Išvažiuojamasis politinis turizmas

Nei pagal Lietuvos Konstituciją, nei pagal Seimo statutą parlamentarai oficialiai neturi atostogų, bet visiems seniai žinoma, kad nuo Kalėdų iki kovo pradžios ir nuo vidurvasario iki rugsėjo 10-osios Seime tautos išrinktųjų nė su žiburiu nerasi, nors ir tada, kai sesijos nevyksta, seimūnai privalėtų posėdžiauti Seimo komitetuose ir komisijose. Žiniasklaida seniai šaiposi iš tokios parlamentarų darbo ir poilsio tvarkos, Konstitucinis Teismas jau 2004 m. patarė Seimo vadovybei įstatymais nustatyti parlamentarų kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kad pertraukos tarp sesijų nebūtų laikomos teisėtais laisvadieniais. Bet parlamentarai susirado dar vieną nepastebimą būdą pramogauti valstybės sąskaita imituojant „įstatymų leidybos procesą“ – išvažiuojamuosius Seimo komitetų posėdžius.

Anarchijos daugiau nei pareigų Vieną tokį posėdį (formaliai – aptarti Lietuvos paukštininkystės padėties ir perspektyvų) birželio 28 d. Seimo Kaimo reikalų komitetas surengė Varėnos rajono Melekonių kaime. „Ūkininko patarėjo“ kalbinti tos sueigos dalyviai nei paneigė, nei patvirtino, kad svarbiausioji renginio dalis buvo gausios vaišės restorane, kurias politikams surengė vienas verslininkas. Liepos 11 d. parlamentas pradėjo svarstyti Seimo vicepirmininko Arvydo Nekrošiaus vadovaujamos darbo grupės parengtą Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymo projektą. Dokumento autoriai išvardija daug būdų parlamentarams sudrausminti. Pagrindinė poveikio priemonė – 5 proc. mažinti darbo užmokestį už kiekvieną nepateisinamai praleistą Seimo struktūrinio padalinio, kuriam priklauso pažeidėjas, posėdį. Jei pravaikštininkas yra vieno Seimo komiteto ir nors vienos komisijos narys, atlyginimas jam būtų mažinamas 30 proc. per savaitę (jei tuo laikotarpiu vyktų 4 Seimo posėdžiai, 1 komiteto ir 1 komisijos posėdis).

Tikrieji daiktų vardai Bet šis dokumentas nepaaiškina, kaip reikia traktuoti Seimo komitetų išvažiuojamuosius posėdžius: tai parlamentarų neapmokamos atostogos ar vis dėlto „kūrybinės komandiruotės“, Seimo nariai turi vežtis į kaimo turizmo sodybą, kur rengiamas posėdis, žmonų suteptus sumuštinius, iš savo kišenių privalo susimokėti už benziną ir samdytis autobusą ar leidžiama važiuoti Seimo transportu, o kokio nors verslininko patiekta politikams kepta žąsis su obuoliais nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto. Senųjų ES šalių politikai taip pat mėgsta atitrūkti nuo pareiginės kasdienybės kokiame slidinėjimo kurorte ar medžioklės namelyje, bet jie tokių iškylų nedangsto „išvažiuojamųjų posėdžių“ figos lapeliais, o vadina tiesiog „pasisėdėjimais be kaklaraiščių“.

Posėdis virto neteisėta vakariene O Lietuvoje tokia „netradicinė parlamentinė veikla“ neretai tampa politinės kovos įrankiu. Štai pernai liepos pabaigoje buvusi Lietuvos žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė bei tuometis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius miškų urėdijos svečių namuose susitiko su Latvijos žemės ūkio ministru Janiu Duklavu ir vienos mėsos perdirbimo įmonės vadovu aptarti afrikinio kiaulių maro pasekmių. Tačiau socialdemokratų Vyriausybės premjeras Algirdas Butkevičius pavadino šį išvažiuojamąjį posėdį neteisėta vakariene po medžioklės ir atleido J. Milių, ant kurio jau anksčiau griežė dantį, iš pareigų. Lietuvoje klesti dvigubi standartai.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas