Ir senam sodui galima įkvėpti gyvybės

Ar verta gaivinti seną sodą?

Pasaulis būtų tobulas, jeigu sodininkai pradėtų genėti vaismedžius ir vaiskrūmius jau sodinimo metais. Pirmas žingsnis – viršūnės trumpinimas, kad augalas pradėtų šakotis. Gerai prižiūrėtas net ir senas, šimtametis vaismedis išsaugo tokias pačias savybes, kaip ir jaunas: vaisių skonį, dydį, atsparumą ligoms. Neprižiūrimų augalų vaisiai smulkėja, augalą labiau puola ligos.

Jeigu įsigijote sodybą su senu, menkai prižiūrėtu sodu, tikriausiai teks nuspręsti – jį atgaivinti ar iškirsti ir pasodinti jaunų vaismedžių. Bet kaip žinoti, kad pasirinkimas teisingas? Ko gero svarbiausias kriterijus – vaisių skonis. Jeigu vaisiai jums neskanūs, kam tokį augalą laikyti?! Jeigu vaisių skonis tenkina, įvertinkite derliaus kiekį, ar neteks didesnės jo dalies išmesti. Vieno seno vaismedžio vaisių gali užtekti ir šviežiam vartojimui, ir sultims. Bet juk paprastai sode auga ne vienas medis!..

Beje, apgenėti seni vaismedžiai atrodo neatpažįstamai gražiai. Tačiau – labai svarbu – stipriai išgenėti augina itin daug vienmečių šakelių, vadinamųjų vilkūglių, ir jie augs kasmet! Todėl pagalvokite, ar būsite pasiryžęs su jais kasmet „kovoti“?

Bet viskas pasaulyje turi dvi puses. Taip ir senas augalas turi savą istoriją, aurą. Pavyzdžiui, Rojaus kaime (Ignalinos r.) profesoriaus Adomo Hrebnickio sodyboje esantis sodas ko gero seniausias Lietuvoje išlikęs sąmoningai įveistas. Iš jo kilo daug vaismedžių veislių, o kartu ir nuostabieji „ananasiniai“ obuoliai. Pirmieji vaismedžiai ten pasodinti 1890 m.

Taigi – kiekvienas atvejis yra individualus.

Senieji genimi anksčiau

Prieš imantis genėti vaismedžius, būtina atkreipti dėmesį į keletą svarbių dalykų. Visų pirma turime galvoti apie tai, kad šalindami bet vaismedžio dalis, augalui padarome nuostolių, todėl kiekvienas pjūvis ar kirpimas turi būti motyvuotas.

Genėti žiemos pabaigoje galima todėl, kad šalčiausias periodas yra pasibaigęs. Stipriai nugenėtiems vaismedžiams gali pakenkti ilgalaikis (savaitės ir ilgesnis) šaltų orų periodas, kai temperatūra nukrenta 15 °C ir daugiau žemiau nulio. Genėjimo metu oro temperatūra neturėtų būti žemesnė nei –10 °C. Be to, geriausia darbuotis saulėtą dieną, kai medžių žievė sausa.

Žiemos pabaigoje genėkite šalčiams ištvermingesnių ir mažiau augių veislių obelis, praėjusį rudenį pasodintus, skurstančius vaismedžius. Ramybės metu nugenėti augalai tampa vešlesni, augina daugiau ir ilgesnių ūglių. O štai augesnių, mažiau šalčiams atsparių veislių obelis ir visas kriaušes genėti reikia vėlai, jau vegetacijos metu, kai sulapoja arba net sužydi. Tuo metu nugenėti vaismedžiai auga lėčiau, lengviau išlaikoma pusiausvyra tarp augimo ir derėjimo. Jei matote, kad teks pašalinti daugiau šakų, nesusivėlinkite – šį darbą užbaikite ne vėliau nei praėjus savaitei po žydėjimo pabaigos.

5 taisyklės padės nesuklysti

Mūsų soduose auga ir deri daug aukštaūgių ar vidutinio augumo vaismedžių, tad šių medžių genėjimas sodininkams mėgėjams yra itin aktualus. Formuojant vaismedžių vainikus ir genint medžius reikia laikytis kelių taisyklių.

1. Prieš imantis darbo, seną vaismedį būtina atidžiai apžiūrėti. Pirmiausia išgenimos sausos, ligotos, aplaužytos šakos. Tais pačiais metais negalima nuo kamieno pašalinti dviejų stambių šakų, ypač jeigu jos yra išaugusios panašiame aukštyje iš priešingų kamieno pusių, nes vaismedžio kamienas gali pradėti džiūti.

2. Paėmę į rankas sekatorių ar pjūklą, prisiminkite, kad produktyviausios šakos yra horizontalios. Todėl išpjaukite stiprias vertikalias šakas („medžius medžiuose“), augančias iš žemutinių horizontalių stambiųjų šakų į vainiko vidų ir konkuruojančias su liemeniu. 

Nupjaukite ir apatinių stambių horizontaliųjų šakų senas, žemyn atlinkusias viršūnes iki jaunesnio atsišakojimo.

3. Jei horizontalios šakos yra „įsispraudusios“ tarp kitų dviejų, jas taip pat reikia išpjauti. Nepalikite ir besitrinančių šakų. Jas patrumpinkite, atlenkite horizontaliai, pririšdami virvutėmis prie kamieno ar kitų šakų, arba tiesiog pašalinkite.

4. Negerai, jeigu šaka su liemeniu suaugusi smailiu kampu (smailesniu nei 50°). Ją nupjaukite arba patrumpinkite tiek, kad neišlūžtų, jeigu vaismedis užaugintų gausų derlių.

5. Iškirpkite ir ankstesnių metų neproduktyvius, vertikalius vilkūglius.

Vainikų žeminimas ir šviesinimas

Vidutinio amžiaus ir senas, neprižiūrėtas obelis galima atjauninti, pažeminant ir pašviesinant vainikus. Tokie vaismedžiai žeminami nuo trečdalio iki pusės jų ūgio ar net daugiau. Priklausomai nuo aukščio ir tinkamai išsidėsčiusių horizontalių šakų, vaismedžio viršūnė pašalinama 1,8–2,5 m aukštyje.

Viršūnė su daugybe stipriai augančių šakų pašalinama virš gražiai atsišakojusios horizontalios ar artimos horizontaliai krypčiai šakos. Nupjovus viršūnę, dažniausiai lieka daug įvairaus stambumo šakų. Jei jų per daug, pašalinkite kelias senas, stambias, bet palikite jaunesnes, smulkesnes. Negailėkite netinkamoje vietoje ir aukštyn augančių šakų. Jei vaismedžiai tarp eilių auga per tankiai, išpjaukite tarpueilių kryptimi išaugusias šakas – taip susiaurinsite vainiką.

Pašalinus vaismedžio viršūnę, likusių šakų viršūnės paprastai irgi būna per aukštai. Jos trumpinamos aukščiau nei pašalinta vaismedžio viršūnė. Kaip tai daryti? Pjaukite virš gražiai atsišakojusios horizontalios ar artimos horizontaliai krypčiai šakos, augančios į vainiko išorę. Jeigu taip nugenėjus liko per daug stambių šakų, eilių kryptimi jas taip pat praretinkite, o likusias, jei per ilgos ar per daug nusvirusios, taip pat patrumpinamos.

Šaką reikia trumpinti 0,5–1 m daugiau nei numatyta vainiko vieta, kurią turi užimti naujai išaugusios produktyvios šakelės. Per vienus metus taip išretinus ir patrumpinus viršūnę bei stambias šakas, sužadinamas intensyvesnis vaismedžio augimas, todėl smulkesnių šakų nei šalinti, nei trumpinti nereikėtų.

Būtina pabrėžti, kad taip pat genimos ir senos kriaušės. 

Nors ir seni, pažeminti vaismedžiai būna neaukšti ir gerai apšviesti. Jie išaugina naujų vaisinių šakelių, todėl vaisiai būna dideli, nusispalvinę veislei būdinga spalva, gražūs. Be to, taip prižiūrimi vaismedžiai pastoviau dera. Išretintą vainiką gerai prapučia vėjas, greičiau pradžiūva po lietaus, todėl seni vaismedžiai mažiau serga grybinėmis ligomis. Kai vainikas sausas, grybinių ligų (rauplių, vėžio, vaisių puvinių ir kt.) sporos turi mažiau galimybių vystytis.

Baigus genėjimą nepamirškite ir augalų „higienos“ – pasirūpinkite atvertų žaizdų gydymu. Patirtis rodo, kad vienokiu ar kitokiu sodo tepalu būtina užtepti žaizdas, kurių skersmuo didesnis nei 2 cm. Mažesnės apimties žaizdos, prasidėjus vegetacijai, labai greitai užgyja.

„Dr. Malinausko medelynas“ savininkas dr. Kęstutis MALINAUSKAS

Kęstučio Malinausko nuotraukos ir iliustracijos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.