Investicija į šimtametę sodybą išaugo į aistrą etnografine dvasia alsuojančiam kaimui

Gražu matyti, kaip senos sodybos naujų šeimininkų rankose atgyja iš naujo. Kiekvienos jų istorija skirtinga. Papasakokite, kaip Jūs atradote saviškę?

Prieš kelerius metus pradėjome domėtis butais Palangoje, bet netrukus prasidėjo kainų pasiutpolkė. Pamačiusi, kad jos darosi neįkandamos, netyčia internete žvilgtelėjau į parduodamą seną sodybėlę. Nenustebau, kai po to programėlė ėmė siūlyti daugiau panašių skelbimų. Taip ir užkibau, pradėjau dairytis į jas.

Nuo to laiko, kai dirbu šokių mokytoja, neišvengiamai susiduriu su liaudiškais šokiais, visada jaučiau trauką ir polinkį etnografijai, todėl vis labiau norėjosi senos, autentiškos, neremontuotos sodybos ir ši buvo kaip tik tokia.

Tik ne taip greitai pavyko ją gauti, užtruko visus metus. Apžiūrėjome, patiko ir nusprendėme pirkti, bet buvo šeši paveldėtojai ir jiems ilgai nepavyko susitarti, kaip ją parduoti – vien pastatus ar kartu ir žemę. Tad procesas sustojo.

Antrą kartą ja pradėjau domėtis maždaug po metų ir jau tada pavyko susitarti. Taip ne tik pastatai, bet ir žemė, o jos yra 7 ha, perėjo mums. Kartu ir 18 senų ąžuolų, nemažas sodas su senomis obelimis, kriauše, vyšniomis, slyvomis. Beje, obuoliai ir dabar nepaprastai skanūs. Kai užpernai spaudėme sultis, nereikėjo jų nė saldinti, o obuolių skonis primena mano pačios vaikystę.

Galiausiai išėjo taip, kad planai tik investuoti pinigus į nekilnojamąjį turtą virto mano aistra ir pomėgiu sutvarkyti šią vietą taip, kad ji kuo labiau primintų senuosius namus su autentiškomis architektūros ir interjero detalėmis. Vienas po kito ir iš kitur į sodybą atkeliauja senąjį kaimo gyvenimą menantys daiktai.

Kokių paslapčių ir staigmenų atskleidė „naujoji“ sodyba?

Ji statyta 1915 metais, pastatai identiški stovintiesiems Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Pastatų išdėstymas yra tipinis suvalkietiškai sodybai. Tokioms būdingas didelis kiemas, ratu išdėstyti pastatai, ilga stuba (gyvenamasis namas).

Mūsiškė sodyba yra aprašyta 2019 metais išleistoje knygoje „Sugrįžimai... Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“. Ten ji įvardijama kaip etnografinė sodyba, nors iš tiesų tokio statuso neturi.

Iš seniau likęs nedidelis tvenkinukas, esame suplanavę jį padidinti. Yra senoji klėtis, kluonas, tvartas ir dar vienas nedidelis tvartelis, vadiname jį „kiaulinyku“. Kelias apgriuvusias pašiūres išardėme, o vietoje „kiaulinyko“ norime pastatyti pirtelę, bet visa kita palikome taip, kaip yra.

Man labai pasisekė, nes pastatai nebuvo labai apgriuvę, apleisti, jiems tereikia šiokio tokio remonto. Sodyboje gyveno trys kartos, bet matosi, kad žmonės buvo tvarkingai, rūpestingai prižiūrėjo namus, visi pečiai veikia, stogas neprakiuręs.

Gyvenamojo namo vidus buvo iškaltas fanera – anksčiau žmonės šiltino namus, kaip išgalėjo ir kuo buvo. Kai ją nuėmėme, pasimatė gražios rastinės sienos, tereikėjo jas atšviežinti. Noriu išsaugoti pirminį namo vidaus vaizdą, tad tik nudažau lubas, grindis, užtat daugiau dėmesio skiriu interjerui.

Renku senoviškus daiktus, šiek tiek atnaujinu, sutvarkau ir ieškau jiems tinkamiausios vietos kambariuose. Didžioji baldų ir interjero detalių dalis yra pirkta antikvariatuose, sendaikčių parduotuvėse, bet yra ir išlikusių šios sodybos savininkų, nė vieno neišmečiau, radau, kaip juos pritaikyti interjere. Tarp jų senoji šėpa (spinta), keli stalai, dvi lovos, trys skrynios, ant grindų patiesiamas takelis. Buvo ir daugiau senienų, bet kaip supratau, paveldėtojai kai ką išsivežė.

Tarp likusių daiktų radau labai gerai išsilaikiusią sofą, kuri, mano manymu, aptraukta rankomis austu gobelenu. Ji stovėjo pongalyje (svetainėje), į kurį būdavo kviečiami tik labai gerbiami svečiai, kunigai. Supratau, kad ji buvo labai labai saugojama, todėl gerai išsilaikiusi ir atrodo kaip nauja.

Tarp paliktų daiktų radau 1850 metais datuotą skrynią. Jos nepuoliau restauruoti, nuvaliau voratinklius, dulkes ir palikau tokią, kokia yra. Kiekvienas įbrėžimas byloja apie žmones, kurie prie jos lietėsi, varstė jos dangtį, saugojo buičiai reikalingus rakandus. Ir aš joje laikau lovatieses, staltiesėles, rankšluosčius.

Labai norėtųsi išsaugoti vientisą namų atmosferą, todėl antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse pirmiausia dairausi daiktų, kuriems būdinga suvalkietiška stilistika, arba yra žinoma, kad jie atkeliavo iš šio krašto. Deja, tenka pripažinti, kad ne dažnai pavyksta tokių rasti. Gal taip suvalkietiškas charakteris pasireiškia, saugo žmonės tai, ką turi, nenori parduoti... Todėl interjere yra ir kitiems etnografiniams regionams būdingų senoviškų daiktų.

Sodybą dar pamažu tvarkote ir remontuojate. Bet tikriausiai jau turite planų, kaip jai įkvėpti gyvybės?

Dar tvirtai nenusprendžiau, bet galbūt ateityje ji bus atvira lankytojams. Tikriausiai čia nesuplauks dideli svečių srautai, bet mano idėja – pasiūlyti žmonėms praleisti kelias dienas tokioje aplinkoje, kokioje gyveno mūsų seneliai ir proseneliai, pakviesti tuos, kurie neabejingi etnografijai, kurie vertina praeitį ir nori prie jos prisiliesti.

Patogumų čia nedaug. Kambariuose stovi senoviškos lovos, jose nėra itin patogu miegoti, nes trumpesnės, siauresnės. Nėra vandentiekio, vandens galima pasisemti tik iš šulinio, o nusiprausti bus galima tik iš ąsočio į dubenį įsipylus vandens. Elektra yra, tačiau valgyti galima gaminti tik pečiuje. Vis tik tikiu, kad yra žmonių, kurie moka tai vertinti, kurie pasiilgę tokio kaimo, koks buvo prieš šimtmetį.

Galvoju, turėtų būti įdomu išbandyti praleisti naktį kluone ant šieno. Dabar ir kaimuose mažai kur pamatysi daržinėje sukrautą šieną. Pamenu, mums vaikystėje būdavo smagu ant jo miegoti, gal ir kitiems patiks.

Manau, kad tokį nuotykį sodyboje įdomu išmėginti šeimoms su vaikais, kurie net pas senelius kaime jau nemato senoviškos aplinkos, o čia daug kas išlikę.

Norisi sukurti interaktyviam poilsiui skirtą jaukią erdvę, o pačią sodybą padaryti savotišku edukaciniu lauku. Standartinių paskaitų apie tai, kaip anksčiau gyveno mūsų seneliai, nenorėčiau rengti. Bandau surinkti kuo daugiau senoviškų rankų darbo daiktų (lovatiesių, rankšluosčių, rankšluostinių, užtiesalų, takelių, laikrodžių, veidrodžių, baldų), o svečiai, būdami jų aplinkoje, liesdami, apžiūrėdami juos, galės betarpiškai pajusti praeities dvasią, palyginti skirtingus raštus, ornamentus, sužinoti, kuo skiriasi kaišytinė lovatiesė, būdinga būtent Suvalkijos, taip pat Dzūkijos kraštui, nuo paprasto audimo.

Langus puošia nertos ir iš popieriaus karpytos užuolaidėlės, tokios, kokiomis namus puošė mūsų močiutės. Kodėl gi ir šiuolaikinėms moterims, mergaitėms, o gal ir vyrams nepabandžius pamiklinti pirštų, išlaisvinti fantazijos ir patiems iškarpyti panašių.

Tiesa, vyrai galėtų akis paganyti ir į labiau techniškas pastatų detales. Palikome senuosius skląsčius, durų rankenėles, langų užraktus. Maži, bet labai įdomūs, gražūs daikčiukai. Tokie kuo puikiausiai galėtų papuošti ir šiuolaikinius namus.

Prie namų auga sodas, bus ir daržiukas, svečiai galės ten užsukti, jei norės paravėti, palaistyti, nusiskinti daržovių ir iš jų ko nors pasigaminti. Žinoma, bus galima paragauti ir iš siūlomo, greičiausiai suvalkietiškų patiekalų meniu.

Bet kol kas tai tik mintys, idėjos, o kaip viskas susiklostys, parodys laikas...

Laimos DANAUSKAITĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.