Jadvygos Balvočiūtės gyvenimo svajonės pildėsi kuriant žolininkystės ūkį

Ji ateina nešina didžiule puokšte įvairių žolynų, kurių priskynė paskaitai apie žolynų įvairovę ir kas gali būti naudingo buityje. Visuomenės švietimui, žolininkystės populiarinimui ši visai Lietuvai atpažįstama ūkininkė-vaistininkė, kurios sukurtam ekologiniam vaistažolių ūkiui prilygstančiųjų sunku rasti, skiria didelę svarbą. Per metus ji perskaito iš viso apie 30 paskaitų. Tik šie metai J. Balvočiūtei, pavasarį peržengusiai 80 metų slenkstį, tapo kiek lėtesni. Jubiliatei svarbu, kad jos darbai yra pripažįstami, sulaukta gražių ir prasmingų linkėjimų: „Jūsų išmintis ir širdies šiluma taip dosniai skleidžiasi Jūsų darbuose, kurie yra įkvepiantis pavyzdys ir didžiulis turtas Lietuvos žmonėms“...

Mokslininko prigimties ūkininkė yra sau labai reikli, pati nuolat mokėsi. Savo jubiliejų sutiko įgijusi naują kompetenciją – šių metų sausį įteiktas pažymėjimas patvirtina apie Klaipėdos universitete baigtą Papildomos ir alternatyviosios sveikatos priežiūros fitoterapijos mokymo programą, išklausytą vienų metų mokymo kursą ir išlaikytus egzaminus.

Marga vasaros žolynų puokštė

Ant stalo garuoja speciali arbata svečiams, kurios kompozicija sukurta iš 15 skirtingų žolelių. J. Balvočiūtė paaiškina, kodėl vaišina būtent šia arbata – nes sudėtis švelni, tinka bet kokio amžiaus, sveikatos būklės žmonėms.

Svečiams gurkšnojant arbatą, šeimininkė pradeda savo pasakojimą, kuris kaip ta marga vasaros žolynų puokštė veda nuo vienos rūšies prie kitos, jų skirtingumo ir ypatingumo: viena turi regėjimą gerinančių, kita priešepileptinių, trečia priešvėžinių, ketvirta gijimą skatinančių savybių, visa grupelė – raminamojo poveikio, vienaip ar kitaip virškinimo sistemą veikiančių...

Žolynų puokštė spalvinga. Joje dera kuklūs šventagaršvės, rugiagėlės, dobilo, raugės žiedynai... Nors raugė į puokštę įdėta anaiptol ne kaip vaistinio augalo pavyzdys, o perspėjimui – įkyri, žieminių javų pasėlius užteršianti piktžolė jau beveik išnykusi, bet turėtume ją pažinti, jos vengti.  

Žolynų puokštė taip pat labai kvapni, nes joje ir peletrūnas, ir diemedis, ir pankolis, ir mėtų kelios rūšys.

Pasakojimo gijoje – subtilūs niuansai apie žolininkystės tradicijas. Šeimininkė pateikia peletrūno pavyzdį – kodėl nuo seno buvo įprasta kaimo moterims dalintis šio augalo kereliais, o ne dauginti iš sėklų. Mat sėjant – išauga tik apie dešimtadalį augalų, kurie pasižymi tokiu pat kvapnumu.

Taip pat ji užsimena apie natūralių pievos augalų bei selekcionuotų formų skirtumus ir kad pastarųjų įvairovė sukūrė „makalynę“. Antai mėtos: kokių tik dabar nėra hibridų ir formų, net šokoladinių. Tačiau kartu kinta ir veikliųjų medžiagų koncentracija. Pasak J. Balvočiūtės, tas, kuris imsis ateityje visą mėtų įvairovę įvertinti, turės labai daug darbo.

Kalbėdama apie mėtas lektorė išsakė pastebėjimą, kad šių augalų arbatos apskritai dabar pernelyg mėgstamos. Ji pati į arbatų žolelių sudėtį mėtas dedanti labai retai. „Mėtų labai retai dedu į arbatas, nes mėtos stabdo vaisingumą“, – perspėja.  

Augmenijos turtai padėtų būti sveikesniems

Nepaprastai didelį žinių ir išminties bagažą sukaupusi J. Balvočiūtė juo noriai dalijasi su kitais. Tačiau dažnai patarimo ar su įvairiais klausimais besikreipiantiesiems ji primena, jog nėra botanikė ar gydytoja, nors veikla glaudžiai susijusi ir su viena, ir su kita sritimi – vaistininkė, provizorė farmakognostė (ši kvalifikacinė kategorija suteikta 2000 m.).

Botanikos mokslui ji paskyrė beveik 30 metų. Po Farmacijos mokslų studijų iki pat 1990 m. ji dirbo Kauno botanikos sode, Vaistinių augalų laboratorijoje, o Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, sugrįžusi į tėviškę, Gyvolių kaimą (Mažeikių r., Viekšnių sen.), kelerius metus – Kamanų valstybiniame rezervate, čia dalyvavo VU Ekologijos instituto projekte, skirtame Lietuvos vietinės įvairovės išsaugojimui steigiant valstybinius ir vietinės reikšmės draustinius, skelbė duomenis apie naujas retų ir saugomus augalų radimvietes.

J. Balvočiūtė norėtų, kad žolininkystė būtų labiau pripažinta ir vertinama. Tinkamas gamtos dovanų vartojimas leistų būti sveikesniems ir stipresniems. Pavyzdžiui, agurkliniai augalai (Boraginaceae), kuriems priskiriama kaulažolė (vaistinė taukė), plautė, agurklė, turi regeneracinių medžiagų. Lektorės žodžiais, „ES yra uždraudusi darbuotis su kaulažole, nes ji turi darinių, kurie sukelia kraujo krešulius, yra pripažinimų, kad vėžį sukelia“. Tačiau pasak J. Balvočiūtės, nelabai sau pakenksime, jei pasidarysime kaulažolės tepalo su taukais išoriniam naudojimui, tepti.

Kaulažolės „giminaitė“ agurklė, be kita ko, galėtų padėti spręsti ganėtinai opią vitamino D trūkumo problemą. Mat mūsų daržuose vešliai augančios agurklės lapuose yra gausu vitamino K, kuris su vitaminu D sudaro sinergiją. Anot vaistininkės, tikrai sau padėtume, jei per dieną išgertume 2–3 šaukštus šviežiai išspaustų agurklės sulčių.

Kitas mūsų aplinkoje dažnas ir visiems gerai pažįstamas yra dirvinis asiūklis. Tai geriausias silicio šaltinis. Kai trūksta silicio, kyla rizika susirgti įvairiomis ligomis, pvz., disbakterioze. J. Balvočiūtė siūlo žolės pasidžiovinti, ir retkarčiais po truputį pavartoti.

Tėviškėje

Ekologinio vaistažolių ūkio įkūrėja šiai veiklai, puoselėjamai savo tėviškėje Gyvolių kaime, prie Virvytės, paskyrė jau per ketvirtį amžiaus. Džiaugiasi matydama rezultatą – per dešimtmečius atsikūrė natūrali pieva. Vėl sugrįžo lietuviškoji orchidėja gegužraibė, plačialapis begalis, mėlynasis gencijonas, kiti retieji augalai.

Ekologiškos žolelių arbatos ruošiami iš daugiau kaip 120 augalų rūšių. Apie 30 rūšių augalininkystės produkcijos auginama 13 ha plote, o kita renkama sertifikuotuose laukinės augmenijos plotuose – miškuose, laukuose. Įkurta vaistinių augalų kolekcija, kurioje sukaupta 320 augalų pavyzdžių. Tai ne tik žaliavų bazė vaistažolių ūkiui, bet ir puiki vieta susipažinti su augalų pasauliu, jį tyrinėti.

Produkcija su prekės ženklu „Jadvygos žolės“ realizuojama elektroninėje parduotuvėje, kai kuriose šalies vaistinėse.

Tačiau paklausta apie ūkio gyvybingumą J. Balvočiūtė neslepia, kad galėtų būti ir geriau. Gal trūksta gero vadybininko...

Tačiau labiausiai žolininkystės platesniam žingsniui koją kiša dabartinis teisinis reglamentavimas, pagal kurį ant etiketės galima nurodyti tik augalų sudėtį, o informuoti apie mišinio poveikį – ne. Savo mintis J. Balvočiūtė yra išsakiusi straipsnyje „Vaistiniai augalai“:

„Galbūt turėtų prasmės smulkiems gamintojams leisti vartotojus informuoti netgi apie maistinių žolelių arbatų poveikį, nes žolelės nėra tiek plačiai žinomi produktai, jie įvairūs, gali būti pagaminti ne iš vienos rūšies augalo; netgi tų pačių augalų derinys skirtingomis proporcijomis skirtingai veikia dvasinę ir fizinę savijautą. Paradoksalu, kad šiuo metu valstybinės vartotojų gynimo struktūros, kurių veikla derinama su tarptautiniais dokumentais, greičiau linkę taikyti sankcijas gamintojui, jei jis informuoja apie gydomąsias ar profilaktines maisto savybes, įskaitant žolelių arbatas, nes tai draudžiama. Iš tiesų, atrodo juokinga, bet būtų legalu nubausti bet kokį asmenį, net gydytoją, kuris sugalvotų turguje palikti užrašą, kad kopūstai turi daug vitamino C ir todėl apsaugo nuo skorbuto. Tuo tarpu ne paslaptis, kad visiškai įprasta per televiziją matyti labai specifinių receptinių vaistų pristatymą sveikatos laidose ir Lietuva garsėja ES dideliu vaistų suvartojimu, bet ne pačia geriausia gyventojų sveikata.“  (Citata iš „Jadvygos žolių“ interneto svetainės)

Autorės nuotraukos