Ashburn +13,3 °C Mažai debesuota
Ketvirtadienis, 25 Bal 2024
Ashburn +13,3 °C Mažai debesuota
Ketvirtadienis, 25 Bal 2024

Iš didmiesčio į kaimą pabėgę Marius ir Simona: čia net laikas kitoks

2024/04/01


Pasvalys („Darbas“). Dar visai neseniai Simona ir Marius Maračinskai gyveno Vilniuje, turėjo gerus darbus ir mėgavosi didmiesčio siūlomomis pramogomis bei kultūra. Atrodė, jog visos svajonės išsipildė, tačiau vienų nuostabai, kitų – džiaugsmui, pora staiga viską metė ir grįžo į Mariaus tėviškę.

Maračinskai šaknis suleido Ličiūnuose. Čia, jaukiame, pačių suremontuotame name, daugybės knygų ir meilės apsuptyje, auga jų vyresnėlis sūnus Jonas ir jaunėlė dukra Gluosnė. Marius grįžo į tėvų ūkį, o Simona rūpinasi vaikais, namais bei puoselėja daugybę kūrybinių sumanymų. Pabėgimą iš miesto pora vadina geriausiu gyvenimo sprendimu.

Žadėjo niekuomet negrįžti į kaimą

Marius ir Simona kartu jau dešimt metų. Juos suvedė meilė balkanų muzikai. Pora susipažino scenos chuliganų grupės „Gogol Bordello“ koncerte.

Simona Vilniaus universitete baigė istorijos bakalauro studijas, o Klaipėdos universitete įgijo dvasinio konsultavimo ir asistavimo magistro laipsnį. Marius – tiksliųjų mokslų atstovas – diplomuotas statybų inžinierius.

– Dešimt metų dirbau statybos įmonėse. Projektavau, braižiau, skaičiavau. Vis atrodė, kad su patirtimi bus lengviau. Tačiau projektų daugėjo, o su jais augo ir nuolatinis stresas, kuris mažino motyvaciją. Vis dažniau ėmiau svarstyti, kad norėčiau ko nors savo, – prisimena Marius.

– Dirbome skirtingose statybos įmonėse. Abiem tai nebuvo svajonių darbas. Marius į darbą išeidavo, kai vaikas dar miegodavo, o grįždavo, kai jau ruošdavosi gulti. Klausiau savęs – jei mūsų vertybė, prioritetas šeima – tai ką mes čia darome? Prasidėjus karantinui, kai teko užsidaryti bute, ėmėme svarstyti – kiek taip gyvensime? Gal pabandom ką nors kita? – grįžimo į Ličiūnus istoriją pasakoja Simona.

– Kažkada, pusiau juokais, pusiau rimtai, tėvams pasakiau – niekada negrįšiu į kaimą – pavargau nuo tų trijų metų laikų, kurie vienas nuo kito skiriasi tik tuo, kad purvas būna arba sausas, arba šlapias, arba sušalęs. Pasakiau ir išvažiavau į Vilnių. O po dešimties metų teko grįžti, – šypsosi Marius.

Gyvenimas nuolatiniame procese

Marius gimė ir augo kaime. O štai Simona iki aštuntos klasės gyveno Kėdainiuose, vėliau su šeima persikraustė į sostinę.

– Kai mano tėtis sužinojo, jog keliamės gyventi į kaimą, labai apsidžiaugė. Sakė, jog ten žmonės dabar kitaip gyvena. Tiesą pasakius, galvojau, jog taip gali nutikti. Prisimenu, kai vasaros atostogas praleisdavau pas tetą kaime, kur dideliuose šiltnamiuose kas antrą dieną skindavau agurkus. Man ten buvo kaifas. Po atostogų Vilnius visuomet atrodydavo labai pilkas. Todėl ir Ličiūnuose aš nepasijutau svetima, tai buvo tarsi sugrįžimas į vaikystę, – prisipažįsta Simona.

Šeima kurį laiką gyveno Mariaus tėvų namuose, o paskui nusipirko seną sodybą Ličiūnų pakraštyje.

– Norėjom dideliais medžiais apsupto vienkiemio ant upės kranto, o gavom seną namą, sumūrytą iš liūdnų pilkų plytų, kaimo pakraštyje. Upės nėra, medžius dar tik sodiname, – juokiasi Simona. – Namą pirkome labai pigiai – už 11 000 eurų. Palyginus su tuo, kad Vilniuje gyvenantys draugai būstui išleidžia 200 000 eurų – tai labai menki pinigai.

INTERJERO DETALES
Namuose gausu pačių šeimininkų kurtų interjero detalių. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Tiesą pasakius, dabar tik keli atskiri elementai primena, jog kažkada čia būta tipinio iš silikatinių plytų statyto kolūkio namo. Pro didelius langus krentanti šviesa užlieja jaukius, atviro išplanavimo kambarius, kuriuose gausu knygų, įvairių, dažnai pačių namų šeimininkų kurtų interjero detalių.

– Pradėjus namo rekonstrukciją, buvo visai malonu prisiminti seną amatą – pasibraižyti išplanavimo schemą, sudėlioti baldus. Visus paprastus griovimo, kasimo, mūrijimo darbus atlikau pats. Meistrus samdžiau tik apdailos darbams, ten, kur reikėjo kruopštumo ir tam tikrų įgūdžių, kurių neturiu pats, – pasakoja namų šeimininkas.

Nors pirmas aukštas jau įrengtas, darbai anaiptol nebaigti. Dar laukia antro aukšto, kieme stovinčios klėties, kurioje kažkada turėtų atsirasti Simonos keramikos studija, vasaros kambariai svečiams, rekonstrukcijos.

– Aš neturiu galutinio, baigtinio sodybos vaizdo. Čia tikrai nebus taip, kad augs graži, tvarkingai nupjauta žolė, keli pastatai ir viskas. Kažkur bus prakasta, kažkur išlieti pamatai, kažkur kažkas statoma. Norėčiau sklepo, kuriame laikyčiau alų ir galbūt rūšinį vyną. Norėčiau molinio namuko. Kada tai bus – nežinau, – svajonėmis dalinasi šeimos galva.

– Pasakėme sau – jei jau atėjome į kaimą, reikia pasistatyti savo svajonių namus. Ne pilkus, kaip dabar madinga, o spalvotus ir pilnus gyvybės. Marius svajoja apie rūsius, o aš apie molio dirbtuves, suremontuotą klėtį, šiltnamį… Viskas pasiekiama, tik trūksta arba laiko, arba pinigų (juokiasi). Čia nėra nieko baigtinio. Mes mokomės gyventi nuolatiniame procese ir tuo mėgautis, – sako Simona.

Ūkis

Mariaus tėčio Algio Maračinsko pasvaliečiams pristatyti nereikia – nuo 1991 metų kviečius ir daržoves auginantį ūkininką puikiai visi pažįsta. Į tėvo ūkį iš Vilniaus sugrįžo ir Marius.

– Traktorių vairuoti išmokau dar vaikystėje. Per tuos kelis dešimtmečius pasikeitė daug dalykų – technika, technologijos, reikalavimai. Tačiau pati žemdirbystės esmė nepakito – turi sėsti prie traktoriaus vairo ir dirbti žemę.

Marius Mara2inskas
Asmeninio albumo nuotr.

Ūkyje dirba visa Maračinskų šeima – tėvai ir Marius su broliu Mantu. Sezono metu samdo pagalbininkus.

Vis labiau šylantys orai ūkininką pamažu gena į laukus, tačiau, anot ličiūniečio, darbo netrūksta ir žiemą – reikia rūpintis produkcijos realizacija, dėliotis ateinančių metų planus, teikti paraiškas NMA, rūpintis biurokratiniais dalykais ir t. t.

Dabar labai populiari alternatyvi žemdirbystė Mariaus netraukia.

– Ruošiant morkas ar kopūstus lieka lapų, kuriuos iš mūsų ūkio pasiima triušių, avių ar elnių augintojai. Jie mūsų dažnai klausia – kodėl ir mes nepabandom kažko kito? Atsakymas labai paprastas – nelieka laiko – vos spėjame su daržovėmis tvarkytis.

Maračinsku ukis
Asmeninio albumo nuotr.

Neiškenčiu nepaklausęs – o kaip ten su tais amžinai viskuo besiskundžiančiais ūkininkais? Marius šypteli:

– Kiekvienais metais būna kas pasiseka ir kas ne. Jei labai nori verkti – visuomet gali surasti tam pretekstą. Tačiau visada yra dalykų, kuriais galima ir pasidžiaugti.

Tai, kas geriau už miestą

Paklaustas, ar kaimiški rūpesčiai nepriverčia pagalvoti apie grįžimą į miestą, vyras trumpam nutyla.

– Jei čia kas nors užtvinsta – imi kastuvą, iškasi griovelį ir vanduo nubėga. Jei sugenda traktorius, imi ir remontuoji. Jei nepavyksta – pasikvieti pagalbą. Vilniaus problemų dažniausiai rankomis neišspręsi ir tai kelia didelį stresą.

– Aš manau, kad gyvenimą kaime žmonės renkasi todėl, jog pasiilgsta tikrumo, natūralumo. Čia net laikas kitoks. Tu esi nuolat užimtas, turi visą laiką rūpintis namais, ūkiu, bet sieloje jautiesi geriau. Vilniuje mes nepažinojome savo kaimynų, o čia žinome visus. Eini per kaimą, prieina kaimynė ir tiesia kiaušinius – „parnešk vaikams“. Kita pasakoja – „išeinu į kiemą, girdžiu, kad jūs namuose, ir man taip gera klausytis čiauškančių vaikų“. Mūsų vaikai auga natūralioje aplinkoje, turi savas erdves ir gyvena tikrą vaikišką, ne miesto gyvenimą. Aš pamatau iš žemės išlindusią snieguolę, akimis palydžiu parskridusias gerves ir man tai yra geriausia, kas gali būti. Atrodo, jog tai yra gerokai daugiau, nei turėti miesto vakarėlius ir pramogas, – vyrą papildo Simona.

Knygų klubas

Neatsiejama Simonos gyvenimo dalis – knygos. Ne tik jas skaito, bet ir rašo apžvalgas, kurias publikuoja instagramo socialiniame tinkle @knygineju pseudonimu.

– Esu sudariusi sutartis su keliomis leidyklomis, kurios man siunčia knygas, kad jas perskaityčiau ir parašyčiau, ką apie jas galvoju.

Prieš porą metų Simona Pasvalyje įkūrė Knygų klubą.

– Aš labai norėjau su kuo nors kartu skaityti knygas ir dalintis įspūdžiais. Iš pradžių parašiau laišką bibliotekai, paklausiau, gal kas nors panašaus vyksta. Tačiau manimi niekas nesusidomėjo. Tuomet kreipiausi į Pasvalio kultūros centrą, kuris mane nukreipė į… biblioteką. Po kurio laiko kažkurioje Pasvalio feisbuko grupėje parašiau skelbimą „Gal kas norite su manimi kartu paskaityti…“ Galvojau – atsilieps kelios moterėlės, susirinksim ir bus smagu. O atsiliepė tiek, kad aš net nusigandau.

Pasvalio knygu klubas
Pasvalio knygų klubas. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip pasakoja Simona, jau antrus metus veikiantis Pasvalio knygų klubas vieną du kartus per mėnesį renkasi aptarti perskaitytų knygų ar dalyvauti kokiame nors kultūriniame renginyje.

– Maždaug penkiolika žmonių susirenka nuolat, dar yra keliolika, kurie užsuka nereguliariai, bei keletas virtualių narių, kurie nedalyvauja susirinkimuose, tačiau kartu skaito tas pačias knygas, kaip ir mes. Tai labai puiki, intelektuali ir smagi kompanija. Susitikimas su ja – laukiamiausias mėnesio įvykis.

Klubo nariai iš pradžių rinkosi bibliotekos patalpose, vėliau susitikimo vietos ėmė kisti – parkai, kavinės, knygynas.

– Kas pakviečia, pas tuos ir einame, – šypsosi Simona.

Kone visą pašnekovės svetainės sieną dengia knygų prikrautos lentynos.

– Vyras žadėjo pats pagaminti lentynas. Kol jas daro, laikinai nusipirkau šitas. To „laikinai“ kokiems dešimčiai metų, tikiuosi, užteks, – kikena moteris, švelniai kepštelėdama šalia sėdinčiam Mariui į šoną.

Ar šioje gausybėje yra mėgstamiausia knyga?

– Aš ne iš tų žmonių, kurie patikusią knygą skaito po dešimt kartų, bet mėgstamiausių sąrašą tikrai turiu: Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“, Rėjaus Bredberio „Pienių vynas“, Eriko Marijos Remarko „Juodasis obeliskas“. Kai pastarąją perskaičiau mokykloje, pagalvojau – tai štai ką knyga gali padaryti žmogui! Sujudinti vidų, jį pakeisti, sukelti naujų minčių, parodyti iki tol nematytus pasaulius, jausmus, patyrimus. Šis trejetas – klasika. Tačiau yra ir šiuolaikinių autorių, kurie man labai patinka. Pavyzdžiui – Narine Abgaryan, kuri knygoje „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ labai subtiliai pasakoja apie nykstantį Armėnijos kaimą ir nuostabius ten gyvenančių žmonių ryšius.

Molis – įprasmina!

Populiarų posakį „įklimpti pasvalietiškame molyje“ Simona patyrė labai savotiškai.

– Kartą draugė pasiūlė Pasvalyje nueiti į Reginos Šlekienės vedamus keramikos užsiėmimus. Visą gyvenimą su menu neturėjau nieko bendro, net jo vengdavau. Bet čia sukišau rankas į molį ir man baisiai patiko. Tai toks savotiškas įsižeminimas. Vieni bando lipdyti menininkės etiketę, bet man ji nelimpa. Aš į tai žiūriu kaip į amatą, kai gali nulipdyti lėkštę, dubenį ir kažkam padovanoti. Turiu draugių, kurios fotografuoja, tapo ir savo darbus dovanoja įvairiomis progomis. Aš nieko panašaus nemokėjau iki tol, kol neišbandžiau keramikos. Ji man – smagus atradimas, kai net neturėdamas menininko gyslelės gali ką nors sukurti ir padovanoti kitam. Dar daugiau – į molį gali sudėti atsiminimus, jį personalizuoti. Pernai buvome prie jūros, kur praleidome šaunų, ramybe paženklintą laiką. Prisirinkau kriauklių, plunksnų ir panaudojau gaminamoms lėkštėms. Dabar kas kartą pildama į jas sriubą vaikams aš ir vėl išgyvenu tas nuostabias kartu praleistas akimirkas. Molį kartu su mama noriai minko ir Jonas su Gluosne.

– Mūsų Jonas labai aktyvus, sunkiai vienoje vietoje nusėdintis vaikas. Tačiau kai pasodinu prie molio, jis gali kelias valandas minkyti, pjaustyti ir lipdyti. Aš su moliu susipažinau būdama daugiau nei trisdešimties, o vaikai – nuo mažų dienų.

Dabar Simonos dirbtuvės glaudžiasi buvusiame tvartelyje. Planuose – jas perkelti į suremontuotą klėtį.

– Vis sulaukiu klausimų, ar galima nusipirkti mano dirbinių? Galima! Po truputį kuriame interneto svetainę, kurioje planuoju prekiauti savo keramikos darbais.

Alus

Nors Marius paskendęs šeimos ūkio reikaluose, radęs laisvą minutę nesėdi be darbo.

– Prisižiūrėjau internete filmukų, kaip kažkas ima ir padaro stalą, kėdę ar lentyną. Niežtėjo rankos pačiam viską išbandyti. Prisipirkau iš Anglijos bei Amerikos metalinių oblių, pasigalandau juos ir ėmiau meistrauti.

Vyro darbai ne monumentalūs, bet padaryti su meile – lentynos, pakabos ir t. t.

Turi ūkininkas ir dar vieną hobį, kurį dažniausia prisimena kartą metuose, prieš pačią smagiausią vasaros šventę – Jonines.

– Už Saločių, ant Mūšos kranto, yra Gniaužių kaimas, kuriame – senelio Jono Morkūno sodyba. Jis gamina alų. Prieš dešimt metų aš, brolis Mantas ir pusbrolis Darius Morkūnas sugalvojom senelio paklausti, kaip tą alų reikią daryti. Padarėm senoviškai, kubiluose, košėm per šiaudus… Skonis buvo nelabai koks, bet per Jonines atvažiavo draugų ir viską išragavo. Atėjo kiti metai ir mes vėl darėm alų Joninėms. Ir taip dešimt metų. Vėliau prisijungė Simona, pusseserės, draugai. Pernai jau visas „festivalis“ buvo – netoli šimto žmonių iš visos Lietuvos susirinko. Senelio sodyba negyvenama, tad visi įsikuria palapinėse. Mes vaišiname alumi, o maistas – svečių. Renkasi ramiai praleisti laiką norinti liaudis. Žaidžiame tinklinį, su vaikais mėgaujamės Mūšos gaiva, – pasakoja Marius, o jo akyse ima žibėti liepsnelės.

– Aš neįsivaizduoju, ką jie ten daro. Žinau tik kelis raktinius žodžius – misa, salyklas… Ir dar tą prietarą, kad moterys nelabai gali būti ten, kur gaminamas alus. Tad mes, kol vyrai dirba, su draugėmis laikomės atokiau, – kvatoja Simona.

Beje, su alumi susijęs ir dar vienas Mariaus hobis. Vyras kolekcionuoja alaus butelių kamštelius. Jų ličiūniečio kolekcijoje – beveik du tūkstančiai. Neseniai jis pagamino specialius kamštelių laikiklius ir visą savo „turtą“ pakabino ant miegamojo sienos.

– Dar vietos yra maždaug tūkstančiui kamštelių, tad šis pomėgis – ilgam, – akį merkia Marius.

alaus kamsteliai
Mariaus kolekcijoje – apie 2000 alaus kamštelių. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Vyras pasakoja, jog šia aistra užsidegė ketvirtoje ar penktoje klasėje, kai Panevėžyje, išėjęs iš parduotuvės, pamatė ant šaligatvio besimėtantį kamštelį. „Kalnapilio“ logotipu paženklintas metalo gabalėlis – pirmasis eksponatas.

– Neturiu jokios rinkimo sistemos. Neieškau seniausio, rečiausio, brangiausio kamštelio. Tiesiog renku tai, ką pats išragauju, ar ką parveža draugai iš kelionių. Kai išvažiuojame į užsienį, einu į parduotuvę ir žiūriu ko naujesnio. Jei kas tinka kolekcijai – perku ir vežu namo.

Ilgai ir laimingai…

Už lango dangumi slenka pilki niūrūs debesys, o šiltuose Maračinskų namuose aplink kojas sukasi Jonas su Gluosne, vis pasakodami apie šalia gyvenančias drauges – babytę Bronytę, Laimą ir kitas kaimynes, su kuriomis galima ir karvę kartu pamelžti, ir vištas su viščiukais apžiūrėti.

Simona smagiai merkia akį aiškindama, kad uošvių laukuose užaugintos gėrybės skanios, tačiau pati skaniausia daržovė – tetos šiltnamiuose vaikystėje skinti agurkai. Kalba apie planus Pasvalyje atidaryti vietą, kur galėtų rinktis intelektualaus bendravimo išsiilgę žmonės. Pasakoja apie jai patinkančią fly yoga ir kažkada baigtus dulų kursus. Šmaikštauja, kad nors pati dar neišmokusi pasvalietiškos tarmės, bet vyresnėlis Jonas, maloniai mamos nuostabai, ima ir pasako kations.

Visa šeima knygų (kaip gi be jų!) fone įsitaiso fotosesijai.

Nutaikęs akimirką, paklausiu – ar atokūs Ličiūnai bus ta vieta, kur visi, kaip toje pasakoje, – ilgai ir laimingai iki pasaulio pabaigos? Marius pažvelgia į Simoną, paglosto Joną, Gluosnę ir ištaria:

– Per daug čia darbo ir jėgų įdėta, per daug planų, kad keltumėmės kitur.

– Kartais sakoma, kad pasvaliečiai – uždari žmonės. Kad tie, kurie čia atsikrausto iš svetur, ilgai neranda kontakto su vietiniais. Aš to nepatyriau. Mariaus šeima, mūsų amžiaus aplinkiniuose kaimuose gyvenantys, panašiai kaip mes į pasaulį žiūrintys draugai, Knygų klubo nariai – žmonės, kurių dėka niekuomet nepajaučiau, kad esu nepriimta. Galų gale, pats kaimas. Man atrodo, kad jis bus gyvas tol, kol jame gyvens jauni žmonės. O mūsų aplinkoje tokių yra daug, – tikina Simona.

 

Autorius Viktoras STANISLOVAITIS / DARBAS

Viršelyje: Marius, Jonas, Simona ir Gluosnė Maračinskai Ličiūnuose surado gyvenimo pilnatvę. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Dalintis

Advertisement

Advertisement

2024/04/25

Buvęs miestietis žemės ūkyje – kaip žuvis vandenyje

Kėdainių r. Vermenos žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) karvės – vienos produktyviausių šalyje. Per dieną duoda vidutiniškai po 34 litrus pieno. „Karvė gali suėsti daug kokybiško pašaro, tačiau neduos daug baltyming...
2024/04/25

Sodininkai nuostolius skaičiuoja milijonais

Balandžio viduryje staiga kritusi oro temperatūra, gausus ir šlapias sniegas bei kruša daliai Europos sodininkų gal ir nebuvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, tačiau jau dabar aišku, kad dalies derliaus išgelbėti...
2024/04/25

Pamaryje siuvami gaminiai pasiekia ir Ukrainos karius

Monikos Dobrovolskytės karjera galbūt galėjo prasidėti vienoje iš sostinės veterinarijos klinikų, bet ji pasuko pamario link. Mergina nėrė į turizmo verslą Ventėje, kur daugiau nei 10 metų siūlo iškylas laivais ir apgyvendinimo pasla...
2024/04/25

EP patvirtino taisykles dėl pakartotinio pakuočių naudojimo ir perdirbimo

Trečiadienį Europos Parlamentas priėmė naujas taisykles, kuriomis siekiama, kad ES rinkoje pakuotės taptų tvaresnės ir jų būtų naudojama mažiau. Taisyklėse, dėl kurių preliminariai susitarta su ES Taryba, numatytas pakuočių atliekų kiekio mažinimo...
2024/04/24

Vienas „Vičiūnų“ vadovų: verslo Rytuose pardavimo kaina nėra džiaugsminga

Kauno mero Visvaldo Matijošaičio iš dalies valdomai žuvies bei kitų maisto produktų gamybos ir prekybos „Vičiūnų grupei“ po beveik dvejus metus trukusio proceso pagaliau pardavus verslą Rusijoje, Baltarusijoje ir kitose N...
2024/04/24

Kova su nesąžiningos prekybos praktika maisto tiekimo grandinėje: EK įžvalgos

Šiandien Komisija paskelbė Direktyvos dėl nesąžiningos prekybos praktikos (NPP) įgyvendinimo maisto tiekimo grandinėje ataskaitą. 2019 m. priimta vadinamąja apsaugos nuo NPP direktyva draudžiama 16 praktikų, kurios gali turėti žalingą povei...
2024/04/24

Kuo daugiau uždaroma bankų skyrių – tuo didesni pelnai

„Vien tik auksas valdo mus, žmonės jam tarnauja!“ (J. V. Goethe, Mefistofelio sparnuota frazė dramoje „Faustas“) Lietuvos komerciniai bankai, žarstantys įspūdingus pelnus, regionuose uždaro skyrius, gyventojai lieka be...
2024/04/24

Pajamų deklaravimui liko vos savaitė: dažniausiai užduodami klausimai

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) primena, kad pajamas privalantiems deklaruoti gyventojams tai padaryti liko savaitė. Pajamų mokesčio deklaracijas pateikti jie turi iki gegužės 2 d. Šiuo metu pareigą atliko apie 69 proc. privalančiųjų d...
2024/04/24

VMVT kviečia diskusijai: kodėl geriausią žmogaus draugą kaustome grandinėmis?

Balandžio 24 dieną minima Šuns diena. Anot Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistų, tokios progos minėjimas skatina atkreipti dėmesį į problemas, keisti požiūrį į augintinius ir elgesį su jais. Anksčiau šuo bu...