Išblėsus rožių grožiui

Ankstyvą rudenį, ypač jeigu jis šiltas ir saulėtas, dar mėgaujamės paskutiniais gėlių karalienių – rožių – žiedais. Gaila, bet mūsų vasara trumpa. Atrodo, dar nespėjome pamiršti pavasarinių rožyno priežiūros darbų, grožėjomės nepakartojamu rožių žydėjimu, o jau tuoj ateis metas, kai reikės jas paruošti ilgai žiemai. Ką rudenį būtina atlikti rožyne, kad mūsų augintinės sėkmingai peržiemotų ir kitais metais vėl nuostabiai žydėtų, sužinojome apsilankiusios VDU Kauno botanikos sode surengtame teoriniame-praktiniame seminare, kuriame apie rožių priežiūrą pasakojo Gėlininkystės kolekcijų sektoriaus vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė Donata LIBERYTĖ.

Azotui – ne, kaliui ir fosforui – taip Liaudies patarlė, sakanti, kad roges reikia ruošti vasarą, o ratus – žiemą, galioja daugeliu atvejų, taip pat ir kalbant apie gėlynus. Rožes ruošti žiemoti turėtume pradėti dar vasaros antrąją pusę. Pasak D. Liberytės, rožės liepos pabaigoje jau nebetręšiamos azoto turinčiomis trąšomis, nes tokios skatina naujų ūglių augimą, o tai nėra gerai prieš šaltąjį metų laikotarpį. Aišku, azotas augalui suteikia daugiau žalumos, šiomis trąšomis gausiai patręštas rožių krūmas net ir vasarai baigiantis vis dar gražiai atrodys, bet, kaip minėta, nebus pasiruošęs mūsų šaltoms ir permainingoms žiemoms, nes išleis daugybę nesumedėjusių ūglių. O štai kitos trąšos – kalio ir fosforo – rudenį rožėms labai reikalingos ir naudingos. Paskutinį kartą vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį (iki rugsėjo vidurio) būtent jomis ir turėtume tręšti rožyną. Tai padės rožėms tinkamai pasiruošti žiemai: apatinėje stiebo dalyje, šaknies kaklelyje ir pačiose šaknyse susikaups daugiau maisto medžiagų, reikalingų žiemą, stiebai geriau sumedės, o augalo ląstelių sultys bus labiau koncentruotos, visa tai padės jam ištverti būsimą šaltį.

Į rankas – sekatorių Prižiūrint rožes vienas dažniausiai naudojamų įrankių – sekatorius. Visą šiltąjį sezoną juo turėtume nuolat iškarpyti nužydėjusius žiedus. Jų palikti ant stiebo nevertėtų ne vien dėl to, kad gadina rožyno dekoratyvumą, bet ir dėl praktinių priežasčių. Su senais žiedlapiais greičiau plinta ligos, o užsimezgę ir nokstantys vaisiai naudoja augalų gyvybines galias, jie „nebenori“ krauti naujų žiedynų, todėl mažiau žydi. Jeigu vasarą neiškarpėme peržydėjusių žiedų, rudenį patariama iškarpyti jau užsimezgusius vaisius ir jų kekes. Pasak D. Liberytės, vaisiams leisti sunokinti sėklas galima tik tokiu atveju, jeigu esame rožių selekcininkai ir kuriame jų naujas veisles arba norime dauginti augalus sėklomis. Kita vertus, augalas, nokindamas vaisius ir nebekraudamas naujų žiedų, natūraliai ruošiasi žiemai. Taigi žiedų ir vaisių karpymą rudenėjant galima vertinti dvejopai – estetiniais ir praktiniais sumetimais tai tinka, o augalo biologijos požiūriu – nelabai.

Genime ir rudenį, ir pavasarį Nors pagrindinis rožių formavimas atliekamas pavasarį, rudenį rožyne su aštriu sekatoriumi ir patogiomis, spyglių neperduriamomis pirštinėmis taip pat yra ką veikti. Rudenį rožės genimos daugiausiai dėl praktinės priežasties – kad jas būtų lengviau uždengti. Tačiau, pasak botanikos sodo specialistės, tikrai nebūtina ir nereikia rožių krūmų išgenėti taip, kaip norime, kad jie atrodytų pavasarį. Augalams bus daug geriau, jeigu dabar genėsime saikingai, o pavasarį, įvertinę peržiemojusio krūmo būklę, baigsime jį formuoti. Dėl kintančių klimato sąlygų pastaraisiais metais mūsų krašte rudenys dažnai būna palyginti šilti ir ilgi. Todėl geriau neskubėkime nukirpti rožių stiebų. Specialistai nepataria genėti anksti – rugsėjo antrąją pusę ar spalio pradžioje. Krūmai gali pradėti iš naujo leisti ūglius, ypač jeigu pasitaikys šiltesnis periodas. Tokie ūgliai nespės pasiruošti šalčiams, be to, krūmas irgi susilpnės, nes dalį maisto medžiagų išeikvos naujai gyvybei. Tad mūsų klimato sąlygomis geriausias laikas genėti rudenį – spalio antroji pusė ir lapkričio pradžia. Išimtis – vieną kartą per sezoną žydinčios vijoklinės rožės, kurių nužydėjusius stiebus galima iškirpti vasarai baigiantis, kad paliktieji jauni šiųmečiai ūgliai, kurie žydės kitąmet, iki šalčių galėtų sutvirtėti. Rožėms bus labai naudinga, jeigu nuo genėjimo iki uždengimo praeis bent dviejų savaičių sauso ir nešalto oro laikotarpis, per jį apdžius padarytos žaizdos. Pastebėta, jog ką tik nupjauti ir iš karto uždengti sultingi stiebai labiau apšąla.

Pravartu nupurkšti Baigus genėti, rožyne patariama nepamiršti dar vieno svarbaus darbo – surinkti iškarpytas šakas bei peržydėjusius žiedynus, taip pat nukritusius lapus ir viską sudeginti. Specialistai kategoriškai draudžia šias augalines atliekas mesti į komposto krūvas, nes taip nebus sunaikinti pavojingų rožių ligų (degligės ir kitų) sukėlėjai. Sutvarkius augalines liekanas, D. Liberytė pataria krūmus profilaktiškai nupurkšti vario preparatais (jų visuomet būna sodo reikmenų parduotuvėse), pavyzdžiui, 1 proc. vario sulfato (100 g/10 l vandens). Jie padės apsaugoti rožes nuo ligų plitimo. Labai gerai, jeigu purškiamo skysčio patenka ne tik ant pačių krūmų, bet ir ant žemės aplink juos. Purškiama dienomis, kai dar būna teigiama oro temperatūra.

Geriausia danga – eglišakės Paskutinis prieš žiemą darbas rožyne – krūmų dengimas. Šiuo atveju D. Liberytė taip pat nepataria skubėti į rožyną su „patalais“. Prieš uždengiant augalus reikėtų palaukti pirmojo šaltuko. Nedidelių šalnų rožės nebijo, net atvirkščiai – rudeninės šalnos padeda augalams pasiruošti žiemai, pamažu priprasti prie neigiamos temperatūros. Rožių krūmai pradedami dengti, kai oras atšąla maždaug iki 5 °C šalčio. Pirmiausia ant krūmų užpilamas 20–30 cm storio sausų durpių sluoksnis. Jeigu durpių neturime, iš bėdos tiks ir paprastas dirvožemis. Arba sausi lapai, nors tai nėra geriausias pasirinkimas, nes juose prieglobstį randa sodo ir gėlyno priešai – peliniai graužikai. Nepatartina naudoti pjuvenų. Užpylus durpėmis nebūtina rožyno iš karto dengti ir eglišakėmis. Galima tai daryti vėliau, ypač jeigu žiemos pradžia nešalta, sulaukus stipresnio šaltuko, kai gruodas sukausto žemę. Pasak D. Liberytės, eglišakės yra geriausia rožių dengiamoji medžiaga. Jos ne tik sulaiko šaltį, bet kartu ir pravėdina krūmus, jie nešunta. Eglių spygliai nepatinka pelėms. Nuo šakų gerai nuteka lietaus vanduo, o sniegą jos sulaiko. Tad rožių augintojams teks pasirūpinti gana nemenku šakų, skirtų krūmams uždengti, kiekiu. Specialistai rekomenduoja, kad eglių šakų sluoksnis ant rožės krūmo turėtų būti ne menkesnis kaip 15–20 cm. Tokia apsauga nuo šalčių bus patikima. Stiebinės rožės nuo šalčių taip pat apsaugomos eglišakėmis – jomis apdedamas ir aprišamas augalo vainikas. Šiek tiek daugiau darbo dengiant vijoklines rožes – jos  apstatomos stačiomis ilgesnėmis eglių šakomis ir aprišamos. Lanksčias vijoklines rožės galima nuimti nuo atramų, stiebus atsargiai, kad nenulūžtų, prilenkti prie žemės, pritvirtinti, kad nejudėtų (apačioje tuo tikslu padėti pagalių), ir uždengti ne plonesniu kaip 15–20 cm eglišakių sluoksniu. Prie krūmo pagrindo užpilama durpių. Pasak D. Liberytės, lenkiama, kai teigiama oro temperatūra, nes pašalus stiebai tampa trapūs ir gali lūžti. Prilenktų rožių stiebai turi būti be lapų, jeigu jų dar likę, reikia nuskinti. Nereikia dengti nelepių ir mūsų žiemas gerai ištveriančių parko rožių. Jos bus patenkintos, jeigu ant krūmų pagrindo užpilsime durpių ar kitos rūšies sauso mulčio sluoksnį.

Išbandė ir agroplėvelę Ką daryti tiems rožių augintojams, kurie neturi galimybės apsirūpinti nemenku eglišakių kiekiu? Rožininkai sako, kad galima dengti medinėmis dėžėmis, medžiaginiais maišais, bet tai nėra nei labai praktiška mums, nei palanku augalams. Jokiais būdais nemėginkime krūmų dengti polietileno plėvele, nes ji nepraleidžia oro, o atlydžių metu ir pavasarį skatins augalų šutimą. Netinka jokios orą menkai praleidžiančios medžiagos. Visai kas kita – agroplėvelė, kuria, neturint eglišakių, verta pabandyti dengti. D. Liberytė pasakoja, kad vienais metais botanikos sodas neturėjo galimybių gauti eglišakių ir vijoklines rožes teko apvynioti keliais sluoksniais agroplėvelės. Ji visiškai neblogai apsaugojo krūmus nuo šalčių ir šie žiemą ištvėrė gerai. Tačiau gana keblu buvo plėvelę rudenį užvynioti, o pavasarį – nuimti, nes ji pynėsi su spygliuotais stiebais. Pavasarį eglišakes galima (ir rekomenduojama) nukloti nuo rožių pamažu, taip jas vis pratinant prie ryškesnės saulės ir šilumos. O štai plėvelę nuvynioti pamažu sudėtinga. Iš pradžių sodo specialistai jos nenuėmė baimindamiesi, kad dar gali būti pavasarinių šalčių, o nuėmę vėliau jau pamatė, kad rožės pradėjusios sprogti, nes po keliais plėvelės sluoksniais oras įšildavo ir skatino augalus greičiau pabusti. Gerai, kad tą pavasarį nuėmus plėvelę jau nebebuvo stiprių šalnų ir anksti išsprogę rožių pumpurai nenušalo. Tad išvada apie agroplėvelę būtų tokia – jeigu neturime geresnio pasirinkimo, – denkime, o pavasarį stebėkime krūmus ir nepavėluokime nuimti dangos, stenkimės tą padaryti pamažu. Norėdami, kad sveikos rožės sėkmingai sulauktų pavasario, turėtume prašyti dangaus, kad žiemą būtų sniego, ypač per didžiuosius šalčius, nes jis užklos mūsų rūpestingai apdengtus augalus ir patikimai apsaugos nuo šalčio. Mūsų klimato sąlygomis rožėms pavojingiausi permainingi žiemos orai, kai atšalimus staigiai keičia atodrėkiai ir augalai užmirksta. Rasa JAGAITĖ Autorės ir Eglės LEONOVIENĖS nuotraukos