Jau stebime parskrendančius gandrus

Lietuviams šis paukštis yra ypatingas, kadangi jis yra laikomas Lietuvos nacionaliniu paukščiu. Beje, baltąjį gandrą nacionaliniu paukščiu laiko ir kitos šalys – Vokietija, Armėnija, Baltarusija. Tikima, kad šis paukštis atneša laimę, gerovę ir teisingumą. Daugelyje šalių tikima, jog šio paukščio pasirodymas susijęs su šeimos pagausėjimu.

Baltojo gandro atvaizdas yra ir LOD pagrindinis simbolis. Siekiant atkreipti dėmesį į šių sparnuočių būklę, 2023 metais LOD baltąjį gandrą išrinko „Metų paukščiu“. Drauge su Gamtos tyrimų centro mokslininkais siekta nustatyti perinčių baltųjų gandrų populiacijos gausą ir jos apsaugos būklę. Deja, vienerių metų pastangų neužtekto, kad apimti visą šalies teritoriją. Kadangi gandras yra plačiai paplitęs mūsų šalyje, nuspręsta šiais metais tęsti jų lizdų inventorizaciją, tam pasikviečiant daugiau savanorių. Juolab kad šiais metais yra organizuojama šimto metų tradiciją turinti tarptautinė baltųjų gandrų lizdų inventorizacija (ją koordinuoja vokiečių gamtinė organizacija NABU, kuri, kaip ir LOD, yra nacionalinis didžiausios pasaulinės nevyriausybinės gamtinės organizacijos BirdLife International partneris). Svarbu paminėti, jog baltųjų gandrų reguliari stebėsena paukščių tarpe vykdoma seniausiai pasaulyje.

Gandras – svarbus kaimo kraštovaizdžio paukštis visoje Europoje

Jau nuo seno gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, kuris, tikima, atneša laimę tiems namams, šalia kurių apsigyveno. Tad ir dabar dažnai šalia sodybų galima pamatyti iškeltus lizdus būtent šiems paukščiams.

Baltojo gandro paplitimas nėra vientisas. Vakarinėje Europos dalyje jis eina į šiaurę iki Jutlandijos pusiasalio, Suomių įlankos, į rytus iki Ukrainos, Užkaukazės, į pietus – iki Irako, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros, Šiaurės Afrikos. Kita arealo dalis yra Vidurinėje Azijoje. Nedidelė perinti populiacija susiformavusi Pietų Afrikos Respublikoje.

Europoje randama daugiau kaip 75 proc. visos perinčios populiacijos (daugiau nei 180 000 porų). Daugiausia baltųjų gandrų porų galima rasti Lenkijoje, Ukrainoje, Ispanijoje, Turkijoje, Lietuvoje.

Mūsų šalyje 2009–2010 metais vykdytos paskutinės rūšies inventorizacijos duomenimis, nustatyta 19 500 perinčių porų. Panašia ar didesne gausa gali pasigirti ne daugiau 5 Europos šalių. O perinčių porų tankumas mūsų šalyje didžiausias pasaulyje. Tai parodo, jog būtent mūsų šalyje šiam paukščiui buvo palankiausios sąlygos auginti palikuonis. Kokia situacija dabar, tikimės pamatyti po metų.

Žmogaus kaimynystės nevengia – priešingai

Dažniausiai baltieji gandrai lizdus krauna iki 1 km atstumu vienas nuo kito. Kai kur jie peri nedidelėmis kolonijomis, nors jų Lietuvoje šiuo metu jų žinoma tik kelios, tuo tarpu Ispanijoje ar Šiaurės Afrikos šalyse tai įprasti atvejai. Kolonijose nedideliame plote gyvena nuo kelių iki keliasdešimt porų. Lokalus perinčių porų tankumas priklauso nuo vietos kraštovaizdžio sąlygų.

Baltasis gandras – agrarinio kraštovaizdžio paukštis, laikomas ekologiškos, žmonėms gyventi sveikos aplinkos ir tausojančio žemės ūkio indikatoriumi. Baltajam gandrui veistis tinka beveik visa šalies teritorija, išskyrus didelius miškų masyvus ir didžiuosius šalies miestus. Tačiau Vilniaus mieste turime ne vieną perinčią porą, o Druskininkuose ilgą lauką viena pora augino palikuonis pačiame Druskininkų centre.

„Baltasis gandras nebijo žmogaus kaimynystės – svarbu, kad netoliese būtų kur jiems maitintis. Galima sakyti, netgi priešingai – baltajam gandrui reikalingas žmogus, nes ornitologai pastebėjo, jog gandrai su laiku palieka apleistas sodybas, kuriose perėjo ne vieną dešimtmetį“, – sako LOD vadovas Liutauras Raudonikis.

Šio paukščio lizdavietės nuo seno buvo aptinkamos stambiuose medžiuose šalia sodybų, pakelėse ir laukuose, gyvenvietėse ar miestų pakraščiuose, dažnai ant specialiai iškeltų platformų. Neretai jie įsikurdavo ir ant kaimo sodybų pastatų stogo ar kamino, kas sukeldavo šeimininkams nemažai rūpesčių.

Mažėja perinčių gandrų

Lietuvoje rasta didžiausia dėtis – 7 kiaušiniai. Dėties dydis priklauso nuo paukščių amžiaus: didžiausia ji būna 6–7 gyvenimo metais. Peri abu poros nariai, tačiau naktimis kiaušinius visada šildo patelė. Perėti gandrai pradeda padėję vieną ar du kiaušinius, peri 31–34 dienas. Pirmieji jaunikliai išsirita gegužės antroje pusėje. Jauniklių dydis rodo jų išsiritimo eiliškumą. Trūkstant maisto, žūva mažiausi ir silpniausi jaunikliai. Jauniklius maitina abu tėvai. Po 53–55 dienų jie palieka lizdą, tačiau dar apie dvi savaites yra globojami ir maitinami.

Lizdus jaunikliai palieka liepos antroje pusėje, o vėlesnių vadų ten laikosi iki rugpjūčio mėnesio pabaigos. Mat rugpjūčio pabaigoje, šąlant orams, sulaukę paskutinių vasaros šiltų orų ir naudodamiesi šilto oro srovėmis, dauguma gandrų būriais kyla į dangų ir iki kitų metų palieka mūsų padangę iki ateinančio pavasario. Liaudyje rugpjūčio 25 d. laikoma gandrų išskridimo diena.

Migracijos keliuose ir žiemavietėse baltiesiems gandrams kyla įvairių grėsmių: medžioklė, pesticidai (Afrikoje naudojami kovojant su skėriais), šlapžemių sausinimas, pastaraisiais metais suintensyvėjęs maitinimasis šiukšlynuose (kur didėja apsinuodijimo pavojus), kritulių kiekis žiemavietėse (turintis ypač didelę įtaką pirmamečių paukščių išgyvenimui), dažnos žūtys atsitrenkus į elektros oro linijas. Visi šie veiksniai daro neigiamą poveikį populiacijai.

Lietuvoje perinčių gandrų mažėja nykstant sodyboms ar net ištisiems kaimams su aukštais medžiais, todėl gandrai lizdus krauna ant elektros linijų stulpų, kur neretai lizdai iškrenta ir su jaunikliais, juos nuima elektros kompanijos, nes jie trukdo elektros tiekimui, be to, dalis paukščių žūva nuo trumpojo jungimo.

Paskutinių apskaitų metu pastebimas ir mažesnis jauniklių lizduose skaičius – tai susiję su mitybos sąlygų blogėjimu. Nenuostabu, nes vis daugiau pievų suariama jas paverčiant pasėlių plotais, melioracija sunaikina vis daugiau atvirų šlapynių, o pesticidai skurdina mitybinę bazę. Todėl gandrai ieško maisto prie kelių, kur dalis paukščių žūva po automobilių ratais.

LOD (birdlife.lt) informacija

123rf nuotr.