Jei ant stalo batonas – laukuose kvietys

Kad nebūtų durnių darbas

„Belsk ir bus atidaryta – reikia stengtis, kad kažką padarytum ir pasiektum“, – „Ūkininko patarėjui“ pasidomėjus, ar ūkyje, be tradicinių javų, yra vietos alternatyvioms kultūroms, teigė Radviliškio r. agrarinių mokslų daktaras, sėklininkystės specialistas ir ūkininkas J. Ruškys. Jis plačiau žinomas kaip žaliųjų kilimų – klojamosios vejos – augintojas. J. Ruškio užauginta veja buvo užklotas Gedimino kalnas. Ūkininkaujantis mokslininkas vis labiau koncentruojasi į šią veiklą, mažindamas įprastinių kultūrų plotus. Jis taip pat yra bandęs auginti retesnius augalus, tokius kaip burnočiai ir margainiai, iš kurių gaminamas skanus aliejus.

„Jeigu sėji, turi žinoti, kur parduosi, nes auginti tik dėl auginimo – durnių darbas. Nieko gero neišėjo su tais burnočiais.

Buvo daugiau dekoratyvinė veislė, bandėme spausti aliejų, bet grūdeliai – per smulkūs, tarpinėms kultūroms labiau tinkantys, o aliejui reikia kitų veislių ir stambesnių grūdų. Aišku, burnočių grūdeliai labai naudingi, gali per naktį pabrinkinęs ant sumuštinio pasiberti – skanu ir labai maistinga, prisotina visomis aminorūgštimis. Sudėtis panaši į motinos pieno. Bet auginome tik metus. Norint rezultato, reikia į tai susitelkti, vystyti“, – aiškino J. Ruškys.

Ilgas kelias

Alytaus r. ūkininkaujantys mokslininkai Alfonsas ir Martynas Peckai – tėvas ir sūnus, – vieni iš labiausiai pasidarbavusių netradicinių kultūrų „arimuose“. Jie užaugina tokių kruopų, kurių pavadinimus toli gražu ne visi bus girdėję – rietmenių, italinių šėryčių. Jas yra pamėgusi sveikuoliška auditorija. Augina ir judras, burnočius, sėja garstyčias, liucerną, dobilus. Žinoma, ūkyje auga ir tradicinės kultūros (kviečiai, rapsai ir kt.), kurios užima daugiau nei pusę ar 70 proc. dirbamų laukų.

Nišines kultūras augina ne aklai – daugmaž žino, kam ir kiek parduos. Daugiausia tai yra vietos rinka, bet dalis produkcijos pasiekia ir užsienį. „Iki normalesnių parduodamų kiekių ėjome gal 10 metų. Iš pradžių tiesiog užaugindavome, pagamindavome ir siūlėme, su tuo produktu keliavome po parodas, demonstravome, buvo atliekami tyrimai, kuo produktas vertingas ir naudingas. Taip ir užsiauginome savo rinką. Taigi pakankamai ilgai dirbome, nors daug kas nori trumpesnio kelio – užauginai ir iš karto parduodi už aiškią kainą“, – samprotavo M. Peckus.

Rimta paspirtis

Mokslininkas ir gamybininkas teigė, kad alternatyvių kultūrų auginimas yra rimtas pajamų ramstis. „Čia nėra didelių stebuklų, bet visgi tai yra rimta paspirtis su didesne pridėtine verte. Bet pajamas reikėtų skaičiuoti per ilgesnį laiką, nes vienais metais užaugini, per porą metų parduodi. Čia mažiau aiškumo, nei pardavus, pavyzdžiui, kviečius“, – aiškino M. Peckus. Jis užsiminė ir apie kitą nišinių kultūrų auginimo privalumą – mažesnius auginimo kaštus. „Jas auginame, galima sakyti, ekologiškai, nes beveik nepurškiame pesticidais, jų nepuola ligos, kenkėjai, mažiau reikia trąšų. Tad tie kaštai, kurie būdingi auginant tradicines kultūras, yra gerokai mažesni. Aišku, iš jų gal ir pajamos būna mažesnės, bet ir savikaina ne tokia didelė“, – pastebėjo ŪP pašnekovas.

Tiesa, ūkininkas atkreipė dėmesį, kad ne viskas sklandu nišinių kultūrų rinkose – jos gana banguotos. „Paklausa tikrai svyruoja, pavyzdžiui, speltos kviečių miltų, kmynų poreikis tai leidžiasi, tai vėl pakyla. Kai jų kaina paauga, daugiau sėja, tada nėra kur dėti, niekam nereikia, kaina nukrenta, o vėliau vėl jaučiamas trūkumas ir moka brangiau“, – rinkos niuansus aiškino M. Peckus. Nišinių kultūrų auginimas parankus ir tuo, kad yra darbo ir ne sezono metu – po stogu.

Praeinantys pamišimai

Stambaus grūdininkystės ūkio Pakruojo r. savininkas Algirdas Laurikietis įsitikinęs, kad mūsų ūkininkai gali užauginti daug ką, jeigu tik būtų poreikis ir paklausa. Jis pats užsiima ekologine sėklininkyste ir augina daug įvairių kultūrų – nuo pievų žolių iki pluoštinių kanapių. „Veiklos ir darbo daug, nėra paprasta užauginti ekologiškas sėklas, bet vis tiek pagrindinės pajamos yra iš pagrindinių kultūrų – kviečių, rapsų“, – konstatavo ūkininkas.

A. Laurikietis minėjo, kad išbandė daug kultūrų – augino ir sojas, ir soras, ir burnočius... Nelabai jos pasiteisino, todėl tai vadina auginimu dėl egzotikos. „Tai buvo gal prieš 10 metų. Pasėji, užaugini, pasižiūri, bet nėra, kur jas padėti... Reikia rinkų, ieškojimų. Lietuvos ūkininkai bet ko priaugintų, jeigu būtų užtikrinti, kad parduos. Todėl augina kviečius ir rapsus, nes žino, kad juos pigiau ar brangiau nupirks, juk reikia maitinti daug pasaulio burnų“, – tikino ūkininkas.

A. Laurikietis pastebėjo, kad mažiau populiarių kultūrų auginimas rizikingas dėl paklausos svyravimų – būna, kad poreikis staiga šauna į viršų, o vėliau krenta žemyn. „Pavyzdžiui, prieš porą metų ant bangos buvo avižos, pavasarį stigo sėklų, jos buvo daug brangesnės už kviečių sėklas. Visi buvo lyg pamišę dėl avižų, bet rudenį tai pasibaigė, daug kas jų prisiaugino, rinka užsikišo, o pirkėjų nėra daug“, – aiškino ūkininkas.

Pokyčių jis mato ir pluoštinių kanapių srityje – anksčiau entuziastų buvo daugiau, o dabar jų sumažėjo. A. Laurikiečio nuomone, pluoštines kanapes labiau verta auginti ekologiškai.

Ragina žiūrėti globaliau

Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos (RKŪS) pirmininkas Aivaras Rimkus tikino, kad ūkininkai, norėdami uždirbti, visaip bando išskaidyti rizikas. Tačiau neišvengiamai orientuojasi į ekonomiškas kultūras. „Natūralu, kad ūkininkai augina tai, ką gali parduoti ir gauti pelno. Lietuvai gal tiek kviečių dabar ir nereikia, bet turėtume žiūrėti plačiau ir globaliau – jeigu nemaitinsime Afrikos ir kitų šalių gyventojų, tai jie važiuos pas mus gyventi ir maitintis“, – pabrėžė RKŪS vadovas.

Kalbėdamas apie grūdų ūkių diversifikaciją, jis atkreipė dėmesį, kad nišinės kultūros gali gelbėti, bet toli gražu ne visus. „Pastaruoju metu grūdininkams yra sunku, galvojame apie alternatyvas, tačiau tokios kultūros netaps masinėmis. Kai pasidaro didelis bumas ir visi pradeda auginti, jos netenka vertės ir tampa vėl nepopuliarios, nes jų rinka – labai ribota. Jeigu visi ims auginti sojas, burnočius ir judras, nebus kur jų dėti“, – pastebėjo ŪP pašnekovas. Jis užsiminė, kad anksčiau pats augino speltą, o jų rinka – banguota. „Pažįstu kitus augintojus, kurie gal 10 metų augino, viskas buvo gerai, aišku, augino ribotą kiekį, bet atėjo laikas, kai metus, dvejus jų neturėjo kur dėti, nes buvo perteklius. Reikia turėti pardavimo garantijas, kad ryžtumeisi auginti labiau nišines kultūras“, – teigė A. Rimkus.

RKŪS vadovas pridūrė, kad, pavyzdžiui, vaisių ir daržovių auginimas taip pat yra ribotas, nes Lietuva nėra labai tankiai apgyvendinta ir ne visur yra arti galutinis pirkėjas.

Priklauso nuo pietų stalo

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. gegužės 5 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.