JAV muzikos neuromokslininkė Indrė Viskontas: muzikos neuromokslai susiejo dvi mano profesines „meiles“

Paskaita sutraukė gausų būrį klausytojų, jos įrašas VU Filosofijos fakulteto Facebook paskyroje jau sulaukė daugiau kaip 2000 peržiūrų. Tą pačią dieną iki paskaitos I. Viskontas ir R. Dirvanskienė su kolegėmis dr. Neta Maimon iš Tel Avivo universiteto ir dr. Ivana Konvalinka iš Danijos technikos universiteto atliko tyrimą su sutartinių giedotojų „Trys keturiose“ (vad. Daiva Vyčinienė) grupe – atlikėjoms giedant matavo jų smegenų bangas ir širdies ritmą.

Po paskaitos prof. I. Viskontas sutiko atsakyti į keletą klausimų apie save ir savo tyrimus.

Esate operos dainininkė, režisierė. Kodėl susidomėjote neuromokslais?

Buvo atvirkščiai. Augau Kanadoje: mano proseneliai gimė Lietuvoje, per karą emigravo, todėl šeimoje buvo laikomasi nuostatos, kad reikia turėti darbą, kuris užtikrintų pragyvenimą. Man sakė: būk daktare. Nenorėjau rinktis medicinos, todėl tapau psichologijos daktare. Buvau skatinama pirma baigti mokslus, o tada jau – kaip sakė senelis – galėjau daryti, ką tik noriu. Todėl baigusi psichologijos studijas, neuromokslus atidėjau į šalį ir studijavau dainavimą – įgijau operos ir balso lavinimo magistro laipsnį. Dirbau kaip operos solistė, vėliau – kaip režisierė. Ir tik po to susidomėjau kūrybingumu – tuo, kaip muzika veikia mūsų smegenis. Tai buvo galimybė susieti dvi savo profesines „meiles“.

Savo paskaitoje minėjote, kad muzika lydi žmoniją nuo pat jos gyvavimo pradžios. Kaip jūs paaiškintumėte muzikos prasmę, jos reikšmę žmogaus egzistencijai?

Žmogus yra dinamiškas – kartais mes norime išreikšti arba išspręsti tai, ką būtų pernelyg sunku suformuluoti žodžiais. Emocijos nėra statiškos – jos keičiasi: muzika geba parodyti tą pokytį, žodžiai – nelabai. Žodis gana statiškai apibūdina emociją, bet neperteikia visų atspalvių – emocijos kaitos: bendraudami žmonės veikia vienas kitą, vyksta sąveika, kuri yra dinamiška. Man atrodo, muzika leidžia mums tai parodyti.

Drauge su VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docente dr. R. Dirvanskiene Dainų šventės metu atliekate tarptautinį tyrimą. Kur galima bus pamatyti tyrimo rezultatus?

Tyrime taip pat dalyvauja dr. Neta Maimon iš Tel Avivo universiteto – ji matuoja smegenų bangas – ir dr. Ivana Konvalinka iš Danijos technikos universiteto, kuri tiria širdies ritmo sinchronizaciją. Tikimės surinkti daug duomenų. Žinoma, juos reikės interpretuoti, be to, visada gali pasirodyti, kad kas nors nesuveikė, tad iš anksto sunku prognozuoti rezultatą. Tačiau tikimės parengti bent keletą publikacijų, o aš rezultatus tikrai aprašysiu savo šiuo metu rengiamoje naujoje knygoje.

Greta kitų veiklų vadovaujate Tarptautinei kūrybingumo neuromokslų asociacijai (The Society for the Neuroscience of Creativity). Papasakokite apie ją.

Nuo birželio 1 d. esu šios asociacijos prezidentė. Ji vienija universitetų tyrėjus, kurie domisi kūrybingumo fenomenu. Man ypač smagu, kad galiu imtis savotiško vertėjo vaidmens, padėti susikalbėti akademinio pasaulio žmonėms, tyrėjams, ir menininkams, nes viena koja esu mokslo, o kita – meno, kūrybinės praktikos srityje. Mūsų tyrimas Dainų šventės metu labai prie to prisidės. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Dainų šventės organizatoriams už jų geranorišką pagalbą.

Kitų metų gegužę vyks didelis mūsų asociacijos renginys Paryžiuje, Sorbonos universitete. Šis universitetas turi ilgą neurologinių tyrinėjimų istoriją – labai smagu, kad mes galėsim ten būti. Į konferenciją kviečiame visus, kurie domisi kūrybingumo tyrimais: vyks paskaitos, bus rengiami stendiniai pranešimai, kuriuose žmonės galės pristatyti savo tyrimus, darbus. Dar nesu tikra, bet galbūt į konferencijos programą įtrauksime ir mano režisuotos neurologinės Michaelo Nymano operos „The Man Who Mistook His Wife For A Hat“ („Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“) pastatymą.

Savo kūrybinėje veikloje pritaikote mokslines žinias?

Mano disertacija buvo apie atmintį. Kaip dainininkei man labai praverčia žinojimas apie tai, kaip mūsų smegenys įsimena naują informaciją ir kaip mes mokomės naujų įgūdžių. Sceninėje praktikoje ne visuomet tai darome taip, kaip smegenys veikia. Pavyzdžiui, ruošiantis koncertui reikėtų keletą dienų prieš jį jau neberepetuoti – palikti laiko „pamiršti“, ką išmokome. Kai lipi į sceną, viską prisiminsi todėl, kad jau repetavai tą „beveik pamiršimą“. Dažniausiai visgi būna atvirkščiai: intensyviausiai repetuojama prieš pat pasirodymą.

Kita vertus, kaip režisierė žinau, kaip reikėtų dirbti su dainininkais, kokias strategijas taikyti, kad jie nesinervintų, kaip jiems išsakyti patarimus arba kritiką. Pati būdama dainininkė žinau, kad nevaldomas jaudulys gali nubraukti visą įdėtą darbą, reikia išmokti su juo susidoroti.

Vedate laidas televizijoje, radijuje, rengiate tinklalaides. Jums patinka bendrauti su publika?

Televizijoje pravertė mano sceninė patirtis ir neuromokslų žinios. Kai baigiau studijas, pradėjau karjerą mokslo komunikacijoje. Man buvo gan lengva ir smagu žmonėms pasakoti apie įvairius tyrimus – mėgstu bendrauti su publika. Man tai patinka ir šiuo metu tam skiriu nemažai laiko. Manau, verta pasistengti, kad žmonės, kurie savo sumokėtais mokesčiais arba kitaip remia mokslinius tyrimus, žinotų ir suprastų, ką mes veikiame.

Partnerio informacija

Ugniaus Bagdonavičiaus nuotraukos