Išnagrinėta byla dėl užsienio teisės taikymo

Ieškovės nurodė, kad jų sūnūs pagal darbo sutartis dirbo Lietuvos įmonėje ir buvo komandiruoti į Švedijos įmonę, kur turėjo atlikti darbus šių dviejų įmonių sudaryto susitarimo pagrindu. Atsakovė suteikė jai nuosavybės teise priklausantį automobilinį vagonėlį darbuotojams apgyvendinti. Vagonėlyje buvo netvarkinga elektros instaliacija, vandens sistema nebuvo prijungta prie išorinių vandens tiekimo sistemų, neįrengta gaisro gesinimo įranga, nebuvo gaisro gesinimo priemonių bei gaisrinės signalizacijos. Naktį, kai darbuotojai miegojo, vagonėlis užsidegė. Nors vienas iš darbuotojų išsigelbėjo, jis neturėjo galimybės pradėti gesinti degančio vagonėlio, nes nebuvo nei vandens, nei gaisro gesinimo įrangos. Kiti darbuotojai gaisro metu žuvo.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad tarp Švedijos įmonės ir žuvusių darbuotojų nebuvo susiklostę jokie teisiniai santykiai, nes Švedijos įmonė nėra jų darbdavė (darbdavė – Lietuvos įmonė). Ieškovės neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, kurie būtų nelaimingo atsitikimo priežastis.

Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavo, kad įmonių sudarytos sutarties pagrindu darbuotojai neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės apgyvendinimo komandiruotės metu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad byloje susiklostė kelios susijusių teisinių santykių grupės. Žuvusius darbuotojus ir Lietuvos įmonę darbo sutarčių pagrindu siejo darbo teisiniai santykiai. Lietuvos ir Švedijos įmonės buvo saistomos savo sudarytos sutarties, kurioje susitarta dėl Lietuvos teisės taikymo. Tačiau bylos šalių – ieškovių ir atsakovės – nesieja sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovės, reiškiančios ieškinį savo vardu, reikalauja atlyginti jų pačių dėl sūnų mirties patirtą žalą. Ši aplinkybė – ieškovių ir atsakovės teisinių santykių kvalifikavimas (sutartiniai ar deliktiniai teisiniai santykiai) – yra svarbi sprendžiant dėl ginčui taikytinos materialiosios teisės, nes lemia, į kurio taikytinos teisės klausimus reglamentuojančio Europos Sąjungos reglamento taikymo sritį patenka šioje byloje analizuojami reikalavimai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ieškovių ir atsakovės santykiai kyla ne iš sutarties, o iš delikto, reikalavimai yra grindžiami ne vienos šalies kitai savarankiškai prisiimta prievole, o teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimu, taikytina teisė nustatoma remiantis 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamentu „Roma II“), o pagal šį taikytina Švedijos teisė. Žalos atsiradimo vieta yra šioje valstybėje.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju pareiga nustatyti užsienio valstybės teisės turinį teko bylą nagrinėjusiems teismams, tačiau jie nepagrįstai savarankiškai nenustatė Švedijos teisės turinio ir neatliko teisinio vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pagal Švedijos teisę sprendžiant dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip deliktinės atsakomybės sąlygos, egzistavimo ar neegzistavimo, be kita ko, svarbu įvertinti, kokie teisiniai santykiai siejo atsakovę ir mirusius darbuotojus, kokiu teisiniu pagrindu šie darbuotojai gyveno atitinkamame vagonėlyje. Kasacinis teismas konstatavo, kad Lietuvos ir Švedijos įmonės sudarytoje sutartyje įtvirtintas ir susitarimas dėl apgyvendinimo trečiųjų asmenų (darbuotojų) naudai. Atsakovė įsipareigojo apgyvendinti darbuotojus, į Švediją komandiruotus atlikti sutartų darbų atsakovės naudai, ir šį įsipareigojimą pagal byloje esančius duomenis faktiškai vykdė.

Kadangi vagonėlis buvo suteiktas žmonėms apgyvendinti, jis turėjo atitikti Švedijos teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, taikytinus gyvenamosios paskirties objektui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino teismų sprendimus ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pranešima