Jolita Herlyn: „Romanai man nutiesė tiltus į Lietuvą“

Kai po poros dešimtmečių pertraukos vėl sukūrė šeimą ir susilaukė antrojo sūnaus, Hamburge gyvenančiai lietuvei Jolitai Herlyn atrodė, kad didesnio iššūkio jau nebegali būti. Manė, kad mamos ir žmonos pareigos pareikalaus visų jėgų, niekam kitam nebeliks laiko. Jeigu kas nors tada būtų pasakęs, kad ji kada nors rašys romanus, būtų nepatikėjusi. „Tačiau mumyse slypi daug daugiau galimybių, negu įsivaizduojame“, – šypsosi populiarių knygų apie meilę autorė.

Regis, Jūsų gyvenimas ne mažiau spalvingas nei knygų herojų. Baigėte filosofiją, dėstėte Klaipėdos universitete, dirbote savivaldybėje, paskui apsigyvenote Danijoje, ėjote solidžias pareigas banke, vėliau auginote jaunėlį, o dabar tapote rašytoja. Papasakokite apie viską iš eilės. Užsienyje gyvenu jau dešimt metų: penkerius Kopenhagoje ir tiek pat Hamburge. Tiesą pasakius, niekada nenorėjau išvažiuoti į kitą šalį. Man ir Lietuvoje buvo labai gerai. Su pirmuoju savo vyru argentiniečiu Patricio išsiskyriau tik dėl to, kad likčiau gimtinėje. Jį sutikau besimokydama Maskvoje, Lomonosovo universitete. Patricio studijavo lazerių fiziką, aš – filosofiją. Susituokėme, susilaukėme vaikelio. Kai baigėme studijas, norėjau grįžti į Lietuvą, bet vyras čia pagal specialybę nerado darbo, tad nusprendė vykti į Argentiną. Aš su raudonu diplomu ir pusės metukų sūnumi parvažiavau į Klaipėdą.

Nesunku buvo vienai auginti sūnų? Labai padėjo mama. Ji biblio­tekininkė, o tėvelis architektas. Ir kokių darbų aš pati neišbandžiau: dėsčiau Klaipėdos universitete filosofiją ir logiką, ilgą laiką darbavausi Klaipėdos savivaldybės Užsienio ryšių skyriuje, dvejus metus „Balticum TV“ vedžiau tiesioginę laidą „Proto aistros“, laikraščiams „Klaipėda“ ir „Vakarų ekspresas“ rašiau straipsnius. Ir visą laiką mėgavausi tuo, kad gyvenu Klaipėdoje. Gimiau Vilniuje, kai man buvo dveji, tėvai persikėlė į uostamiestį: sirgau sunkia alergijos forma ir gydytojai patarė apsigyventi prie jūros. Laikau save klaipėdiete, mano širdis yra šiame mieste, kad ir kokiame pasaulio krašte gyvenčiau.

Kodėl nusprendėte išvykti į Daniją? Buvau gyvenimu visiškai patenkinta, laiminga, bet man netikėtai pasiūlė darbą Kopenhagoje, naujame vieno banko biure. Pagalvojau, kad būtų kvaila atsisakyti. Karlas liko su mano mama, nes jam reikėjo baigti mokyklą, tuomet mokėsi vienuoliktoje klasėje, o aš išvykau vadovauti banko rinkodaros skyriui. Rimtos pareigos, kai paklausiau, kodėl man jas siūlo, juk aš net nesuprantu, kaip ši įstaiga veikia, nenusimanau apie finansus, sulaukiau atsakymo, kad jiems reikia kitaip mąstančio žmogaus. Mano užduotis buvo sukurti banko prekės ženklą, taip pat leidau vidinį banko žurnalą, organizavau renginius. Taigi išvažiavau dėl darbo ir niekas negalėjo žinoti, kad likimas man iškrės pokštą: atsiras ir vyras, ir antroji santuoka, ir dar vienas sūnus.

Jūsų antrasis vyras bankininkas, tad, ko gero, susipažinote darbe? Taip, Svenas buvo vienišas tėvas, augino du paauglius vaikus. Viskas prasidėjo nuo kasdieniškų situacijų: dirbo mūsų biure tuomet 16 žmonių iš 8 šalių, bet tik aš viena turėjau vaikų auginimo patirties. Būdavo, jis išskrenda kur nors, lėktuvas vėluoja ar skrydis atidedamas dėl oro sąlygų, tokiais atvejais manęs paprašydavo pasirūpinti vaikais. Jiems Danija irgi buvo nepažįstama šalis, kurioje nebuvo artimųjų. Vėliau užgriuvo jausmai, o paskui sužinojau, kad po dviejų dešimtmečių ir vėl tapsiu mama. Tai man buvo didžiulis iššūkis, nes mes jau labiau laukėme anūkų. Bet dabar galvoju, kad antrojo sūnaus reikėjo tam, kad įprasmintų mūsų buvimą kartu, leistų man suvokti, kas yra tikroji motinystė. Kadangi mums abiem ši santuoka antroji, požiūris į šeimą buvo gerokai pasikeitęs. Abu jau išsilakstę, priėmėme šiuos santykius kaip tam tikrą projektą, kai tu su žmogumi kuri ateitį ir žinai, dėl ko tai darai. Santykių pagrindas ne tik jausmai, bet ir supratimas, kad aš noriu su tuo žmogumi gyventi iki gyvenimo pabaigos, ne dėl to, kad užplūdus emocijoms kojos dreba, o gerai apgalvojus ir realiai įvertinus.

Jūsų vyresnėlis Karlas liko Lietuvoje? Kai baigė mokyklą, siūliau atvažiuoti, bet jis kategoriškai atsisakė. Įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti fizikos, pasekė savo tėčio, kuris šiuo metu Brazilijoje vadovauja vienam fizikos institutui, pėdomis. Patricio su sūnumi palaiko labai artimus santykius. Sulaukęs dešimties Karlas kasmet skrisdavo į Braziliją ir ten praleisdavo po mėnesį. Dabar jis baigė biofizikos magistro studijas ir šiuo metu planuoja savo ateitį pats. Aš į jo gyvenimą nesikišu, kiekvienam savas kelias, bet jis puikiai žino, kad pas mamą yra visada laukiamas.

Kaip atsidūrėte Vokietijoje? Mano vyras Svenas yra kilęs iš Hamburgo, todėl iš Danijos persikėlėme į Vokietiją. Buvau ką tik pagimdžiusi, šeima mums buvo prioritetas, reikėjo apsispręsti, ar leisti šaknis svetur, ar keltis į vieno iš mūsų tėvynę. Apsisprendėme kurį laiką pagyventi Hamburge, kad Jonukas gerai išmoktų vokiečių kalbą, nes namie tarpusavyje kalbame angliškai. Aš taip pat šiek tiek vokiečių kalbos pramokau, bet su mažyliu kalbu lietuviškai.

Ar sunku buvo apsiprasti, kad visa veikla sukasi namuose? Kaip čia geriau paaiškinus... Kai mama augino mus su broliu Liutauru, sakydavo, kad moters gyvenimas ir taip labai sunkus, todėl man liepė gerai mokytis, nes visų kitų dalykų mane išmokys gyvenimas, o brolį vertė indus plauti, gaminti, šeimininkauti. Jis apgynė disertaciją, yra Klaipėdos universiteto docentas, žinomas sociologas, rašo rimtas akademines knygas. Na, o manęs gyvenimas taip beveik nieko ir neišmokė. Kai susipažinome su antruoju vyru, jis gamindavo valgį, nes aš nežinojau nė iš kurios pusės prieiti. Staiga sulaukus keturiasdešimties teko mokytis būti ir gera žmona, ir gera mama. Matyt, toks likimas.

Ir iš nevilties atsikėlusi vieną rytą nusprendėte parašyti romaną? Taip ir buvo. Tiesiog man vieną dieną vyras pasakė lemtingus žodžius: ką tu žadi nuveikti prasmingo per ateinančius dvidešimt metų? Prisimenu, pagalvojau, kad man jau būti gera žmona ir mama yra viršūnė, daug lengviau buvo banke apsiavus aukštakulniais visus reguliuoti. Įsižeidžiau, supykau, kitą dieną įsijungiau kompiuterį ir pradėjau rašyti.

Iš karto romaną? Taip, net nekilo abejonių. Kai jį baigiau, ėmiau galvoti, kad galėčiau savo lėšomis išsileisti. Bet pirmiausia nutariau pasiūlyti leidyklai, išsirinkau „Alma Litterą“ ir nusiunčiau. Kai sužinojau, kad nuspręsta romaną spausdinti, šokinėjau iki lubų, nes man pavyko. Ir, mano nuostabai, pirmasis romanas jau po dviejų savaičių pateko į bestselerių sąrašą. Džiaugiausi labiau, nei įstojusi į Lomonosovo universitetą. Tačiau svarbiausia, kad man romanai nutiesė tiltus į Lietuvą. Per rašymą aš ją susigrąžinau. Pirmajame romane rašau vien apie Lietuvą, o Hamburgas atsiranda tik ketvirtajame. Tačiau visuose yra Klaipėdos dalelė, mano gatvės, mano kavinės, mano klubai, jūra ir net laisvoji ekonominė zona. Klaipėdos aš ilgiuosi.

Kaip į rašymą reagavo vyras? Iš pradžių žiūrėjo nustebęs, paskui, kai labai įsijaučiau, pasakė: sugrįžk į šeimą. Aš taip įninku rašyti, kad manęs, galima sakyti, nėra namuose. Nuvesdavau Jonuką į darželį ir sėsdavau prie kompiuterio, jį išjungdavau tik atėjus laikui vaiką parsivesti. Visą dieną dirbdavau, tarsi turėčiau nustatytas darbo valandas. Tokio dalyko kaip įkvėpimas nelaukiu. Rašymas man yra valios ugdymas. Kuriant pirmą romaną teko rankioti lietuviškus žodžius tarsi iš palovio, nes kalba buvo nuskurdusi, tapusi labai buitiška ir paprasta. Esu parašiusi daugybę straipsnių, bet neįsivaizdavau, kaip sunku parašyti romaną.

Ir nepaisant to kasmet pasirodo po naują Jūsų knygą, ką tik išleista ketvirtoji? Kai kas sako: ką ji čia tas knygas kepa vieną po kitos, bet man tai natūraliai išeina, aš ir anksčiau labai greitai ir daug dirbdavau. Kai parašiau pirmąjį romaną, sakiau, kad kiekviena prie penkiasdešimtmečio artėjanti moteris turi sukaupusi patirties bent vienai knygai. Nesvarbu apie ką: vaikų auklėjimą, kulinariją ar sodininkystę. Man šį rudenį sueis penkiasdešimt ir jau penktą knygą rašau, labai simboliška. Kas kartą sakau: viskas, čia jau paskutinė, bet paskui tai tiesiog atsitinka. Ir aš nežinau, kas toliau bus, esu atvira likimui, tikiu jo ženklais. Kas lemta, tas įvyks.

Ar rašote spontaniškai, ar griežtai laikydamasi plano? Man svarbiausia iš pradžių sudėlioti siužetą, loginę jo seką. Išsigryninu pagrindinę knygos idėją – ką noriu pasakyti skaitytojams. Paskui bandau įsivaizduoti herojų portretus ir pradedu kurti. Kai rašau, mano mintyse tarsi sukasi filmas. Vaizduotėje matau viską. Antrasis etapas, kai siužetas sudėliotas, – emocijų, charakterių tobulinimas, trečiasis – kalbos šlifavimas.

Kiek knygose yra Jūsų pačios patirties, kaip kuriami romanų siužetai, herojų charakteriai? Rašymas yra galimybė atskleisti savo patirtį. Mano romanuose daug neišgalvotų istorijų. Dažnai skaitytojos klausia: iš kur tu žinai mano istoriją? Moterys atpažįsta save. Iš tiesų daugelis išgyvename panašią patirtį, todėl taip ir atrodo. Ketvirtoji mano knyga „Atsargiai – moteris“ paremta realia istorija, pagrindinės herojės prototipas leido ją naudoti, tik vardai pakeisti. Bet tai nėra kieno nors biografija, joje daug ir mano fantazijos. Visose knygose manęs pačios, mano išgyvenimų tikrai yra nemažai. Antroji knyga „Mano vyrai ir jų žmonos“ skirta mano draugėms, joje sujungti kelių draugių gyvenimai. Beveik visur, kur pasakoju apie kitas šalis, įpinu savo kelionių įspūdžių. Trečiojoje knygoje „Svaigulys“ aprašiau sūnaus iš kelionės po Lotynų Ameriką parsivežtus įspūdžius ir patyrimą. Jis su savo pusbroliu pakeleivingomis mašinomis keliavo po Argentiną, Boliviją, Peru ir man rašydavo ilgus laiškus, aš juos išsaugojau ir panaudojau. Autentiški įspūdžiai suteikia knygoms tam tikrą charakterį. O norą pažinti kitas kultūras visuomet turėjau, jis tebedega manyje. Mes tikrai daug keliaujame ir dviese, ir trise, ir aš viena.

Ar rašant praverčia filosofijos studijos? Filosofijos studijos visada ir visur padeda. Jos suteikia platesnį požiūrį į pasaulį, padeda nesureikšminti nei savęs, nei aplink vykstančių dalykų, leidžia toleruoti nuomonių įvairovę.

Pirmasis Jūsų romanas jau išverstas į anglų kalbą. Gal ir Jūsų vyras jį perskaitė? Ne. Vis dėlto manau, kad jis manimi ir tuo, ką darau, didžiuojasi. Kai išėjo pirmoji mano knyga, keliuose lietuviškuose žurnaluose pasirodė straipsniai apie mane su didelėmis nuotraukomis. Vyras pavartė, bet nieko nesakė. Po kokių metų vieną dieną man atneša žurnalą apie buriavimą Vokietijoje (Svenas buriavimo entuziastas), padeda ant stalo, o ten interviu su juo per kelis puslapius. Sako: galų gale aš su tavimi susilyginau. Matyt, jo ambicijos visą tą laiką buvo sukilusios. Vyras nesąmoningai nori būti aukščiau už moterį. Nors man patinka tokie charizmatiški vyrai, kurie kažko siekia, viskuo domisi, su jais nenuobodu. Nepatiktų toks, kurį galėčiau siuntinėti visur.

Kaip paįvairinate kasdienybę Hamburge? Klaipėdoje buvau įpratusi gyventi ten, kur verda kultūrinis gyvenimas: Kurpių gatvėje, greta džiazo klubas, kavinės, teatras, parodų rūmai. Hamburge galiu ir savaitę iš namų kojos neiškelti. Solidus, ramus, turtingas, gal kiek šaltokas, bet mandagus. Deja, mūsų širdys neplaka vienu ritmu, bet jis toleruoja mano buvimą. Gyvenu šalia, bet ne su juo. Čia aš ne apie savo vyrą, o apie miestą, kuriame gyvenu. Kartais dviračiu nuvažiuoju iki Jonuko mokyklos, jį palydžiu, bet dažniau vyras jį nuveža. Hamburge yra šauni lietuvių bendruomenė, tačiau susitinkame kelis kartus per metus, ir tiek. O su vokiečiais bendrauti nėra paprasta. Per penkerius metus tik vieną kartą neplanuotai buvo atėjusi Jonuko draugo mama pakviesti į gimtadienį. Dėl susitikimų visi tariasi iš anksto. Į namus niekas nei iš šio, nei iš to neužsuks, veikiau į prekybos centrą pakvies puodelio kavos. Gyvename privačių namų rajone, tylu, gražu, greta botanikos sodas. Bet manęs vaikštinėti netraukia, nėra poreikio. Ir Svenas tą žino. Todėl kai Jonukas baigs keturias klases, gerai išmoks vokiečių kalbą, galvojame važiuoti gyventi kur nors į šiltus kraštus. Ispaniją ar Italiją. Galbūt tai iliuzija, bet tegu ji būna, nesvarbu, reikia ją turėti.

Kas padeda praskaidrinti rutiną? Mano bendravimo poreikį patenkina išvykos į Lietuvą, į kitas šalis susitikti su draugėm, lietuviais skaitytojais. Mano romanai populiarūs tarp emigrantų, tad sulaukiu kvietimų iš lietuvių bendruomenių atvykti į Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Belgiją. Būna ir taip: sėdžiu sėdžiu visą mėnesį nematoma, ir staiga sugalvoju skristi pas draugę. Į Italiją ar Norvegiją, trims ar keturioms dienoms. Aktyviai ten leidžiame laiką – parodos, teatrai, koncertai. Įsikraunu ir vėl galiu kuriam laikui grįžti į pašildytos medūzos stadiją – taip aš vadinu tą ramybės būseną namie. Ji labiausiai ir tinka kurti. Arba intensyviai gyveni išorėje, arba viduje. Taip aš ir banguoju...

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.