Ir avinėlį Šv. Velykų stalui suraito...

Tai – bendrystės šventė

Laikui bėgant visa kinta. Globalizacija pasiekia atokiausius pasaulio kampelius atnešdama viliojančias svetimų kraštus tradicijas. Susižavėję naujienomis dažnai net nesusimastę priimame jas, žavimės jomis, o tai, kas yra mūsų savastis, tai, kuo mes, maža tauta, esame išskirtinė ir įdomi pasauliui, tai, kas mus daugybę šimtmečių telkė kaip bendruomenę, – pamirštame.

Lietuva – žemdirbių kraštas. Pagal mūsų senąsias žemdirbių tradicijas šios pavasario šventės metu darbštusis žemdirbys atliko apeigas, garbinančias bundančią gamtą, meldėsi, aukojo dievams, tikėdamasis jų malonės ir pagalbos auginant naują derlių. Į mūsų kraštą atkeliavus katalikybei šią dieną minime Kristaus, nugalėjusio mirtį, prisikėlimo stebuklą. Šv. Velykos – netrukus įvyksiančio ypatingo ir stebuklingo atgimimo šventė.

Skubančiame pasaulyje, deja, vis mažiau skiriame laiko artimiesiems. Mokomės, dirbame, bendraujame virtualiai. Pasitaiko, kad ir šeima prie bendro stalo susirenka tik savaitgaliais, kasdienai ir šventėms užsakytus gardumynus kurjeris pristato į namus arba pusryčiaujama, pietaujama, vakarieniaujama ne namuose. Gana dažnai Šv. Velykoms išvykstama į šiltus kraštus pailsėti. Nejučia nutolstame, atsiskiriame nuo artimųjų, bendruomenės.

Žalumynais padabintas vaišių stalas

Šv. Velykos – šeimos šventė, pagal tradiciją jaukiai bendrystei į būrį sukviečianti artimuosius. Šventei ir vaišių stalas turi būti nekasdieniškas, ypatingas, puošnus. Puoškime jį žiemos šaltį iškentusiomis visžalėmis bruknių, žiemių, namų šilumoje išsprogusiomis beržo šakelėmis.

Ir mūsų senolių Šv. Velykų stalas buvo žalias, be žalumynų ir kitokių puošmenų ši šventė neįsivaizduojama. Stalui puošti sudaigindavo avižų ar kitų javų želmenų dubenėlį, parinkdavo bruknienojų, meškauogės, pamerkdavo sulapojusių beržo šakelių.

Pagrindiniai Šv. Velykų stalo akcentai, be kurių ir šiandien neįsivaizduojamas tradicinis stalas – margučiai, žalumynai ir prisikėlimo avinėlis. Paprastai raudonas margutis ir avinėlis su raudona prisikėlimo vėliava – įtaisomi dubenėlyje tarp žaliuojančių javų želmenų ir pastatomi stalo centre. Šalia bruknių ar mažosios žiemės šakelėmis apkaišytas įvairiaspalvių margučių dubuo ar krepšelis.

Žiemos šaltį iškentusia žaluma, puošiami visi ant stalo esantys patiekalai. Išskirtinė stalo puošmena yra vikrių šeimininkės pirštų supintas, mažosios žiemės šakelių vainikėlis, kuriuo apriestas javų želmenų dubenėlis su avinėliu ir margučių dubuo.

Žalumos vainikėliu dekoruotas staltiesės kraštas šventiniam stalui suteiks iškilmingumo ir puošnumo. Jaukumo ir džiugesio suteikia ant stalo vazoje pamerktos kelios, šviežiais lapeliais pasidabinusios beržo šakelės, ankstyvas žibutės, tulpės ar narcizo žiedas.

Šventiniai valgiai anksčiau ir dabar

Senoliams gausiomis vaišėmis nukrautas stalas žadėjo puikų derlių, gerą prieauglį ir sotų gyvenimą. Šeimyna po 5 savaičių Gavėnios pasninko sėsdavo prie žalumynais puošto, gardžiausiais mėsos valgiais, sūriais, pyragais ir kitais skanumynais nukrauto stalo.

Gyvendami sočiai šiandien vargu ar žavėsimės ant stalo patiektu keptu paršeliu ar kiaulės galva su į nasrus įspraustu raudonu kiaušiniu, tačiau orkaitėje iškeptas kiaulienos kumpis, nugarinė ar kiaulienos šonkauliai bus užuomina į senolių šventinę tradiciją ir pamalonins pilvą. Dailioje lėkštėje patiekta ir išmoningai žalumynais papuošta kepta žąsis ar antis su obuoliais, bus džiaugsmas akims ir pilvui.

Ant šventinio senolių stalo netrūko ir iš pieno pagamintų patiekalų. Šeimininkės šiai progai suspausdavo sūrių, prisukdavo grietinės ir iš jos pagamindavo gardaus sviesto, o iš jo sutaisydavo sviestinį avinėlį. Ir šiandien vaišių stalui išskirtinumo suteiktų bei svečių liaupsių sulauktų, jeigu, pasitelkusi visus gebėjimus ir išmonę, šeimininkė šventei suformuotų dailų sviestinį avinėlį!

Ir pyragai! Kokios gi Velykos be pyragų! Juodą duoną valgydavo kiekvieną dieną, o pyragą tik per šventes. Šv. Velykoms stengėsi iškepti ne vieną, o kelis, taip pat meduolių, bandelių ir sausainių. Būdavo, iš mielinės tešlos ir avinėlį šventiniam stalui suraito.

Svarbiausias Šv. Velykų pyragas – boba. Šeimininkės garbės reikalas buvo iš saldžios mielinės tešlos iškepti aukštą bobą su razinomis. Pasakojama, kad vaikai tol nesitraukdavo nuo stalo, kol negaudavo velykinės bobos riekelės. Nustebinkime namiškius namuose kepta mielinės tešlos, razinomis ir apelsinų cukatais pagardinta, cukruotais šonais, žalumynais apkaišyta velykine boba.

Džiaugsmingai švęskime Šv. Velykų prisikėlimo stebuklą velykinį margutį pasidalindami artimųjų būryje.

Taikos, darnos ir sutarimo!

Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė Rasa ŽUMBAKIENĖ

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.