kitų socialinių tarnybų kontaktiniai telefono numeriai. „Didieji šalies interneto naujienų portalai nesulaukė valstybės kontroliuojančių institucijų pastabų netgi dėl itin rezonansinio Kauno r. Garliavos įvykio, kuris į diskusijas buvo įtraukęs visą šalies visuomenę. Kontrolieriai konstatavo, kad vaiko atžvilgiu buvo išlaikytos visos reikalaujamos etikos normos. Tai rodo, kad iš pamatinių problemų naujienų portalai jau tikrai yra išbridę. Kitas dalykas – komentarai, t.y. socialinis forumas, kuriame reiškiasi pati visuomenė. Kasdien sulaukiame dešimčių tūkstančių komentarų, tačiau ir šiuo atveju komentatoriai turi galimybę patys tvarkyti forumo turinį – „internautui“ pakanka spustelėti vienintelį klaviatūros mygtuką ir redakcija gauna žinią, kad įžeidžiantį, neetišką komentarą reikia pašalinti. Mes tą ir darome. Tačiau administruojami naujienų portalai yra tik menkas lašas medijų jūroje“, – neabejoja A. Žilinskienė.

VšĮ „Šeimos santykių institutas“ vadovė Roma Šerkšnienė: „Siekiant, kad medijos teiktų tik naudą, būtina formuoti naujus vaikų ir visos visuomenės įgūdžius.“

Įstatymai yra, tik reikia jų laikytis „Vaikams smalsu pažinti pasaulį, todėl natūralu, kad jie domisi ir tuo, kas draudžiama bei slepiasi po ženkliukais N-14 ar N-18. Deja, daugeliu atvejų medijose tokių ženkliukų nėra. Blogybė tai, kad vaizduotę sužadinantys smurtiniai vaizdai turi ilgalaikes pasekmes, kurios kaupiasi žmoguje kaip asmenyje ir visoje visuomenėje“, – teigia VšĮ Šeimos santykių instituto vadovė gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė. Anot pašnekovės, draudžiamieji ženkliukai televizoriaus ar kompiuterio ekrane situacijos nekeičia. „Įstatymas gali būti ir pats tobuliausias. Tačiau klausimas, ar šio įstatymo laikomasi. Šiuo atveju viskas priklauso nuo asmeninio ir visuomenės sąmoningumo, nuo požiūrio į patį smurto reiškinį. „Štai priėmus įstatymą, draudžiantį rūkyti viešose vietose, visuomenė jį priėmė gana greitai. Tačiau dėl įstatymo, draudžiančio vaikus bausti fizinėmis bausmėmis, vis dar diskutuojama. Esą jaunajai kartai dėl to „užaugs per dideli ragiukai“, – stebisi gydytoja. R. Šerkšnienė neabejoja, kad per prasidėjusias vasaros atostogas Lietuvos vaikai, nekontroliuojami suaugusiųjų, dar daugiau laiko praleis prie kompiuterio ar televizoriaus. „Tėvai turėtų šiam metų laikotarpiui atsakingai rengtis iš anksto. Džiugu, kad, yra netgi labai vidutines pajamas gaunančių šeimų, kurios turiningą savo atžalų laisvalaikį laiko prioritetu. Tačiau tokių, beje, kažkodėl sulaukiančių aplinkinių skepticizmo, mažuma“, – apgailestauja pašnekovė. Psichikos sveikatos specialistė kartu kelia ir retorinį klausimą: kodėl žiniasklaida gera žinia laiko blogą žinią? „Iš tiesų atsakymas aiškus – mūsų visuomenėje kraupi istorija sulaukia didesnio rezonanso, tad žiniasklaida iš to uždirba daugiau. Tikėtina, kad norint parašyti patrauklų, teigiamo turinio tekstą, reikia turėti talentą ir įdėti daugiau pastangų“,– kalba ji.

Pasakas vaikams seka medijos R. Šerkšnienės įsitikinimu, nuolat sklindantis negatyvios informacijos srautas mūsų šalyje jau duoda greitų vaisių. „Smurtinės scenos daro ilgalaikį poveikį, stiprina agresiją. Yra atlikti mokslo tyrimai, kurie įrodo, kad netinkamų, pagal amžių neleistinų laidų žiūrėjimas bei kompiuteriniai žaidimai yra tiesiogiai susiję su alkoholio vartojimu ir rūkymu vyresniame amžiuje. Ir priešingai – nepilnamečiai, kuriems tėvai ribojo netinkamą informaciją, augo sveikesni, rečiau elgėsi socialiai neatsakingai. Liūdna, kad šiandien vaikams pasakas seka ne tėvai, o medijos. Ir šiose „pasakose“, deja, nenugali gėris. Priešingai – koduojami scenarijai, kaip apiplėšti, pavogti ir likti nenubaustam. Beje, ir suaugusieji anksčiau dar baisėjosi žiniasklaidos žiniomis, kad kažką nušovė, užmušė, užkasė, pamažu tampa tokiai žiniai vis mažiau jautrūs. Vadinasi, tam, kad žinia būtų paveiki, žiniasklaidai reikia ištransliuoti ją dar kraupesnę“, – kalba gydytoja.

Kompiuteriniai žaidimai – paveikūs R. Šerkšnienė pastebi, kad nors vaikų mirtingumas Lietuvoje kasmet mažėja, šių mirčių priežastys skatina labai nerimauti. „Net 90 proc. kūdikių traumų, pasibaigusių mirtimi, priežastis – smurtas ir nepriežiūra. Tai baisūs skaičiai. Taigi galima daryti išvadą, kad jau užaugo karta tėvų, kurie augdami matė smurtines scenas TV ekrane ir žaidė smurtinius kompiuterinius žaidimus. Tad gal dabar jie galvoja, kad ne tik žaidimo herojus, bet ir kūdikis turi ne vieną gyvy- bę?“ – ironizuoja pašnekovė, su nerimu kalbėdama apie šalyje dažnėjančius mirčių nuo kūdikių sukrėtimo sindromo atvejus. Anot jos, esminis vaiko poreikis – jaustis saugiam ir mylimam. Ir tai turi garantuoti tėvai remdamiesi ne baudimais, bet pozityviu ryšiu. „Tarkime, vaikas nepaisė ženkliuko N-14 ar N-18 ir pamatė kažką neleistino. Yra labai svarbu vaiko su patirtais jausmais nepalikti vieno. Nes vieni vaikai savo negatyvias emocijas išreiškia aktyviau, kiti – užgniaužia viduje. Suaugęs brandus žmogus informaciją pajėgus vertinti kritiškai, o štai vaikai tam yra per maži. Nepakeldami savo būsenos jie tampa suirzę, agresyvūs, ima žaloti patys save. Mokslas jau įrodė, kad, jei kūdikio besilaukianti moteris stebi adrenalino kiekį kraujyje didinančius vaizdus, jos gimusio kūdikio adrenalino kraujyje norma yra aukštesnė. Dėl to vaikas auga dirglus ir agresyvus“, – įspėja psichikos sveikatos specialistė. Į klausimą, kaip visuomenė galėtų išeiti iš esamos situacijos, R. Šerkšnienė pateikia atsakymą – būtina mažinti galimybę stebėti smurto scenas ir apie jį skaityti. Antroji prevencijos pakopa – dirbti su pasekmėmis, t.y. formuoti naujus vaikų ir tėvų įgūdžius. „Tėvai, pedagogai, visa visuomenė turi įdėti indėlį į tai, kad ženkliukų N nereikėtų. Nes, jei nebus šiais ženkliukais žymimos informacijos paklausos, nebus ir jos pasiūlos. Taip pat būtina didinti vaikų užimtumą ir priežiūrą. Daugelyje pažangių pasaulio šalių įstatymais draudžiama iki 12–15 metų palikti vaikus vienus. Tai padeda atžalas apsaugoti ir nuo neigiamo medijų poveikio“, – reziumuoja Šeimos santykių instituto vadovė R. Šerkšnienė.