Išgelbėtas kovarnis rodo draugystės ženklus

Nelaimėlis tikrai nebūtų išgyvenęs. Paukšteliui labai pasisekė, nes buvo šildytas šiltose ir rūpestingose, geros širdies žmonių rankose. Kurį laiką šeima stebėjo, kaip elgsis medžiuose gyvenantys kovarniai – gal puls ginti, kovoti už savo jauniklį? Suaugę paukščiai nerodė jokio susidomėjimo. Suprato: mažylis nebereikalingas.

Kovarniuką Čirpiai parsivežė namo – maitino, globojo ir mylėjo: paglostys, pakalbins, pažais... Įkurdino dėžėje. Vakare parskridusį uždaro, ryte – išleidžia į laisvę.

– Pasiskaitėme internete, kuo gi kovarniuką maitinti. Pasirodo, idealiai tinka katėms skirtas ėdalas. Išbandėm ne vienos rūšies. Bet „Junior“ mūsų Varnai patinka labiausiai, kitokio nelesa, – pasakojo Sima Čirpienė.

Skaistgirio miestelio kvartalo, kur gyvena Čirpiai, kaimynai irgi Varną lepina – tai batono, tai varškės parneša. Bet ir pats kovarnis jau sugeba sau maisto susirasti.

Kovarnis (kovas), kaip ir visi varniniai paukščiai, pasižymi neįtikėtinu intelektu ir socialumu, todėl jo prisirišimas prie žmogaus gali būti toks pat stiprus kaip šuns ar katės. Kadangi Varna pas Čirpius auga šalia žmogaus nuo mažens, jis priima žmogų kaip savo šeimos narį arba „genties vadą“.

Kovarniai turi puikią vizualinę atmintį. Jie atpažįsta konkretų juo besirūpinantį žmogų iš veido bruožų, balso, eisenos ir net drabužių.

Kiekvieną rytą Gintautas ateina su pusryčiais – gal todėl prie šeimininko Varna prisirišusi labiausiai. Tačiau prašo ir kitų namiškių dėmesio. Jei jo negauna – kapštels snapeliu į koją...

Prisirišęs kovarnis leidžiasi glostomas ir pats savo snapu švelniai kedena žmogaus plaukus ar drabužius. Gamtoje tai yra aukščiausio pasitikėjimo ir draugystės ženklas.

– Varna visada su mumis kartu. Mes į kambarį, ir ji stengiasi vidun prasmukti. Mes į daržą – ir ji iš paskos. Mes atsisėdam lauke ant kėdės, Varna tūpiasi ant atlošo... Mes einam pasivaikščioti, Varna mus lydi, skrisdama nuo vieno medžio ant kito – seka ir stebi, kurgi mes išeinam... Man kartais atrodo, kad jis daugiau žmogus nei varna, – svarstė Sima.

Varniniai paukščiai garsėja pomėgiu rinkti blizgančius ar įdomius daiktus. Kovarnis savo žmogui gali atnešti „dovanų“: stikliukų, monetų, sagų ar varžtelių. Šie paukščiai labai greitai tampa emociškai priklausomi nuo bendravimo. Jei žmogus jį ignoruoja, paukštis gali pradėti tyčia krėsti šunybes (mėtyti daiktus, plėšyti popierius), kad tik atkreiptų į save dėmesį. Bendraudami su žmogumi, kovarniai bando prisitaikyti prie jo „kalbos“. Jie geba puikiai mėgdžioti žmogaus balsą, juoką, kosulį, šuns lojimą...

Gamtininko komentatras

Laikas grįžti pas savus

Čirpių kovarnis jau užaugo, laikas būtų jam grįžti pas gentainius. Čirpiai jam tik to ir linki. Tačiau jų Varna, ryte išskridusi tik jai vienai žinoma kryptimi, žiūrėk, po kurio laiko vėl Čirpių namų kieme vaikštinėja. Buvo dingęs vienai dienai. Bet vėl grįžo.

Toks paukščio elgesys rodo, kad kovarnis jau taiko pusiau laisvą gyvenimo būdą ir pamažu pats žengia žingsnius link visiškos laisvės. Kadangi jis jau skraido ir tyrinėja aplinką, visiška integracija į saviškių būrį yra ranka pasiekiama. Procesas vyksta natūraliai. Jis pamažu mokosi jų socialinių taisyklių ir elgesio modelių. Vieną dieną jis tiesiog nuspręs nebegrįžti, nes būrio instinktas nugalės.

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius, iš redakcijos sužinojęs apie tokią šeimos ir kovarniuko draugystę, neslėpė susižavėjimo: „Labai gražus ir kilnus žmonių poelgis – padėti jaunikliui, kuris kitaip būtų žuvęs. Smagu matyti paukščius užaugusius, skrendančius. Tačiau tada kyla ne mažiau svarbus klausimas: o kas toliau, ar jie galės, sugebės sugrįžti į gamtą? Neturėtume klausyti kalbų, kad jų lyg tai nepriims saviškiai, to nebūna. Jei paukštis sveikas, jis pritaps prie savo rūšies gentainių. Kas kita, jei jis nemoka susirasti natūralaus lesalo, tarkime – nuotraukoje esantis kovas (ne varna) turi mokėti sliekauti, į žemę kaišioti snapą ir ieškoti lesalo. To jo niekas nemoko, tą moka ir žino jis pats.

Tokiam paukščiui reikėtų mažinti lesalo normą, kad jis jaustųsi šiek tiek alkanas, kad pats ieškotų vabzdžių, sėklų, sliekų. Kai to imsis, lesinimą galima visai nutraukti. Net ir gamtoje iš lizdų išskridusius jauniklius kurį laiką dar maitina tėvai, taigi – perėjimas į savarankišką gyvenimą yra ilgiau trunkantis procesas.

Antroji vasaros pusė gausi natūralaus lesalo, tad kovo jauniklis (ar bet kuris kitas varninis paukštis) jau turi maitintis pats. Gali būti, kad draugystė su žmonėmis gali labai staiga nutrūkti – sutikęs kovų pulkelį, jis nuskris su jais. Tai būtų pati didžiausia paukštį išauginusių žmonių kruopštaus darbo sėkmė! “

Lina RUDNICKIENĖ / „Šiaulių kraštas“