Išaustas gyvenimo metraštis

Namai – auksarankių dirbtuvės

Jau pusšimtį metų Kelmėje gyvenanti Marytė Žukauskienė pasitinka liūdnomis nuotaikomis. Prieš porą metų neteko artimiausio savo žmogaus – vyro Jono. Darbštus apie viską išmanantis buvo žmogus. Ką ėmė, tą dirbo. Namų pusrūsis buvo jo erdvė. Čia jis darė taburetes, grėblius, samčius, šaukštus iš medžio. Kartais sukurdavo ir kokią spintelę ar kitą reikalingą baldą.

O viršuje karaliavo Marytė. Erdviausiame ir šviesiausiame kambaryje stovėjo jos Jono padarytos staklės. Kai ateidavo įkvėpimas ir šviesios mintys, tautodailininkė jose sėdėdavo diena iš dienos – ištisą savaitę. Mat vieną savaitę dirbdavo ilgas darbo valandas kulinarijos parduotuvėje, kitą savaitę ilsėdavosi.

„Turbūt jau viską, ką mokėjau ir ką buvau sugalvojusi, išaudžiau. Gražiausius žodžius į savo audimus sudėjau, nes prasmingas lietuviškas žodis man gražiau už įmantriausią raštą.

Dar beveik naujas, geras stakles padovanojau. Be reikalo užėmė vietą. Jau nebeausiu. Rankos tirpsta. Ir mintys sujauktos, išdraskytos. Kaip ir daugelio senų žmonių, pajaučiančių nereikalingumą. Į stakles turi sėsti geros nuotaikos, šviesiomis mintimis, nes reikia didelio atidumo ir kruopštumo. Pasilikau tik šitas, užimančias nedaug vietos“, – laikydama miniatiūrines staklikes su nebaigta austi juostele, mintimis dalijasi ponia Marytė.

Smagiausia austi žodžius

Tautodailininkė M. Žukauskienė audėjos amato išmoko iš savo mamos. Ji buvo labai sumani, kruopšti ir kūrybinga audėja. Pati kurdavo unikaliausius, įmantriausius raštus. Nesikratė ir pačios sunkiausios užduoties – išausti tekstą. Namų sienas puošia lietuvių tautiška giesmė ir Maironio eilėraštis „Lietuva, brangi“.

Būtent austi žodžius, prasmingas frazes, palinkėjimus patiko ir Marytei. Tik tokių didelių tekstų austi ji nesiimtų. Nenori ilgai laukti rezultato. Imasi tokių darbų, prie kurių nereikėtų sėdėti mėnesių mėnesius.

Gal todėl iš mamos ir neperėmė lovatiesių, užuolaidų, rankšluosčių ir kitų buityje naudojamų dalykų audimo amato...

Bet meniški, laiko bėgsmą ir svarbius įvykius įamžinantys tautodailininkės darbai – ne mažiau vertingi. Ir jiems sukurti reikėjo ne mažiau talento bei kruopštumo.

Šiluvos jubiliejų M. Žukauskienė įamžino išausdama Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią. Specialų savo darbą skyrė Lietuvos išsilaisvinimo sąjūdžio dvidešimtmečiui. Marytės audimai pradžiugino ne vieną jubiliatą, kuriam buvo skirtas vienintelis specialiai jam sukurtas audimas su palinkėjimais ir progos įvardijimu.

Žodžius suguldyti į audinį nėra taip lengva ir paprasta kaip gali atrodyti. Darbui reikia pasiruošti. Languotame sąsiuvinyje išpaišyti raides. Po to raštą perkelti į stakles, kitaip tariant surinkti. Baltas taškelis – pagrindas, juodas – raidė arba raštas.

Daug tautodailininkės darbų iškeliavo į užsienius, jų padovanojo Vyskupui, kunigams, miesto svečiams. Tai, kas dar liko namuose, gal būt bus įdomu anūkams kaip prisiminimas apie močiutę, turėjusią darbščias ir išmanias rankas.

Kūrybingumo mokė pats gyvenimas

Į devintą savo amžiaus dešimtmetį įkopusi Marytė Žukauskienė sako: „Esu mėtyta ir vėtyta“. Nuo mažų dienų teko suktis, kad išgyventų. Gimė karo metais. Jai buvo vos pora mėnesių, kai nušovė tėvelį. Mama liko viena su penkiomis dukromis. Dirbo nuo ryto iki vakaro. Maitino ne tik žemė, bet ir audimo staklės. Dukras mokė nuolankumo. Nesipykti, nedaryti kitiems nieko blogo, viską pelnyti sąžiningu darbu. Nesiblaškyti. Būti taikoj su visais. Toks buvo Marytės ir jos seserų auklėjimo pradžiamokslis.

„Dvi seserys Danutė ir Katrytė mokėsi Klaipėdoje. O mes, namuose likusios, sunkiai dirbom, kad joms padėtume. Mama išvirdavo cepelinų, pridėdavo kito sotesnio kaimiško maisto. Mes su sesėmis nešdavome „siuntinukus“ į Tryškių geležinkelio stotį, įduodavom traukinio palydovei, kad nuvežtų į Klaipėdą mūsų studentėms. Ir džiaugėmės, kad galime bent kuo padėti.

Kartu su vyrais sunkius darbus dirbom durpyne ir prie geležinkelio. Namuose irgi darbų netrūko. Mokėjau ir dalgiu pjauti, ir šieną grėbti. Į šokius nebuvo kada vaikščioti. Aš ir šokti nelabai moku.“

Tik ištekėjus ir atsikėlus gyventi į Kelmę, Marytės gyvenimas palengvėjo. Nuo Medvėgalio kilęs jos vyras Jonas – užsispyręs žemaitis. Tačiau darbštus, tvarkingas, nagingas žmogus. Už jo moteris sako jautusis kaip už mūro. Nereikėjo rūpintis, jei kas sugedo ar ko pritrūko. Kartu pragyveno 63 metus. Ir niekuomet nebuvo kilusi mintis skirtis. „Nebuvo dėl ko. Nepaleistuvavo, negėrė, nerūkė, žiūrėjo namų, – stabilios santuokos patirtimi dalijasi tautodailininkė. – Žodžiais apsikapodavom. Bet nueinu į kitą kambarį. Atvėstu. Ir vėl kalbamės lyg nieko nebūtų įvykę. Nereikia taip iš karto užsigauti. Reikia užjausti, vertinti vienam kitą, gerbti.“

Čia ir dabar

– Jūs jau nugyvenote aštuonias dešimtis metų. Įveikėte nepriteklius, sunkią ligą, gyvenimo iššūkius. Per gyvenimą vedė viltis dėl geresnės ateities. Šiandieninis žmogus nuolat kartoja, jog reikia gyventi čia ir dabar, mėgautis šia akimirka.

– Mes buvom mokyti kitaip. Mama ir kiti mus supę suaugę žmonės sakydavo: „Taupysi kapeiką – turėsi rublį“. Ir mes įsisąmoninome, kad reikia taupyti. Ne tik kapeiką. Bet ir drabužį. Griežtai atskirdavau, kuris drabužis darbui, kuris šventei ar išeigai. Kartais bendradarbės nustebdavo, kai pasipuošdavau per šventes: „Ar tai turi tokių gražių drabužių?“ Mat, šiokiadieniais rengdavausi labai paprastai, o kitos eidavo kasdien pasipuošusios.

Šiandieninis jaunimas nelinkęs taupyti. Viską suvartoti čia ir dabar. Tarsi rytojaus jau nebebūtų.

– Ir aukotis nelabai linkęs...

– Nelinkęs. Ypač savo Tėvynei. Čia įgyja išsilavinimą, o dirbti patraukia į užsienį. Dėl sotesnio gyvenimo. Negaliu kalbėti už visą vyresniąją kartą. Tačiau bent jau mūsų giminė buvo labai patriotiška. Buvo moterų partizanų ryšininkių. Už tai buvo baustos lageriais. Kiti giminaičiai iššaudyti. Bet nebėgo iš savo šalies.

– Bet ar pasiteisina Jūsų patriotizmas? Ar Jums pačiai gera gyventi šiandieninėje Lietuvoje?

– Daug kas nepatinka. Tos melagystės, pasigyrimai, kiek daug bus pakeltos pensijos ir atlyginimai. O mano pensija padidėjo tik 43 eurais. O kiek brango elektra? Iki šiol taupiau elektrą, vandenį šildydavausi dujomis. Dabar už dujų balioną sumokėjau 29 eurus. Ir jau nebežinau, ką taupyti – dujas ar elektrą? Ir tas, ir tas man kaip pensininkei brangu. Viskas dabar brangu. Pinigas užvaldęs Lietuvą. Pigus tik žmogus.

Juk pažiūrėkit, kiek žmonių kartais kankinasi dėl narkotikų. Ne tik narkomanas, bet ir jo tėvai, mokytojai, šeima. Bet niekas nepadaro taip, kad narkotikai į Lietuvą nepatektų. Sulaiko didžiausias siuntas. O kur jos paskui dingsta? Kaip nubaudžia tuos kontrabandininkus? Ar sužinome?

Problemų Lietuvoje daug. Bet niekada nenorėčiau išvažiuoti kur nors kitur. Juk, jeigu motina be priežiūros paliktų išdykusį vaiką, jis nueitų dar didesniais klystkeliais. Tas pats ir su Tėvyne. Kas bus, jei visi išvažiuos? Tėvynę engs svetimi ir vedžios klystkeliais.

Be to, tiek metų pragyvenusi jau nebetikiu, kad kitur sotesnė duona ir žalesnė žolė.

Regina MUSNECKIENĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Autorės nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Tautodailininkė Marytė Žukauskienė sako, jog audimui reikia ramybės ir susikaupimo.